Galima sakyti, kad visi kauniečiai buvo ją įsimylėję. Ir norėdavo kuo dažniau su L.A. susitikti.
L.A. buvo atvira visiems – bet kada pasirengusi deramai priimti visus savo gerbėjus.
Rytais L.A. būdavo šiek tiek mieguista ir lėtoka.
Kvepėdavo kava ir bandelėmis. Dieną tapdavo plepi, netgi triukšminga, energingai kaukšinti aukštakulniais.
Vakare pasidabindavo papuošalais, mėgdavo trumpas sukneles, viliojančias iškirptes, nevengdavo pakoketuoti su pramogų ieškotojais, tačiau nesunkiai sužavėdavo ir romantikus bei filosofus.
Suteikdavo ramybę ir užuovėją vienišiems vilkams. Net valkatos, girtuokliai ir elgetos L.A. širdyje rasdavo tik jiems skirtą kertelę.
Įdomu tai, kad ši gražuolė turėjo reikalų su teisėsauga. Bet tai buvo sovietmečiu.
Saugumiečiams labai nepatiko europietiškos L.A. manieros. Bet gražuolė dėl to nesijaudino. Netgi elgėsi pabrėžtinai įžūliai.
Kartą L.A. prisikvietė hipių, nutrūktgalvių iš Vilijampolės, ir jie Kaune sukėlė tikrą maištą. Nuo to laiko L.A. pelnė netgi revoliucionierės šlovę.
Tačiau audringa L.A. praeitis jos gražiame veide nepaliko jokių nuovargio pėdsakų.
Ji ir toliau žavėjo ne tik lietuvius, bet ir užsieniečius.
Bent kartą Kaune apsilankę tolimų šalių gyventojai būtinai į savo gimtinę parsiveždavo įvairių L.A. nuotraukų ir savo pažįstamiems pasakodavo apie įspūdingą susitikimą su Kauno pažiba – L.A.
Tačiau vieną dieną L.A. susirgo kažkokia paslaptinga liga, kurios priežasčių iki šiol niekas negali tiksliai nustatyti.
Deimantas ėmė blankti. Aptrupėjo, pajuodo.
Kauno dvasinės ir kūniškosios savijautos analizuotojas Stasys Buškevičius jaunesnysis konstatavo – L.A. patyrė klinikinę mirtį.
Statybų reikalų profesorius Edvardas Galvanauskas netgi pasiūlė įrengti gražuolei sarkofagą – ir taip ją apsaugoti nuo fatališko aplinkos poveikio.
Iki šiol gerai nesuvokiami pokyčiai sutrikdė žmonių orientaciją, ir vyrišką kovotojo vardą turintis Kaunas ėmė garbinti ne Ją, bet Jį – saldžiabalsį prekeivį, puikų žmonių tuštybės žinovą, reklamos ir kitų šiuolaikinių triukų meistrą.
Jis įsikūrė netoli Karmelitų bažnyčios, pasivadino graikišku vardu, išsidabino ir pradėjo nesibaigiantį spektaklį.
Gražuolės L.A. žavesys vyto akyse.
Juolab kad jai teko patirti ne vieną skaudžią išdavystę.
Į miesto mero kėdę atsisėdę iš pažiūros garbingi vyrai prisiekinėjo žavingiausiai Kauno damai amžiną meilę.
Tačiau netrukus paaiškėdavo, kad pažadai rūpintis tėra tik melas.
Pačius gražiausius L.A. papuošalus tie apgavikai brangiai pardavė apsukriems prekeiviams.
Vietoj prabangių ir skoningų papuošalų aferistai gražiausią Kauno damą apkabinėjo plastmasiniais ir stikliniais blizgučiais.
Gražuolė ėmė atrodyti netgi karikatūriškai.
Išdavystės, pažeminimas palaužė jos dvasią. Akių spindesys užgeso, veidas – apsiniaukė.
Vieną vėlų vakarą iš JAV į Kauną po daugelio metų sugrįžęs buvęs Žemųjų Šančių gyventojas skubėjo į ilgai lauktą pasimatymą su L.A.
Nešė jai puokštę pavasario tulpių.
Tačiau jo laukė netikėtas nusivylimas.
Numatyto pasimatymo vietoje jis perskaitė užrašą: „Čia ilsisi buvusi Kauno gražuolė – Laisvės alėja“.