35-erių G.Ryškuvienės vaidmenį šiame filme pelnytai galime vadinti kol kas ryškiausiu šių metų aktoriniu darbu lietuvių kine.
Pokalbį su aktore pradėjome nuo prisiminimų – jos vaidmens populiariame filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, sukurtame dar 1990 metais.
- Taip ir knieti į jus kreiptis mergautine Jaraminaitės pavarde, kurią įsidėmėjome prieš aštuoniolika metų. Būdama moksleivė vaidinote labai populiariame režisieriaus Raimundo Banionio filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Ar į kiną R.Banionis jus už rankos atvedė?
- Ne, aš pati į dviejų jo filmų – „Neatmenu tavo veido“ ir „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ – aktorių atranką ėjau.
Apie „Vaikų iš „Amerikos“ viešbučio“ populiarumą ilgai net nenutuokiau, nepastebėjau jo.
Man net keista, kad prabėgus šitiek metų kas nors prisimena mane tame filme.
- Ar prisimenate „Vaikų iš „Amerikos“ viešbučio“ filmavimą?
- Su filmavimo grupe susirinkome kitą dieną po Nepriklausomybės paskelbimo. O kai filmas buvo sumanytas, apie tai dar nedaug kas svajojo.
Prisimenu tą dieną, nes su mama ir močiute gėrėme šampaną, nors nė viena mūsų jo nemėgsta. Aš jaudinausi – rytoj į filmavimą, negaliu gerti šampano.
Tai buvo tiesiog nuotykis. Hipių ir laisvės temos man nelabai rūpėjo, bet režisieriui būtent jos buvo svarbios.
Mes buvome vaikai ir apie laisvę mažai ką išmanėme. Bet visada prisiminsiu, kaip tai buvo svarbu suaugusiesiems.
- Jūs kryptingai žingsniavote aktorystės link?
- Nuo vaikystės. Seneliai – Aleksandras Kernagis ir Gražina Kernagienė – mane susargdino.
Senelis labai nenorėjo tos „ligos“. Ir dėdę Vytą (Vytautą Kernagį. – Red.) norėjo apsaugoti, ir mano mamai uždraudė į aktorinį stoti, nors ji labai to norėjo.
Kas kita močiutė – ji mane ir į spektaklius, ir į gastroles veždavosi. Paskui jau ir pati nebegalėjau į teatrą neiti, mirkdavau ten kas vakarą.
- Bet tapote filmų ir knygų vertėja. Aktoriaus profesija be viešumo neįsivaizduojama, o apie vertėją retas filmo žiūrovas pagalvoja.
- Man dar mokykloje sekėsi anglų kalba. Be to, man patinka gera literatūra, dialogai.
Įdomu rasti lietuvišką frazės arba žodžio atitikmenį. Patinka pats kalbos skambėjimas.
- Kas privertė imtis vertėjo profesijos?
- Baigusi mokslus teatre dirbau tik pagal sutartis, o gimus dukteriai iš viso porai metų atsisakiau aktoriaus duonos.
- Vėliau irgi atsisakinėjote vaidmenų?
- Esu jų atsisakiusi – ir dėl nebrandumo, ir dėl to, kad vos susitikus režisierių išgirsdavau, kad „reikės vaidinti nuogai“.
Ne apie vaidmenį kalba, o iš karto prie reikalo. Jokiu būdu nesu prieš nuogą kūną ekrane, bet jis turi būti pateisintas filmo tėkmės, vaidmens piešinio.
Mūsų kine nėra nuogo kūno vaizdavimo kultūros.
Vis prisimenu nuostabiai nufilmuotus nuogus kūnus Anthony Minghellos filme „Anglas ligonis“. Bet toks grožio pajautimas – retenybė.
- Skirtingai nei „Kolekcionierės“ režisierė K.Buožytė, kine ir televizijoje esate ne naujokė. Ar nepagalvojote, kad priimdama pasiūlymą filmuotis debiutantės filme rizikuojate?
- Iš pradžių režisierė pakvietė mene į bandymus ir pasakė, kad filmuos filmą apie moterį, kuri praranda emocijas. Oi, pamaniau, jaunimas visko prisigalvoja. Kad tik būtų įmantriau.
Ką reiškia praranda emocijas? Aš labai emocionalus žmogus, kaipgi aš suvaidinsiu žmogų be emocijų? Bet perskaičiau scenarijų ir užsikabinau, o Kristina manyje kažką įžvelgė, kas jai reikalinga.
Kristina turi kažkokį ypatingą kino jausmą. Ji jau iki filmavimo buvo viską apgalvojusi – iki smulkiausių detalių, personažų išvaizdos ir jų plastikos.
- Gailės personažas nėra simpatiškas. Tai – logopedė, kurios realų gyvenimą laipsniškai pakeičia vaidyba ir gėrėjimasis savimi. Turbūt negalėtumėte pasakyti, kad Gailė jums labai artima?
- Su režisiere mes lipdėme gyvą žmogų. Ir vienas dalykas yra režisierės filmo linija, kitas – požiūris į vaidmenį. Nesupraskite tiesiogiai, bet į šį personažą įdėjau daug savo patirties.
Kad personažas gyventų, negalima jo piešti viena spalva.
Aš Gailės šaltumui suradau daug pateisinimų.
Ji tampa žiauroka aplinkinių atžvilgiu, bet užtat įgauna pasitikėjimo savimi, pagaliau pati sau tampa graži.
Kažkuriuo filmavimo momentu net pajutau, kad ji tarsi pradėjo gyventi savo gyvenimą. Bet kartu buvau ir jos autorė.
- Aktorių artimieji sako, kad vaidmenys keičia žmones. Ar į namus parsivesdavote aplinkiniams abejingą savo heroję?
- Man atrodo, kad ne. Bet tuo metu, kai vyko filmavimas, manęs niekas nematė – nei draugai, nei šeima. Daug filmavome naktį, o dienomis versdavau filmus ar knygas.
Miegodavau po tris valandas. Nesusitikdavome.
- O su savo vyru režisieriumi Linu Ryškumi irgi apie vaidmenį nekalbėjote?
- Tikrai ne. Mes apskritai vengiame kalbėtis apie savo darbą.
- Bet pagyrų sulaukėte?
- Linas šykštus komplimentų. Jis ne iš tų žmonių, kuris aikčioja, kuriam viskas patinka.
Be to, jis ne kartą yra viešai išsakęs, kad mėgsta žiūrovišką, komercinį kiną, o „Kolekcionierė“, nors ir geras darbas, bet vargu ar labai žiūroviškas.
Tačiau po „Kolekcionierės“ Linas nepašykštėjo gerų žodžių.
- Ar komplimentai suteikia aktoriui pasitikėjimo?
- Aišku, kad malonu. Bet tai labai slidus dalykas. Jei jų šiek tiek daugiau, pradedi prarasti tikrovės jausmą.
Tada turi susiimti, prisiversti sugrįžti į tikrovę. Kaip ir po nesėkmių – užvertei puslapį, ir pirmyn.
- Ar jus domina lietuviškas kinas?
- Kinas – mėgstamiausias menas. Per „Kino pavasarį“ padariau kvailystę – nuėjau į keturių lietuvių režisierių filmą „Brėkštant“, užuot pasižiūrėjusi tuo pat metu rodomą naują Mike'o Leigh filmą „Vėjavaikė“.
Net nesusimąsčiau, kad lietuvišką filmą galėsiu vėliau pamatyti. Aš turbūt esu mūsų kino patriotė, man svarbu, kas jame vyksta.
- Ir kas gi vyksta?
- Man regis, kad jame pernelyg daug netikrų dalykų. Toks išredaguotas gyvenimas. Juos žiūrėdamas nejauti režisierių būtinybės ką nors pasakyti.
Kinas tarsi daromas ne todėl, kad žmonės negali jo nekurti, o tiesiog – gavome juostos, gavome pinigų, galime ką nors susukti. Baisiausia, kai išeini iš lietuviško filmo ir tuoj pat jį pamiršti.
„Kolekcionierės“ herojė ieško prarastų emocijų
* K.Buožytės filmo „Kolekcionierė“ siužetas pasakoja apie privačioje klinikoje dirbančią jauną logopedę, kuri po tėvo mirties praranda sugebėjimą patirti emocijas. Tačiau vieną dieną atsitiktinai pamačiusi save mėgėjiškai nufilmuotoje vaizdajuostėje, moteris atranda, kad galbūt dar ne viskas prarasta – emocijos gali grįžti.
* Pagrindinius vaidmenis filme atliko G.Ryškuvienė ir M.Jampolskis. Taip pat vaidina V.Bičkutė, D.Gumauskas, D.Petkevičius, V.Jevsejevas.
* Filmo biudžetas nesiekė 50 tūkst. Lt.
* Filmavimas truko 30 dienų, buvo filmuojama 24 vietose, kuriant filmą dalyvavo per 70 žmonių.
* Filmuojant muštynių sceną Vilniaus stoties rajone komandai teko „susidraugauti“ su vietiniais gyventojais. Šie vos nesumušė M.Jampolskio, vėliau pasisiūlė filmą „režisuoti“, o galiausiai prisidėjo prie masuotės aktorių ir noriai vaidino.