Neišvaizdus, bet traukia akį
Kai Panevėžio 5-osios vidurinės mokyklos vadovas Antanas Doniela savo automobiliu įsuka į mokyklos kiemą, žemesniųjų klasių mokiniai kelia nykščius aukštyn ir lekia iš arčiau pažiūrėti į direktoriaus mašiną.
Vaikams yra kuo stebėtis - prestižinės mokyklos vadovas į darbą važinėja senutėliu geltonu žiguliuku.
Mokinių akimis, A.Donielos automobilis - šių dienų mados klyksmas, egzotiškas dėl to, kad yra labai neišvaizdus.
„Girdėjau, kaip šeštokai sakė, kad mano mašina „prikolna“, - mokinių dėmesiu kelių dešimtmečių senumo transporto priemonei džiaugiasi A.Doniela.
Sostinei - per prastas
Paklaustas, ar važinėdamas sovietine atgyvena nesulaukia pašaipų, kad neišgali nusipirkti prašmatnesnės mašinos, A.Doniela linksmai nusikvatoja.
„Taip tiesiai niekas nesakė, bet žmonos kolegės kartą atsargiai paklausė: ar tiesa, kad tu išlipai iš žigulių? Ši patvirtino, jog akys moterų neapgavo“, - netikėtas reakcijas prisiminė pedagogas.
„Pirmuku“ vadinamas 32 metų senumo „Žiguli“ yra ne vienintelis A.Donielos automobilis. Mokyklos vadovas dar turi prieš 22 metus pagamintą „Audi 100“.
Žigulius A.Doniela įsigijo prieš ketverius metus už simbolinę 100 litų kainą.
Pedagogas nė nesvajojo pirkti tokios mašinos, „Žiguli“ jam įsiūlė kaimynė.
Šalia Donielų gyvenanti moteris susiruošė kraustytis į Vilnių ir nenorėjo į sostinę vežtis neprestižinio automobilio.
„Žinote, juk ne fasonas Vilniaus gatvėmis žiguliuku važinėti, tad gavau priimti dovaną.
Aš tą mašiną gerai pažįstu, dažnai kaimynei ją taisydavau, kai būdavo reikalas. Mūsų šeima su kaimyne labai gerai sutarė, tad teko tarsi paveldėti gerą daiktą“, - žigulių įsigijimo istoriją pasakojo direktorius.
Tris dešimtmečius nematė sniego
A.Donielai dardėti žiguliuku Panevėžio gatvėmis nė kiek ne gėda, pedagogas nesuka galvos, kas ką galvoja ar sako.
Direktorius geltonšonio žiguliuko nedrengia lyg menkaverčio daikto, priešingai, mano jį išsaugosiąs dar dešimtmetį, tada sovietinis „pirmukas“ gaus antikvarinio automobilio statusą.
„Šita mašina sniego nėra mačiusi. Ankstesnieji šeimininkai ją labai tausojo, žiemą nevažinėjo. Aš irgi laikausi tokių pačių tradicijų, taupau žiguliuką ir išvarau jį į gatves tik tam, kad palaikytų fizinę formą. Išgenu lyg kumeliuką prasilakstyti“, - šmaikštauja pedagogas.
Žiguliais A.Doniela važiuoja į mokyklą ar šiaip kur netoli. Į rimtesnes keliones, darganotu ar šaltu oru direktorius rieda „Audi“, kurią pravardžiuoja „silke“.
Ne kiekvienas šuo telpa
Nusišypsoti praeivius priverčia ir KTU universiteto studento 21 metų panevėžiečio Mindaugo Kriaučiūno transporto priemonė.
„Eina porelė, pykstasi, bet pamato mano mašiną ir ima kvatoti, paskui susikimba už rankų ir užmiršta, kad tik ką riejosi“, - savo automobilio teigiamu poveikiu visuomenei įsitikinęs M.Kriaučiūnas.
Studentas antras mėnuo važinėja mažučiuku lenkišku „Fiat 126“.
Visas mašinos ilgis yra vos daugiau nei per ištiestas rankas. Kai kas tokio modelio fiatą pravardžiuoja šuns būda arba vaikų žaidimų nameliu, mat vietos joje labai mažai.
Vieni prekiautojai automobiliais pasakojo, kaip į miniatiūrinį fiatą bandė įtalpinti senbernarą. Pro vairuotojo dureles įkištas gauruotas šuo niekaip negalėjo viduje apsisukti, teko jį iškrapštyti lauk pro keleivio dureles.
Vidutinio ūgio M.Kriaučiūnas į vairuotojo vietą jau įprato įsirangyti, o dažnai kartu su juo važinėjančiam bendrakursiui aukštaūgiui Vytautui Teresevičiui tenka pabūti akrobatu.
Kad draugui būtų patogiau važiuoti, tenka išimti priekinę sėdynę. Tada, atsisėdęs gale, V.Teresevičius gali normaliai ištiesti kojas.
„Didžiausias mašinos privalumas tas, kad atsisėdęs prie vairo ranka gali nusivalyti užpakalinį langą“, - juokauja studentas.
„Šuns būdoje“ kratėsi iki Klaipėdos
Mažutėlaitė, Lenkijoje ypač populiari, tačiau Lietuvoje dar retai sutinkama miesto mašina M.Kriaučiūnui krito į akį vos ją išvydus.
Iki tol vaikinas iš principo buvo nusistatęs prieš automobilius, važinėjo motociklu ir visiems sakydavo, kad keturratės transporto priemonės niekad nepirks.
Miniatiūrinis fiatas M.Kriaučiūną pavergė lyg meilė iš pirmo žvilgsnio, studentas jos parsivežti važiavo į Lenkiją.
Nors maksimalus fiato greitis tėra 130 kilometrų per valandą, studentas su draugais dažnai važiuoja į sostinę ir net į Klaipėdą.
Beje, kelionė į pajūrį ir vairuotojui, ir keleiviams būna tarsi ekstremalus žygis.
Kartą vos išvažiavęs iš miesto M.Kriaučiūnas pastebėjo „balsuotojų“ būrelį. Vairuotojas net nestabtelėjęs pralėkė pro šalį, tačiau už kelių šimtų metrų susigriebė, kad būtų nedraugiška jaunimo nepavėžėti.
Atbuline eiga grįžo atgal, pradarė dureles ir paklausė mašinas stabdžiusių vaikinų, ar išdrįs važiuoti tokia mašina. Keliauninkai iš pradžių apsidžiaugė, bet paskui, kai reikėjo lipti į vidų, suglumo.
Po ilgų pastangų vis dėlto pavyko į „šuns būdą“ sukimšti ir bagažą, ir keleivius.
„Komforto visiems buvo mažai, tie vaikinai tikriausiai ilgai prisimins, kuo važiavo. Užtat linksma buvo ir tikslą pasiekėme“, - šypsojosi M.Kriaučiūnas.