Po B.Jelcino atsistatydinimo V.Putinui iš pradžių laikinai, o vėliau ir oficialiai perėmus Rusijos prezidento pareigas, pasaulis dar ilgai bandė suprasti, su kokiu lyderiu susidūrė.
Kai kurie šių bandymų dabar atrodo ypač komiški.
Pavyzdžiui, JAV prezidentas G.W.Bushas pirmąkart su V.Putinu susitiko prabėgus daugiau nei metams nuo šio politiko išrinkimo Rusijos prezidentu.
Ir tada – 2001 metų vasarą – nuskambėjo garsioji frazė, kad G.W.Bushas „pažvelgė V.Putinui į sielą“ ir išvydo žmogų, su kuriuo pavyks bendradarbiauti.
Žinoma, dabar smagu šaipytis iš G.W.Busho „įžvalgumo“. Tačiau ar kas nors galėtų pridėjęs ranką prie širdies pasakyti, kad jis jau tuomet žinojo, kas iš tiesų yra V.Putinas?
Ar kas nors bent numanė, kuo šis žmogus per kelerius metus pavers tuomet B.Jelcino demokratijos daigais vis dar sužėlusią Rusiją?
Šią istoriją dabar verta prisiminti ne šiaip sau. Juk pasaulis dabar iš esmės svarsto kone tą patį. Koks iš tiesų yra D.Medvedevas? Ar jis valdys Rusiją, ar bus tik statytinis? Ir kaip tai lems šios šalies ateitį?
Vakarai tiesiog gaudo kiekvieną D.Medvedevo žodį apie ketinimus „įtvirtinti teisės viršenybę ir pilietines bei verslo laisves“.
Ne vien gaudo. Ir džiūgauja – net garsiai puoselėja viltis, kad D.Medvedevas galiausiai pakeis agresyvų V.Putino kursą, taip pat ir tarptautinėje arenoje.
Kiti linkę iš anksto „nurašyti“ D.Medvedevą, kaip V.Putino statytinį, kuris pats nieko nespręs, todėl ir politika tiesiog negali keistis.
Treti vos ne reikalauja, kad D.Medvedevas nuo pirmos dienos pateisintų jau anksčiau jam prilipdytą „liberalo“ etiketę.
Kalbama, kad jis turėtų skubiai paleisti iš kalėjimo „Jukos“ įkūrėją M.Chodorkovskį arba net sustabdyti agresyvų iš Rusijos sklindančios įtampos eskalavimą Gruzijoje.
Tačiau, net jei M.Chodorkovskis būtų staiga paleistas, kažin ar galima būtų tai laikyti būtent D.Medvedevo „liberalumo“ įrodymu ar permainų ženklu.
Greičiau tai būtų dar viena Kremliaus „viešųjų ryšių“ akcija. Mat D.Medvedevas, net jeigu ir norėtų, bent jau kol kas tikrai neturi galios imtis esminių politinių permainų. Šią galią jam dar teks susikurti.
Prisiminus tą patį V.Putiną – net ir jis keisti B.Jelcino Rusiją ėmėsi ne iš karto. O juk V.Putinas į Kremliaus šeimininko sostą sėdo (arba gal tiksliau buvo pasodintas) jau turėdamas aplink save tą saugumiečių atramą, kuri vėliau visiškai užvaldė Rusiją. Tuo tarpu D.Medvedevas, kad ir kokios būtų jo paties pažiūros, vizijos ar planai, kol kas yra visiškai vienas.
Arba tiksliau – priverstas būti tandemo, kuriam vadovauja V.Putinas, dalimi. Atrodo, kad netgi jo komandą Kremliuje iš pradžių formuos V.Putinas.
Todėl kol kas nebūtų išmintinga ne tiktai patikėti gražiais D.Medvedevo žodžiais ar kokiomis nors reklaminėmis jo „liberalumą ir demokratiškumą“ įrodančiomis akcijomis.
Taip pat netikslu būtų ir, pavyzdžiui, vadinti pirmuoju rimtu D.Medvedevo testu dabartinio Rusijos ir Gruzijos konflikto sprendimą. Juk Rusijos valdžios sistema veikia tikrai ne taip kaip Vakaruose, kur į postą įžengęs lyderis gali nuo pirmos dienos pradėti vykdyti savo politiką.
Kalbant apie dabartinę įtampą tarp Rusijos ir Gruzijos galima prisiminti, jog net kai kurie Vakarų diplomatai Maskvoje neseniai prabilo, kad tai – ne V.Putino ir D.Medvedevo politika.
Esą įtampa kurstoma kariuomenės ir saugumiečių jėgomis.
Norint bent pabandyti suprasti, kas vyksta Rusijoje, į šiuos žodžius verta įsiklausyti. Juo labiau kad viena iš teorijų apie būsimus saugumiečių klanų bandymus „pririšti D.Medvedevą“ ir įtvirtinti saugumiečių įtaką jam skambėjo labai panašiai.
„Reikėtų, pavyzdžiui, nedidelio karo, kad D.Medvedevo reputacija Vakaruose būtų sužlugdyta. O tuomet jis jau labai lengvai gali būti supančiotas saugumiečių tinklais“.
Tokį scenarijų kai kurie ekspertai piešė dar praėjusių metų pabaigoje. Tuomet Maskvoje kalbėta, jog saugumiečius ne tik supykdė, bet ir gerokai išgąsdino V.Putino sprendimas įpėdiniu pasirinkti ne kurį nors jų atstovą, o „pašalietį“ D.Medvedevą.
Tiesa, kad ir kaip būtų, laikyti D.Medvedevą visiška marionete tikriausiai nevertėtų. Bent jau aš pritarčiau tiems ekspertams, kurie įsitikinę, jog Rusijos prezidento postas – tai caro įgaliojimai.
O caras Rusijoje gali būti tik vienas. Todėl anksčiau ar vėliau būtent D.Medvedevas, o ne V.Putinas, taps tikruoju Rusijos valdovu. Klausimas tik tas, kada D.Medvedevas sukaups tiek jėgos, kad galėtų realiai šiuos įgaliojimus perimti.
Sunku nuspėti, ar tai pradės ryškėti po pusmečio, ar po metų, ar dar vėliau. Bet tik tada mes išvysime ir tikrąjį D.Medvedevo veidą.
O kol kas, stebint svarbiausius postų perskirstymus, galima tiktai spėlioti apie V.Putino planus ir naują jėgų balansą tarp saugumiečių klanų.
Beje, jis taip pat gali būti svarbus ir prezidento D.Medvedevo ateičiai.