„Soli“ (italų k. žodžio „solo“ daugiskaita) yra trijų atlikėjų – Giovanni Leocadie, E.Sudre ir choreografo Anthony Egea`o – pasirodymas. Turime retą progą pasimėgauti hiphopo ir šiuolaikinio šokio derme. Ją Emilie kuria avėdama aukštakulnius.
Mergina į „Compagnie Revolution“ įsiliejo prieš septynerius metus, būdama dvidešimties. „Tada irgi avėjau aukštakulnius, bet ne scenoje“, – prancūziško akcento pagardinta anglų kalba pasakojo nuolat besišypsanti E.Sudre. Su ja pokalbiui vakar vakare susitikome viešbutyje Vilniaus senamiestyje, vos valanda po skrydžio.
Lrytas.lt pokalbis – su Emilie Sudre, tik jai atvykus į Vilnių.
***
– Pradėjai nuo šiuolaikinio šokio, o atsidavei hiphopui. Kodėl?
– Bordo konservatorijoje, kur studijavau šiuolaikinį šokį, merginos nėra labai malonios viena kitai, nepadeda, kai ištinka kokia nors bėda. Mano dėstytoja, nežinau, kodėl, bet taip pat man nebuvo labai maloni. Tarp mūsų jautėsi trintis. Be to, aš nesu tokio sudėjimo, kaip dauguma kitų šokėjų, nebuvau ir pakankamai lanksti. Ir, priešingai nei dauguma merginų, nepradėjau karjeros nuo klasikos, dėl to į mane konservatorijoje žiūrėjo šiek tiek kreivai. O šokdama hiphopą jaučiuosi laiminga.
– Kaip patekai į „Compagnie Revolution“?
– Mano mama dirba sporto klube. Kiekvieną dieną ten užeidavau ir palaukdavau jos. Ten ir susipažinau su Anthony. Pirmiausia jis pakvietė mane pasižiūrėti jo grupės pasirodymo. Paskui pasiūlė pačiai išbandyti hiphopą. Pamokė triukų. Taip ir tapau „Compagnie Revolution“ nare.
– Nejau iki pažinties su A.Egea hiphopo visiškai nešokai?
– Visiškai ne. Apskritai mano gimtajame mieste Bordo hiphopas nėra populiarus, nors grupės būstinė ir įsikūrusi ten.
– Kuo tau pačiai ypatingas pasirodymas spektaklyje „Soli“?
– Tai mano pirmasis solo pasirodymas. Šokti hiphopą su aukštakulniais – labai rizikinga. Be to, spektaklio metu nusivelku savo suknelę ir iš dalies apsinuoginu, nors publika mano krūtinės nepamato. Šokdama išreiškiu įvairius jausmus, išgyvenimus. Nebuvo taip, kad man choreografas tik sakytų: daryk tą, daryk aną. Kurdami mes daug kalbėjomės, dirbti buvo įdomu. Mano pasirodymas sentimentalus. Pagrindinė jo idėja – moteriškumas su daugybe skirtingų „veidų“: vienu metu galiu būti ir seksuali, ir trapi, ir drovi, ir stipri.
– Tema nestebina, bet aukštakulniai ir hiphopas atrodo labai neįprastas derinys.
– Tiesa. Juk vaikščioti aukštakulniais gatvėje ne tas pats, kas šokti, ypač – hiphopą. Bet parodome, kad visgi tai įmanoma. Kad ir moteris gali būti stipri, gali šokti hiphopą. Kai kurios merginos man už tai padėkoja, nes jaučiasi turėdamos daugiau saviraiškos galimybių.
– Scenoje daug improvizuoji?
– Darau viską, ką repetuodama išmokstu, išskyrus, kai pamirštu kokį nors žingsnelį. Kita vertus, kiekviena scena yra vis kitokia, ir tenka prie jos taikytis.
– Kokia bus tavo diena Vilniuje prieš pasirodymą?
– Išsimiegosiu, pavalgysiu pusryčius. Jei pavargsiu, vėl pamiegosiu (juokiasi). Gal ryte atrasiu laiko apžiūrėti miestą. Vakare prieš pasirodymą parepetuosiu.
– Neatrodo, kad tavo, kaip šokėjos, kasdienis režimas būtų labai griežtas.
– Manau, aš bloga mergaitė (juokiasi). O jei rimtai, nesu tiek suvaržyta, kiek, pavyzdžiui, balerinos. Neprivalau laikytis dietų. Treniruojuosi savarankiškai tiek, kiek pati jaučiu, kad man reikia. Šiuo metu gyvenu Paryžiuje. Bet į Bordo susitikti su „Compagnie Revolution“ vykstu dažnai. O „Soli“ pakanka repeticijų prieš pasirodymą, nes jam jau treji metai. Mano dienotvarkė nėra labai intensyvi.
– Vadinasi, panorėjusi šeimą kurti galėtum?
– Tai įmanoma. Bet vyras turėtų suprasti, ką darau.
– Turi širdies draugą?
– (Juokiasi) Sakau – taip!
– Hiphopas – dabar tavo vienintelė šokio aistra?
– Aš – šokėja. Esu smalsi, atvira įvairiems žanrams. Jei man, pavyzdžiui, pasiūlo tango, šoku tango. Bet labiausiai man patinka „miksas“. Šiuolaikinis šokis ir hiphopas būtent yra „miksai“.
– Kaip ir pats „Compagnie Revolution“ stilius?
– Tai irgi „miksas“. Technika – hiphopo, bet pati filosofija – šiuolaikinio šokio. Beje, dėl to man lengva prisitaikyti. Anthony hiphopą šokti pradėjo gatvėje dar būdamas keturiolikos. Vėliau jis mokėsi kitų stilių garsiose Prancūzijos ir Amerikos choreografijos mokyklose. Užtat dabar jis savo kūryboje jungia hiphopą ir šiuolaikinį šokį.
– Kaip manai, kodėl Amerikos gatvėse gimęs hiphopas išpopuliarėjo ir sėkmingai įsitvirtino Prancūzijoje – šalyje, turinčioje stiprią klasikos mokyklą?
– Prancūzijoje hiphopas tarp jaunimo išpopuliarėjo per televiziją. Be to, valstybė šokio trupėms skiria nemažai dėmesio ir pinigų.
– „Compagnie Revolution“ – žinoma hiphopo trupė Prancūzijoje. Ar jūs, grupės šokėjai, galite jaustis tokiomis žvaigždėmis, kaip žinomi hiphopo muzikos atlikėjai?
- O ne (juokiasi)! Bent aš taip tikrai nesijaučiu. Muzika – daug didesnis verslas, ten sukasi gerokai daugiau pinigų. Šokis nėra toks komercializuotas.