Kiau­lie­nos par­da­vė­jai ren­gia­si sta­ty­ti ato­mi­nę jė­gai­nę

„Ūki­nin­ko pa­ta­rė­jo“ pa­šne­ko­vas įta­ria, kad per­ver­smas kiau­lių au­gi­ni­mo ver­sle Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo prieš ke­le­tą me­tų, kai įsta­ty­mais bu­vo su­nai­kin­tos smul­kios sker­dyk­los, o li­ko tik ke­lio­li­ka stam­biau­sių, bet ir šios jun­gia­si, kai ku­rios gal­būt ir už­si­da­rys.

- Ma­nau, jog šio­je kam­pa­ni­jo­je neap­si­ei­ta be slap­tų pro­to­ko­lų, apie ku­rių eg­zis­ta­vi­mą ga­li­me tik spė­lio­ti. Ko­dėl nuo ke­lio rei­kė­jo nu­šluo­ti smul­ki­ą­sias sker­dyk­las? Iki tol vie­tos spau­do­je bu­vo spaus­di­na­mi kiau­les per­kan­čių as­me­nų skel­bi­mai, taip tur­gaus pre­kei­viai su­si­ras­da­vo pre­kę par­duo­ti. Per­va­žiuo­da­vo per kai­mus, nu­si­pirk­da­vo, kiek jiems rei­kia, ir - į tur­gų. Ne­li­kus smul­kių­jų sker­dyk­lų to­kia jų veik­la ta­po ne­įma­no­ma. Da­bar pre­kei­viai į tur­gų at­ei­na kaip į įpras­tą dar­bą: jiems cen­tra­li­zuo­tai pri­sta­to gal­būt Da­ni­jo­je, gal Olan­di­jo­je už­au­gin­tų kiau­lių sker­die­ną, pa­si­i­ma kas pu­se­lę, kas vi­są kiau­lę. Va­ka­re grįž­da­mi iš dar­bo jau ži­no, kiek už­dir­bo, - sam­pro­ta­vo V.Glio­že­ris.

Pa­klaus­tas, ko­dėl smul­kūs ūkiai ne­ga­li par­duo­ti kiau­lių di­džio­sioms sker­dyk­loms, per­dir­bi­mo įmo­nėms, pa­šne­ko­vas sa­kė, jog su smul­kiais au­gin­to­jais toms įmo­nėms – vie­nas var­gas.

- Žmo­gui, au­gi­nan­čiam 10-100 kiau­lių, par­duo­ti be­ko­ną ne­įma­no­ma, stam­bios sker­dyk­los iš gy­ven­to­jų ne­per­ka. Vie­na, gaiš­ta­mas lai­kas tvar­kant do­ku­men­tus, ki­ta ver­tus, at­si­ran­da ne­su­ta­ri­mų dėl gy­vu­lių ver­ti­ni­mo. Žmo­gus aiš­ki­na, ko­kia jo kiau­lė bu­vu­si gra­ži ir ver­ta dau­giau, o pir­kė­jas mė­sos to­je kiau­lė­je ne­ran­da, - sa­kė V.Glio­že­ris.

Vis­kas su­ka­si di­de­liais kie­kiais – au­gi­na tūks­tan­čiais, par­duo­da šim­tais. To­kios ap­lin­ky­bės su­da­ro pa­lan­kias są­ly­gas už­sie­nio kon­ku­ren­tams. Smul­kiuo­sius ga­min­to­jus su­try­pus įsta­ty­mų pa­gal­ba, stam­biuo­sius nu­pirks. At­ro­do, tas pro­ce­sas Lie­tu­vo­je jau fi­ni­šuo­ja.

- Ma­no ži­nio­mis, lie­tu­viš­ko ka­pi­ta­lo kiau­li­nin­kys­tės kom­plek­sų be­veik ne­be­li­ko, vi­sus bai­gia nu­pirk­ti da­nai. Su­si­tvar­kę su kom­plek­sais, pe­rims ir sker­dyk­las. Mes bū­si­me tik sam­do­ma dar­bo jė­ga ir jų au­gi­na­mos mė­sos val­gy­to­jai. Dėl rin­kų vyks­ta ka­rai, o Lie­tu­vo­je rin­kos vie­na po ki­tos ati­duo­da­mos be jo­kio pa­si­prie­ši­ni­mo, - sa­kė ūki­nin­kas.

V.Glio­že­ris pri­si­mi­nė prieš de­šimt­me­tį bu­vęs pa­ro­do­je Da­ni­jo­je, ten kal­bė­ta, kad Eu­ro­pos kiau­li­nin­kys­tės per­spek­ty­va – Lie­tu­vo­je ir Uk­rai­no­je. Šio­se ša­ly­se yra kiau­li­nin­kys­tės tra­di­ci­jos, pa­lan­kus kli­ma­tas, vie­to­je au­gi­na­mi grū­dai.

- To­dėl už­sie­nie­čiai ir ei­na, o prieš at­ei­da­mi „iš­si­va­lo“ vie­tą – su­nai­ki­na kon­ku­ren­tus. Da­ni­ja yra to­kia pa­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lis, ta­čiau jos vy­riau­sy­bė sie­kia iš­kel­din­ti iš sa­vo kraš­to eko­lo­gi­nė­mis bom­bo­mis ta­pu­sius di­džiu­lius kom­plek­sus, tam ski­ria pi­ni­gų. Mū­sų vals­ty­bė vi­siš­kai ne­si­rū­pi­na kiau­li­nin­kys­te, kaip, be­je, ir ki­to­mis že­mės ūkio ša­ko­mis. Iš­ny­ko li­ni­nin­kys­tė, nyks­ta cuk­ri­nių run­ke­lių au­gin­to­jų gre­tos ir lie­tu­vių ver­slui kiau­li­nin­kys­tė­je ar­tė­ja ga­las, - ma­no V.Glio­že­ris.

Pa­šne­ko­vas įsi­ti­ki­nęs, kad da­nams ne­bu­vo sun­ku nu­pirk­ti lie­tu­viš­kus kom­plek­sus, jie grei­čiau­siai bu­vę par­duo­ti už li­tą.

- To­kių kom­plek­sų va­do­vai tik nu­si­kra­tė di­džiu­lio gal­vos skaus­mo, nes, ma­nau, jie tu­rė­jo di­džiu­lių sko­lų, - ti­ki­no V.Glio­že­ris.

Pa­klaus­tas, ko­kia pras­mė pirk­ti nuos­to­lin­gai dir­ban­čius kom­plek­sus, V.Glio­že­ris sa­kė, kad pir­miau­sia rei­kia at­si­kra­ty­ti kon­ku­ren­tų, o pas­kui pra­dė­ti vys­ty­ti sa­vo po­li­ti­ką. Tu­rė­da­mi fer­mas vie­to­je, ga­lės pir­kė­jams pa­teik­ti švie­žios, o ne šal­dy­tos mė­sos, ki­taip rin­ko­je iš­si­lai­ky­ti ne­įma­no­ma. Kad ne­kliu­dy­tų smul­kūs ga­min­to­jai, ir bu­vo im­ta­si jau anks­čiau mi­nė­to ma­žų­jų sker­dyk­lų nai­ki­ni­mo.

- Kar­tais klien­tas no­ri nu­si­pirk­ti „tra­di­ciš­kai“, bul­vė­mis ir jo­va­lu šer­tą be­ko­ną. To­kių nie­kas ne­be­au­gi­na – iš­lai­dos bū­tų la­bai di­de­lės.

Ma­no ūkis ma­žas, vie­nu me­tu au­gi­nu apie 400 kiau­lių. Še­riu grū­dais, mai­šy­da­mas juos su bal­ty­mi­niu kon­cen­tra­tu, ki­taip sa­kant, pats ga­mi­nu kom­bi­nuo­tuo­sius pa­ša­rus. Grū­dų už­si­au­gi­nu, prie­dus per­ku. Ma­no me­to­das ma­žai ski­ria­si nuo gy­vu­lių šė­ri­mo di­de­lia­me kom­plek­se, ar šis bū­tų Len­ki­jo­je, Da­ni­jo­je, ar Lie­tu­vo­je. Ge­riau­sios pa­ša­rų nor­mos to­kiuo­se kom­plek­suo­se ap­skai­čiuo­tos kom­piu­te­riais ir pa­gal įvai­rias pro­gra­mas ski­ria­si tik kaž­ke­lin­tu skai­čiu­mi po kab­le­lio. Nors man vos pa­vyks­ta su­dur­ti ga­lą su ga­lu, to­kia­me ūky­je, jei­gu ne­at­si­ran­da iš­ori­nių stab­džių, ūki­nin­kau­ti vis dėl­to eko­no­miš­kiau.

Pa­vyz­džiui, vie­nam gy­vu­liui rei­kia 10 kar­tų ma­žiau me­di­ka­men­tų, nei kom­plek­se, dak­ta­rai ste­bi­si, kad aš ne­skie­pi­ju kiau­lių. Pats už­si­au­gi­nu pa­ša­rų, tu­riu 50 par­ša­ve­džių, pats sėk­li­nu, par­duo­du par­šiu­kus, iš­si­ver­čiu be ES pa­ra­mos... Ga­lė­čiau kon­ku­ruo­ti su lie­tu­viš­ko ka­pi­ta­lo kiau­li­nin­kys­tės kom­plek­sais – apie jų ne­pa­jė­gu­mą ro­do par­si­da­vi­mas da­nams. Ne­pai­sant to, nie­ko iš sa­vo ūkio per 15 me­tų ne­už­gy­ve­nau, ma­no na­mas ei­li­nis, ma­ši­na pras­ta, o aš pats pas­ku­ti­nį kar­tą prieš še­še­rius me­tus tu­rė­jau pen­kias iš­ei­gi­nes die­nas ir bu­vau nu­vy­kęs į Suo­mi­ją, - kal­bė­jo „Ūki­nin­ko pa­ta­rė­jo“ pa­šne­ko­vas.

Ūki­nin­kas pri­si­me­na į kiau­li­nin­kys­tę ki­bęs prieš pus­an­tro de­šimt­me­čio, ta­da pra­dė­jo sta­ty­ti fer­mą.

- Au­gi­nu ir au­gin­siu, pas­ku­ti­nius marš­ki­nius par­duo­siu, bet kiau­les vis tiek lai­ky­siu. Pen­kio­li­ka me­tų ku­riu ūkį, pa­sta­čiau fer­mą – da­bar im­ti ir iš­ei­ti? Ne! Kai­my­nas me­tė ūki­nin­kau­ti, da­bar val­diš­ka­me dar­be len­tas ne­šio­ja, gau­na 1000 Lt su tru­pu­čiu ir pyks­ta ant vi­so pa­sau­lio, - sa­kė V.Glio­že­ris.

Pa­klaus­tas, ką be to, kad ūki­nin­ko gy­ve­ni­mas pa­si­da­ry­tų leng­ves­nis, duo­tų vals­ty­bės pa­ra­ma? Pa­šne­ko­vas sa­kė, jog, ži­no­da­mas at­sa­ky­mą, ne kiau­les au­gin­tų, o mi­nist­rės pa­ta­rė­ju dirb­tų. Tai­gi ne­aiš­ku, ar nuo to bū­tų dau­giau ir ge­res­nės pro­duk­ci­jos, ar ji pa­dė­tų kon­ku­ruo­ti su už­sie­ni­ne, ar tai bū­tų tik dvie­jų vals­ty­bių vy­riau­sy­bi­niu ly­giu vyk­do­mas eko­no­mi­nis ka­ras, ku­ri la­biau pa­rems ūki­nin­kus kon­ku­ren­ci­nė­je ko­vo­je.

- Da­nų ūki­nin­kai la­bai pa­lai­ko vie­ni ki­tus, ne taip, kaip lie­tu­vis lie­tu­vį. Jie ten be­veik šim­tu pro­cen­tų su­si­jun­gę į aso­cia­ci­jas. Te­ko man bū­ti vie­nos lie­tu­viš­kos aso­cia­ci­jos na­riu. Nu­vy­kau į pa­si­ta­ri­mą, pa­si­klau­siau, kaip tū­zai vie­nas su ki­tu dėl pa­žan­džių rie­ja­si, ir nu­spren­džiau, kad man su sa­vo ke­lio­mis kiau­lė­mis ten ne vie­ta, - pri­si­mi­nė ūki­nin­kas, taip ap­nuo­gin­da­mas vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se įsi­šak­ni­ju­sį go­du­mą ir tik sa­vo in­te­re­sų sie­ki­mą.

Di­dži­ą­ją vi­suo­me­nės da­lį tu­rė­tų su­da­ry­ti vi­du­ri­nio­ji kla­sė, ta­da vi­suo­me­nė jaus­tų­si sau­gi. Ta­čiau mū­suo­se, sa­kė V.Glio­že­ris, vieš­pa­tau­ja gru­pe­lė su val­džia su­si­ju­sių oli­gar­chų, o 95 proc. vi­suo­me­nės tik murk­do­si gy­ve­ni­mo ver­pe­tuo­se.

- Jau­ni­mas da­bar va­do­vau­ja­si Ta­do Blin­dos prin­ci­pu: ge­riau die­ną ka­ra­liau­ti, nei vi­są am­žių ver­gau­ti. Nu­si­per­ka ma­ši­ną už ke­lis šim­tus li­tų, už šim­ti­nę „pra­stu­mia“ tech­ni­ki­nę – štai ir ka­ras ke­liuo­se. Ki­to­se ša­ly­se jau­ni­mas ži­no sa­vo per­spek­ty­vą, o mū­siš­kio, jei­gu tė­vai jam ne­su­kro­vė krai­čio, per­spek­ty­va – va­žiuo­ti į An­gli­ją ir par­si­duo­ti, - nu­si­vy­li­mo gy­ve­ni­mu Lie­tu­vo­je ne­slė­pė V.Glio­že­ris.

Ūki­nin­kas skai­čiuo­ja: dėl saus­ros brangs­ta pa­ša­rai, ky­la ener­gi­jos kai­nos, o jam už ki­log­ra­mą gy­vo­jo svo­rio kaip mo­kė­jo ke­tu­ris li­tus su tru­pu­čiu, taip ir te­be­mo­ka.

- Mė­sos su­pir­ki­mo kai­na ne­kin­ta, o kas par­duo­tu­vė­se de­da­si? Su­tin­ki mies­to žmo­gų, jis ir klau­sia, kur aš pi­ni­gus krau­nu. Sa­ko, ma­to­me, kiek mė­sa par­duo­tu­vė­je kai­nuo­ja. Ka­žin, ar bė­ra sū­rių, pi­ges­nių kaip 20 Lt, pie­no lit­ras kai­nuo­ja 3 Lt. Ūki­nin­kas bė­do­ja, o žmo­gus, ku­ris si­tu­a­ci­jo­je ne­sio­rien­tuo­ja, ste­bi­si, ko tas kai­mo žmo­gus dar no­ri, - kal­bė­jo į kam­pą už­speis­tas kiau­lių au­gin­to­jas iš Grib­ži­nių.

Ūki­nin­kas pri­si­mi­nė kaž­ka­da gir­dė­tą eko­no­mi­kos pa­skai­tą apie gran­di­nės „ga­min­to­jas-per­dir­bė­jas-par­da­vė­jas“ ry­šį. Jei­gu ku­ri nors gran­dis ne­be­gaus kad ir ma­žiau­sio pel­no, su­by­rės vi­sa gran­di­nė. Lie­tu­vo­je kiau­lių au­gin­to­jas ba­lan­suo­ja ties nu­liu, o kiau­lie­nos par­da­vė­jas ren­gia­si sta­ty­ti ato­mi­nę elek­tri­nę.