Kai Jonas anomis dienomis kvietė „atgailauti“, jis vartojo žodį „μετανοείτε“, t.y. pasitaisykite, pakeiskite mąstyseną. Jau ir iki Jono atėjimo pranašas Jeremijas sakė: bus „naikinte sunaikinta žemė, nes nėra nei vieno, kurs susimąstytų“. Tikrai atgailaujame tik tada, kai apmąstome savo elgesį, viską persvarstome ir jei radę neteisingą veiksmą imamės priemonių. Su mauduliu širdyje...
Maudulys, jutimas, kad toji širdis yra tarsi padengta ir slegiama storu nešvarumų sluoksniu – pirmasis žingsnis į atgailą. Pirmas žingsnis į lygties klaidos ištaisymą – skausmo pajutimas. Štai kodėl mišiole yra malda „Pro petitione lacrimarum“, štai kodėl pasakyta: „Palaiminti, kurie verkia ir liūdi, nes jie bus paguosti“.
Įsivaizduokime, kaip greitai sukristų mūsų kūnas, jeigu jis nebūtų apdovanotas gėlos jautimu, jei neturėtume galimybės išlieti atgailos ašarų. Deja, Šventasis Raštas taip dažnai skundžiasi dėl „kietų ir neapipjaustytų širdžių“.
Antrasis žingsnis ir esminis aktas: bausmėje pajusti savo paties kaltę. Bet ar tai įmanoma? Taip. Jautri širdis labai aiškiai suvokia, kad nedorybė ir yra bausmė.
Atgailaujantis žmogus panašus į mokinį, kurs sudėtingame uždavinyje rado netikslų veiksmą, jį ištaisė ir štai - „yra atsakymas“.
Kad gyvenimas būtų „su atsakymu“, t.y. prasmingas, turime nepamiršti „μετανοίας“ - atgailos. Ir kad reikia ištaisyti klaidas.
Kiekvieną kartą, kai tai pamirštu, paniekinu Kūrėjo troškimą – troškimą, kad aš būčiau, būčiau kupinas Gyvybės, o būdamas vis labiau panašėčiau į mylimą jo Sūnų, kurį jis, kaip pasakyta Šventąjame Rašte, „pamėgo“. Ir per jį , kai Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, Dievas šaukė: „Atsiverskite . Įtikėkite. Nes kas mane tiki, iš jo tekės gyvojo vandens srovės“.
Vėliau apaštalas Jonas pastebės: „ Kalbėjo gi jis tada apie Dvasią, kurią turės gauti pasitaisę ir įtikėjusieji į jį.“ (plg. Jn7,37-39)
Dieve, duok Karaliui savo teismą ir Karaliaus Sūnui savo teisybę (Ps 71,1).
***
Juodeikiai, 1959 – Paberžė, 2003
© Linas Bukauskas