Lenkai savo religingumu ir konservatyvumu dažnai stebina Briuselį, tačiau Varšuvos reikalavimai, kad Vatikanas atiduotų prieš trejus metus mirusio popiežiaus Jono Pauliaus II širdį bei kaulus, žadą atėmė net katalikiškiems italams.
Įtakingiausiam Lenkijos dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ pirmadienį išspausdinus rašinį apie tai, kad Italijos žiniasklaida lenkų vyskupų siekius vadina barbariškais ir uždraustais nuo XIII amžiaus, Varšuvoje kilo didžiulis skandalas. Dalis vietos Bažnyčios atstovų susigėdo ir pareiškė, kad popiežiaus Jono Pauliaus II raštai yra žymiai svarbesnis palikimas, nei palaikai, tačiau dalis vyskupų pripažino, jog Vatikano nenoras dalintis mirusio popiežiaus kūnu liūdina milijonus lenkų.
Garsus katalikų gyvenimo apžvalgininkas Janas Turnau ta proga priekaištavo tautiečiams, kad šių tikėjimas yra labai paviršutiniškas, nes Joną Paulių II garbina vien žodžiais, o visiškai nesidomi jo mokymu, surašytu enciklikose.
Garsus Krokuvos kunigas, rašytojas Tadeuszas Isakowiczius-Zaleskis, sukritikavo dvasiškius, prašančius popiežiaus relikvijų, nes tokiu triuku šie esą nori pakelti konkrečių bažnyčių populiarumą, o ne platinti Jono Pauliaus II mokymą.
Tačiau kiti apžvalgininkai priminė, kad 1297 m. popiežiaus Bonifacijaus VIII paskelbto draudimo dėl mirusių hierarchų kūno neskaidymo vėliau nesilaikė net pats Vatikanas. Katalikų savaitraščio „Goúă Niedzielny” redaktorius Marekas Gonczarczykas pareiškė, kad kūno dalių garbinimo tradicija Bažnyčioje gyvuoja jau du tūkstančius metų, ir tokių relikvijų yra daugumoje Lenkijos bažnyčių, o pagarba joms tapo neatskiriama vietos tikinčiųjų gyvenimo dalimi.
Spaudimas Vatikanui
„Gazeta Wyborcza“ spėja, kad Varšuvos hierarchų spaudimas Vatikanui dėl dalijimosi popiežiaus palaikais sustiprėjo todėl, kad norima įspūdingiau paminėti rudenį suplanuotą jo paskelbimą šventuoju.
Popiežiaus beatifikavimo darbams Lenkijoje vadovaujantis vyskupas Tadeuszas Pieronekas prieš du mėnesius pareiškė, kad neabejoja, jog Jono Pauliaus II širdis netrukus bus atgabenta į Krokuvą, miestą, kuriame dirbdamas jis išgarsėjo.
Po tokio vyskupo pareiškimo raštus su pageidavimais gauti dalį popiežiaus relikvijų į Vatikaną ėmė siųsti įvairių Lenkijos parapijų kunigai. „Gazetos Wyborczos“ teigimu, dauguma kunigų prašo atsiųsti nors popiežiaus dėvėtų rūbų skiautelę, tačiau Ludžmiežo, Jasna Guros ir Licheno šventyklos pageidauja Jono Pauliaus II kūno dalių.
Kilus skandalui, Krokuvos kardinolas, ilgametis Jono Pauliaus II sekretorius Stanislawas Dziwiszas, pareiškė, kad nepritaria popiežiaus kūno skaidymui. Tačiau dar prieš dvi savaites kardinolo atstovas spaudai Robertas Nęcekas teigė, kad Krokuva privalo išsireikalauti popiežiaus kūno relikviją.
Rytietiškas paprotys
Krokuvos kunigų seminarijos rektorius, istorijos mokslų daktaras Grzegorzas Ryśas, tvirtina, kad kūno relikvijų garbinimui įtakos turėjo eucharistijos dogma, kai tikintieji simboliškai valgo Kristaus kūną ir geria jo kraują. Todėl vėliau uoliausių Kristaus pasekėjų kūnų dalis imta mūryti bažnyčiose ir garbinti bei melstis joms, kaip simboliškai dovanotas tikintiesiems.
Relikvijų garbinimą Vatikane išpopuliarino kunigai iš Rytų šalių, nors Romoje toks paprotys anksčiau nebuvo žinomas. Pirmieji septyni soborai buvo Rytuose, VII-VIII amžiuje iš minėtų kraštų buvo kilę dauguma popiežių, o Romoje net ištisi kvartalai buvo apgyvendinti rytiečių katalikų.
Rytiečių prisirišimą prie tokių papročių esą liudija graikų vienuolių, vėliau paskelbtų šventaisiais, Kirilo ir Metodijaus atvykimas į Romą, kai šie, siekdami įsiteikti, atnešė tariamo šventojo Klemenso I kūno dalių. Istoriko manymu, tokias relikvijas labai pamėgo paprasti neišsilavinę žmonės, nes Dievas jiems buvo per tolima ir abstrakti būtybė, o malda bei pagalbos prašymas iš šventojo, kurio kūno dalį gali pamatyti ar net paliesti, jiems atrodė realesnė.
Vakarų Europoje XII amžiuje kūno relikvijų kultą nusvėrė atvaizdų ir simbolių garbinimas, kuriam įtaką padarė vykę kryžiaus žygiai į Palestiną.
Prancūzijos karalius Liudvikas XII iš tokios išvykos parsivežė Jėzaus Kristaus nukankinimo simbolius – kryžių, vinis ir spygliuotą vainiką, kuris tariamai buvo uždėtas ant galvos per nukryžiavimą, o šioms relikvijoms įamžinti pastatė Saint Chapelle koplyčią.
Imperatorius Fryderykas I Barbarossa iš Jeruzalės parsivežė tariamų trijų karalių relikvijų ir joms įamžinti pastatė Kelno katedrą. Panašiai elgdamiesi didikai ir kunigai bažnyčias tuo metu iš dalies pavertė kolekcionavimo muziejais, o didžiulis susidomėjimas relikvijomis sukėlė falsifikavimų bangą, kuri dėl netikrų garbinimo objektų Bažnyčią gerokai sukompromitavo.
Relikvijų padirbinėjimas viduramžiais buvo tapęs labai pelningu verslu, ir vėliau Vatikanas susigriebė, kad bažnyčiose yra sukaupta daugybė tariamai originalių Marijos skarų, Jėzaus Kristaus vystyklų, tonos šieno, neva gulėjusio jo lopšyje. Šviečiamajame amžiuje kai kuriose šalyse tokių relikvijų garbinimas buvo uždraustas, tačiau vėliau vėl ėmė populiarėti.
Prieš mėnesį Italijoje išstačius šventuoju paskelbto kontraversiško kunigo, tėvo Pio palaikus, jų pažiūrėti atvyko 50 tūkst. maldininkų, o dar 750 tūkst. užsiregistravo internete, kad artimiausiu metu taip pat nori atvažiuoti jų pažiūrėti.
Populiarios „lietuviškos“ relikvijos
Lenkijos globėju vadinamo šv.Wojciecho kūno dalys yra saugomos net aštuoniose Lenkijos bažnyčiose. Šis buvę Prahos vyskupas labai jau tiesmukai siekė pakrikštyti prūsus, už ką 997 m. šių buvo užmuštas, o Vatikanas jį paskelbė šventuoju.
Tradiciškai pamaldų vienuolį jėzuitą Stanislavą Kostką popiežius Klemensas X 1726 m. paskelbė šventuoju Lenkijos ir Lietuvos globėju, o jo kūno dalys yra garbinamos keturiose Lenkijos bažnyčiose. Vilniuje į jėzuitų vienuolyną įstojęs ir 1657 m. kazokų nukankintas vienuolis Andzejus Bobola irgi buvo paskelbtas šventuoju, o jo kūno palaikai aukštinami penkiose Lenkijos bažnyčiose.
Vilniuje ir Krokuvoje gyvenusi bei mistiniu pamaldumu išgarsėjusi vienuolė Faustyna Kowalska šventąja buvo patvirtinta tik prieš aštuonerius metus, tačiau jos palaikus jau pasidalino keturios Lenkijos bažnyčios.