Mokėjo džiaugtis tuo, ko ir suaugę dažnai nepastebi
Birželio 9 dieną 60-metį švę-siantis E.Kačinskas priklauso tai aktorių kartai, kurie Panevėžio Juozo Miltinio teatre vadinami tiesiog „miltinukais“.
Mokėsi jis čia pat, Naujamiestyje, čia sukūrė ir savo pirmąjį popierinių lėlių teatrą. Vaikystėje jis mėgo lakstyti po pievas ir stebėti įvairius gyvius, mokėjo džiaugtis tuo, ką žmogui dosniai atseikėjo gamta.
Sulaukęs vos šešiolikos, nutarė traukti į Panevėžį ieškoti rimtesnio teatro. Tikriausiai ir pats nustebo, kad iš karto buvo priimtas į legendinę režisieriaus J.Miltinio dramos studiją. Nuo 1965 metų E.Kačinskas jau susiliejo su Panevėžio dramos teatru.
Apie aktorystę ir gyvenimą - šmaikščiai
Per 40 kūrybos metų aktorius sukūrė įvairiaplanių vaidmenų. Jo kūrybos kelias neturi stabtelėjimų ar pakylėjimų, jo kelias visada išsiskyrė vaidmenų gausa. Sukurti personažai - įtaigūs ir giliai žmogiški, ryškūs ir charakteringi, vienodai įdomūs tiek pagrindiniai, tiek antraplaniai.
Mūsų pokalbio metu rimti klausimai virsdavo šmaikščiais atsakymais ir mano rimtas nusiteikimas nueidavo toli toli į lankas. Tad skaitytojui paliekame teisę pačiam susigaudyti, kur čia teisybė, o kur pašmaikštavimai.
- Ar vaikystėje žaidei teatrą? Papasakok apie vaikystės lėlių teatrą?
- Teatras man vaikystėje nerūpėjo, man įdomesnis buvo pats gyvenimas. Būdamas vaikas, gyvenau tik savame susikurtame pasaulyje. Man net draugai nerūpėjo, visada troškau būti vienas su savo pasauliu. Šokinėjau pievose, stebėjau vabaliukus ir man buvo smagu.
Ne, aš neieškojau teatro, o kažkas mane į jį tiesiog nuvedė. Aš netikiu žmonėmis, kurie sako, jog siekė kažkokio tikslo. Manau, kad tikslas pats susiranda mus, kaip ir teatras susirado mane.
Vaikystėje daug laiko praleisdavau ligoninėse, tai turėjau pakankamai laiko domėtis savimi, taip į mano gyvenimą atėjo joga, vėliau - filosofija... Jau tada žinojau, kad gyventi ir džiaugtis reikia kiekviena diena. Nesukti galvos atgal, o visada tik į priekį. Mano gyvenimo filosofija tokia - ar apsimoka įtikti, jei negali patikti...
Mano vaikystės lėlių teatras, matyt, tik viena išraiškos forma. Pats surinkau vaikus, rašiau pjeses, vaidinau ir kūriau dekoracijas.
- Būdamas 16 metų įstojai į J.Miltinio dramos studiją. Papasakok, ko išmokai joje, kas tavo mokytojai? Kokie tavo prisiminimai iš šio laikotarpio?
- Augau labai tolerantiškoje aplinkoje, tėvai neprieštaravo, kad vos 16 metų palikčiau juos ir stočiau į teatrą. Čia užsiėmimai vykdavo dieną, todėl teko mokslus tęsti suaugusiųjų vakarinėje mokykloje. Aš buvau dar vaikas ir daugybės dalykų, kurie vyko teatre, nesupratau. Tada gal daug ko ir neišsiaiškinau, bet jutau didžiulę tiesos ir tikrumo jėgą. Mes kiekvieną teatrinį žodį priimdavome jausmu.
Kalbą mums dėstė E.Šulgaitė, teatro istoriją - V.Zabarauskas, filosofiją ir teatrines subtilybes - J.Miltinis. Aš net negaliu pasakyti, kaip mus mokė... Gal savo buvimu?..
Mokėmės dirbdami. Mes labai stengėmės iš pagarbos J.Miltiniui. Kas yra J.Miltinio mokykla? Jis sakydavo, kad jo mokykla yra mokyklos nebuvimas. Na, aš negaliu to net nusakyti, tą reikia patirti. J.Miltinio mokiniai - labai skirtingi, bet mus visus jungia tikra gyvybė, tikras nervas... Manau, kad jis iš mūsų išmušė, kas nereikalinga, o kas reikalinga - turėjome surasti patys. Skatino ieškoti. Ieškoti savyje. Pats nustebdavai suradęs... Mus mokė sukurti personažą, o ne suvaidinti.
Studija visiems buvo tarsi šeima, čia mes gyvenome, čia mezgėsi giminystės ryšiai. Mes ir pykomės, ir džiaugėmės kartu, kaip šeima.
O gal niekas ir nemokė, mes patys mokėmės?.. Mokytojais buvo visi senesnieji aktoriai. Prisimenu, kaip jie mus globojo. Mus ganė kaip viščiukus. Visi alsavome vienu - teatru.
- Vaidmenų sukūrei daug. Jų nei pats skaičiuoji, nei kitiems patari tai daryti. Ar turi širdyje paslėpęs pačius brangiausius personažus? Ar tau priimtini visi personažai, kuriuos vaidini?
- Ne, neskaičiuoju, nes nėra jokios prasmės tai daryti. Tai ne pinigai, kad juos skaičiuočiau. Spektaklis miršta tada, kai nustoji jį vaidinti. Tai kam tąsyti tą pavadinimą, jei jo nebevaidini?.. Vaidmenys - mano gyvenimas, o ne pinigai, kad juos skaičiuočiau.
Aš galvoju, kad jogos filosofija man smegenis praplovė. Stengiuosi prie nieko neprisirišti. Prie vaidmenų - taip pat. Neturiu nei nuotraukų, nei programėlių, nei iškarpėlių... Aš neturiu tokios dėžutės, kurią reikia tąsytis su savimi, o po to gaila išmesti. Aš sau neleidžiu tų pačių durų atidarinėti kelis kartus...
Mes į teatrą atėjome vaidinti, o ne rinktis ar pasirinkti. Čia juk ne pageidavimų koncertas. Aš tiesiog neturiu leisti sau negalėti ar nenorėti vaidinti. Mus renkasi, o ne mes renkamės. Su režisieriais aš nediskutuoju, nes neturiu laiko, tuo metu aš galvoju tik apie man paskirtą personažą.
Kartais tenka save laužyti ir iš naujo sudėlioti. Mes kaip feniksai - deginame save ir keliamės su naujomis plunksnomis. Toks mūsų darbas. Pastebėjau, kad dažnai pavyksta sukurti įdomų tą personažą, kuris tau pačiam yra nepriimtinas.
- Esi vienas iš tų aktorių, kurie sugeba atskirti teatrą nuo gyvenimo už jo ribų. Kaip tau pavyksta? Ar klysta tie, kurie sako, kad aktorius neturi kito gyvenimo?
- Aš nesuprantu tų aktorių, kurie išeina iš scenos, eina gatve ir dar vaidina. Net namuose vaidina artistą. Aš manau, kad vaidinti reikia tik scenoje, tik čia tu vaidini kito personažo gyvenimą. Kam tada likusį gyvenimą atimti iš savo asmeninio gyvenimo?
Būtina atskirti savo ir personažo gyvenimus. Aktorius privalo pasikrauti savo gyvenimą, nes kitaip išsisemsi ir liksi vienodas. Tapsi reikšmingas ir įdomus tik pats sau.
Reikšmių ir taip jau per daug. Žavėkimės gyvybe, tikrais reiškiniais - vaivorykšte, saule, lietumi... Kam save sureikšminti?.. Tada prarandi laisvę... Manęs niekas nežemina, nes ir aš pats niekur savęs nekeliu.
- Tavo santykis su vaikais - iš-skirtinis. Sukūrei puikius vaikiškus personažus - Pifą, Bebriuką, Krizą...
- Jei nori išlikti nuoširdus, būtina bendrauti su vaikais. Aš tiek gaunu energijos iš vaikų... Aktorius be žaidimų - tragikas gyvenime. Gyvybė eina iš vaikų. Man didžiulė garbė vaidinti vaikams.
- Kas tau padeda išlaikyti optimizmą? Iš šalies atrodo, kad neturi jokių problemų... Koks tavo laisvalaikis? Iš kur ta išskirtinė meilė žmonėms ir aplinkai, gamtai? Horoskopai, sapnų aiškinimas, būrimas iš kortų...
- Už tai esu dėkingas tik mamai, kad pagimdė mane pirmą vasaros mėnesį saulei patekėjus... Ir niekas iš manęs neišmuš tos saulės. Aš neturiu teisės liūdėti. Kai mažai nori, daug gauni...
Savyje saugau daug religijų, daug filosofijų. Nieko neatmetu, viską traukiu. Aš neturiu žodžių nupasakoti pasaulio, bet jėgų gyventi - pakanka. Gyvybės semiuosi iš gamtos, iš žmonių... Sveikinu kiekvieną dieną.
Horoskopai - tai mano kliedesio dalis, matyt, kažkas mane okupavo iš aukščiau, kad aš tai užrašyčiau. Kortas metu todėl, kad mane priverčia kažkas... Laužiu filosofiją iš piršto, bet tai tikrai smagu. Aš juk nežinau, kodėl tą darau. Esu pats sau ponas.
- Gyveni vienas, o ar niekada netrūko ponui tarno?
- Manau, kad geriau būti vienam ir nežinoti, kad dar yra kažkoks džiaugsmas, negu būti dviese ir žinoti, kad yra skausmas. Tokia mano lemtis.
Juk pavasarį žydi visos obelys, bet nebūtinai visi žiedai duoda vaisius...