„Jūs su Ilanu Schneideriu dar nepažįstami? – iš nuostabos antakius pakėlė italas Andrea Bartolini, dirbantis Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biure. – Liuksemburgo filharmonijos orkestro altų koncertmeisteris puikiai šneka lietuviškai!“ Neslėpsiu: altininko su egzotiškai skambančiu vardu ir pavarde asmenybė sudomino bematant. Dar ir dėl to, kad tenka sutikti nemažai emigrantų lietuvių, kurie savo mintis gimtąja kalba reiškia jau sunkiai.
„Bravo!“ – altininkui Ilanui Schneideriui, violončelininkui Iljai Laporevui ir pianistei Béatricei Rauchs sekmadienio rytą garsiai plojo Liuksemburgo publika. Filharmonijos, kuri šiemet švenčia 75 metų jubiliejų, salė buvo beveik pilnutėlė: buvo klausomasi Ludwigo van Beethoveno (1770–1827), Alessandro Rollos (1757–1841), Paulo Hindemitho (1895–1963), Zikmundo Schulo (1916–1944) ir Johanneso Brahmso (1833–1897) muzikinių kūrinių.
„Bravo!“ – negalėjau nuslėpti savo džiaugsmo, kai, patarpininkavus Liuksemburgo lietuvei Živilei Khan, alto virtuozas sutiko pasikalbėti.
Susitikimo vieta – Mersšo traukinių stotis. Laikas – kelios valandos iki skrydžio: iškart po interviu Ilanas Schneideris turėjo išvykti į devynių dienų gastroles po Izraelį.
Į Fisšbacho kaime esančius altininko namus važiavome jo automobiliu, maloniai šnekučiuodamiesi lietuviškai ir ispaniškai. Vėliau dar bendravome angliškai ir šiek tiek rusiškai – šios slavų kalbos mokosi pono Ilano žmona, vokietė altininkė Christel Bröker. Dvi mažametės poros dukros – Leia ir Hannah – čiauškėjo vokiškai. Mergaitėms nesvetima ir liuksemburgiečių – „slapta kalba“, kuria ponas Ilanas norėtų papildyti savo septynių kalbų bagažą.
Nejučia pradeda kirbėti naivus klausimas: ar neseniai savo keturiasdešimtmetį atšventęs poliglotas altininkas – ir muzikoje poliglotas? Muzikos kritikai iš Vakarų jį vadina alto virtuozu.
Pokalbį apie Ilano Schneiderio vaikystę ir jaunystę Lietuvoje, emigraciją į Izraelį, darbą Austrijoje ir stulbinančią karjerą Liuksemburge pradėjome prie pietų stalo, ant kurio garavo vegetariškos gėrybės.
***
– Pone Ilanai, kai jums buvo penkiolika metų, su tėvais ir broliu iš Lietuvos išvažiavote į Izraelį. Kokie jausmai užplūsta, aplankant gimtinę Lietuvą? Izraelį?
– Atvažiuodamas į Lietuvą kiekvieną kartą atrandu kažkurią savo praeities dalelę. Galima netgi pasakyti, kad Lietuvoje jaučiuosi labai gerai. Izraelyje irgi jaučiuosi puikiai – šalis
labai egzotiška.
Vakaruose į klasikinės muzikos koncertus ateina tik pagyvenusi publika: kuo toliau, tuo senesni žmonės. Liuksemburge jaunimo koncertuose visiškai nesimato. O kai atvažiuoju koncertuoti į Lietuvą, man labai malonu matyti, kad pasiklausyti klasikinės muzikos ateina ir jaunų žmonių.
– Puikiai kalbate lietuviškai. Lietuvoje ne tik koncertuojate, bet ir po ją keliaujate kartu su šeima. Gal ir šaltibarščiai, cepelinai ar kugelis jums nesvetimi?
– Dabar jau bandau kuo mažiau viso to valgyti, nes reikia rūpintis savo sveikata (juokiasi), bet labai viską mėgstu. Visi požiūriai – ir maisto, ir gamtos, ir žmonių – susiformuoja vaikystėje.
– Gimėte ir augote Vilniuje. Gyvenote Izraelyje, keletą metų – Austrijoje ir galiausiai šeimos lizdą susukote Liuksemburge. Kokios valstybės piliečiu save laikote?
– Aš esu pasaulio pilietis. Turiu savyje labai daug visokių dalelių iš įvairiausių kultūrų – it koks koliažas. Manau, tai mano privalumas. Kiekviena kultūra, kur gyvenau, kur bendravau, – dar vienas, galima sakyti, langas į pasaulį, požiūris, veidas.
Savo vaikams norėčiau įskiepyti universalių vertybių, nebūtinai susijusių su siaura tradicija. Mano žmona yra vokietė, katalikiškos tradicijos atstovė: labai svarbu, kad ta tradicija nemirtų, kad vaikai švęstų gražias šventes – Velykas, Kalėdas. O kai užaugs, aš juos pabandysiu priartinti ir prie judaizmo tradicijų, kad galėtų po to pasirinkti. Man svarbu, kad vaikai būtų išauklėti pagal pagrindines humanizmo tradicijas.
– Ar jūsų asmenybės įvairiapusiškumas – kvarteto „Quatuor Louvigny“, kuriame dažnai grojate po darbo Liuksemburgo filharmonijoje, raktas į sėkmę?
– Visi orkestro kolegos yra labai puikūs muzikantai: du belgai iš garsios belgiškos mokyklos ir dar vienas violončelininkas, gimęs Baltarusijoje, bet užaugęs Olandijoje ir Belgijoje. Jis suvienija rusišką ir vakarietišką grojimo būdą.
Turėdami skirtingą mentalitetą ir patirtį, mes labai gerai susigrojame, nes visą laiką turime šaltinį, iš kurio galima praturtinti mūsų bendrą muzikavimą. Turime didesnį arsenalą išsireikšti nei tokiu atveju, jei visi keturi būtume iš to paties rato, tos pačios kultūros.
Su kvartetu grojame palyginti dažnai ir įrašinėjame arba šiuolaikinių kompozitorių, arba užmirštų XIX-XX amžiaus prancūzų kompozitorių kūrinius. Tarp jų – Jeano Craso (1879–1932), Vincento d’Indy (1851–1931), Gabrieliaus Dupont’o (1878–1914) darbai.
- Grojate Liuksemburgo filharmonijoje, esate altų koncertmeisteris. Nuolat koncertuojate Europos muzikos centruose, dalyvaujate ir dėstote tarptautiniuose muzikos festivaliuose, tokiuose kaip „Summit Music Festival“ (JAV), „Festival Portogruaro“ (Italija), „Burgos International Music Festival“ (Ispanija). Muzikos kritikai jums negaili pagyrų.
Ar tai reiškia, kad smuiko meno okupuotoje Lietuvoje pramokusio jaunuolio pasaulis laukė išskėstomis rankomis?
– Pirmais, antrais ir trečiais metais Izraelyje buvo labai sunku. Pirmiausia kankino pojūtis, kad esi mažas imigrantas – silpniausias bendruomenės narys – reikėjo kažkokiu būdu užkovoti gyvenimo erdvę. Mano tėvams teko viską pradėti nuo nulio: išvažiavome iš sovietinio pasaulio, kur, nepaisant daugybės minusų, išsilavinimas buvo už dyką. (Ilanas Schneideris groti smuiku septynerius metus mokėsi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje – red. pastaba).
Izraelyje mano tėvai suvokė, kad, norint vaikams duoti kažkokių galimybių ateityje, reikia už viską mokėti. Ypač daug – už gerą muzikinį lavinimą.
– Šokiravo kapitalizmas?
– Izraelis yra „melting pot“: viso pasaulio kultūrų žmonės kartu su savimi į čia atsineša tam tikrų tradicijų. Labai teigiamas klimatas bendrauti, bet, kaip jau sakiau, norint ko nors pasiekti, reikia turėti pinigų.
Sovietinis pagrindas, kokį gavau Lietuvoje, buvo labai svarbus: nuo septynerių metų – dirbk! Sovietų Sąjungoje kiekis duodavo kokybę: jeigu gainiosi šimtą žmonių, būtinai dešimt iš jų išeis labai gerų. Tai nebūtinai buvo geriausias metodas. Kai su tokiu pagrindu atvažiavau į Izraelį, ši valstybė man pasirodė itin liberali: nebuvo jokių gainiojimų ir nė tokių didelių prievolių dirbti. Izraelis – individualistų šalis.
Muzikantams Izraelyje, kaip ir Lietuvoje, sunku prasimušti: ir dabar Europoje ar Amerikoje yra daugiau perspektyvų. Labai daug muzikantų iš Izraelio išvažiuoja į užsienį iš pradžių studijuoti, o po to ten dažniausiai ir pasilieka.
– Todėl baigęs Tel Avivo S.Rubino muzikos akademiją savo įgūdžių tobulinti išvykote į Gracą (Austrija), o vėliau magistrantūros mokslų – į Gento karališkąją konservatoriją Belgijoje?
– Po studijų Vienoje Graco operos orkestre gavau koncertmeisterio vietą. Dirbau trejus metus, darbas suteikė labai daug orkestrinės patirties. Bet groti “duobėje“ – nelabai malonu: norėjau dirbti filharmoniniame orkestre, visą laiką būti ant scenos. 1999 metais Liuksemburge laimėjau konkursą: čia jau trejus–ketverius metus buvo ieškomas altų grupės lyderis, buvo penktas ar šeštas konkursas.
Grodamas orkestre, labai greit prarandi solinę formą. Liuksemburgo filharmonijos direkcija man duoda kūrybinių atostogų – dvidešimt penkis procentus darbo laiko, kad galėčiau pasitobulinti ir groti kaip solistas su orkestru bei galėčiau groti rečitalius.
Būdamas lyderis turi rodyti pavyzdį už tavęs grojantiems žmonėms. Jeigu prarandi formą, nebegali gerai daryti savo darbo. Todėl aš visą laiką stengiuosi groti solinius, kamerinės muzikos koncertus. Kamerinės muzikos koncertai yra visiškai kita dimensija: čia ne taip, kaip orkestre, kur šimtas žmonių stebi – reikia visiškai kitos iniciatyvos, kitos solinės energijos.
– Kodėl po šitiek metų smuiką nusprendėte pakeisti altu?
– Kaip ir Lietuvoje, Izraelyje ir Vienoje taip pat studijavau smuiką. Studijuodamas kartais grojau ir altu, nes tie du instrumentai – iš tos pačios giminės. Grojant smuiku, labai lengvai galima išmokti groti altu.
Austrijoje, prie Vienos, įsirašiau į meistriškumo kursus, kuriuos dėstė Michailas Kugelis – neeilinis žmogus, alto Paganinis, kilęs iš Sovietų Sąjungos. Jo studentai užima svarbiausias pozicijas pasauliniuose orkestruose, tarp jų – Londono filharmonijos orkestro koncertmeisteris, Hagos filharmonijos orkestro koncertmeisteris.
Maestro turėjo, galima sakyti, hipnotizuojančių savybių: galėjo žmogų nuteikti taip, kad šis imdavo pasitikėti savo jėgomis ir pasiekdavo daug daugiau, nei būtų pasiekęs normaliomis sąlygomis. Lankydavau visus M.Kugelio meistriškumo kursus, o vėliau važinėdavau tobulintis pas jį Gentą.
Įprasta manyti, kad smuikas yra pagrindinis, o altas – akomponuojantis instrumentas. Tačiau meistrui altas – primadona, pagrindinis instrumentas. Kai pamačiau, ką galima išgauti iš šio instrumento, labai juo susižavėjau.
Už tai, ką dabar turiu, labiausiai dėkingas esu Michailui Kugeliui, kuris kartu yra ir puikus psichologas: vis dar konsultuojuosi su juo ir, būna, vienas pokalbis man duoda energijos visai savaitei.
– Kokia muzika jums tinka labiausiai?
– Labiausiai man patinka atlikti romantiškų kompozitorių – Bélos Bartóko (1881–1945), Johanneso Brahmso (1833–1897), Aramo Chačaturiano (1903–1978), Dmitrijaus Šostakovičiaus (1906–1975) kūrinius. Taip pat - moderni muzika: ją grojant, mano uždavinys, – kad publika muziką suvoktų ne tiktai protu, bet ir pajaustų širdimi.
Kaip ir visuomenėje, dabartinė tendencija mene – viską išmatuoti, įvertinti, suvokti. Tačiau labai mažai liko muzikantų, kurie gali perduoti nuotaikas, tam tikrą aurą. To negalima aprašyti, apdoroti kompiuteriu, tai galima tiktai pajausti. Mano tikslas – ne apstulbinti žmones virtuoziškais triukais – pirštų greičiu ir stulbinančiais pasažais, bet būtent pati virtuoziška išraiška.
– Turite galvoje muzikanto gebėjimą priversti publiką verkti ar juoktis?
– Labai svarbu, kad muzikantas turėtų stiprią aurą, mokėtų perduoti informaciją publikai. Yra daug gerų muzikantų, kurie techniškai ir akustiškai labai gražiai groja, bet neturi, ką perduoti savo klausytojams: tada ateini į koncertą, bet negauni jokios energijos. Jei žmogus pagrojo švariau ar greičiau, tai – antrinis dalykas. Muzikantas dar turi būti artistas. Šių dalykų labai mažai kas moko, bet jų galima išmokti.
– Kas jums yra altas?
– Mano instrumentas yra dalelė manęs paties. Visas mano gyvenimas sukasi aplink mane ir mano instrumentą. Kiekvienas muzikantas į savo instrumentą žiūri kaip į partnerį, kaip į gyvą organizmą. Instrumentas gali sirgti, būti prastos nuotaikos, netgi užpykti. Kuo daugiau investuoji į instrumentą, tuo geriau jis atsilygina.
Altas yra pagyvenusio žmogaus – su patirtimi, skausmu, džiaugsmais, žmogiškais silpnumais – balsas. Todėl nenuostabu, kad labai daug puikių kompozitorių savo kūrybos paskutiniame laikotarpyje, jau prieš pat mirtį, pagrindinius kūrinius skiria būtent šiam instrumentui, kuris labai atspindi žmogiškąsias puses.
- Ką darytumėte, jeigu negalėtumėte groti?
– Geras klausimas (po gana ilgos pauzės to paties klausia savo žmonos). Galbūt knygas skaityčiau. Labai mėgstu gamtą – mes dažnai važiuojame į kalnus ir vaikštome. Mano žmona sako, kad aš mirčiau, jeigu daugiau nebegročiau. Muzika – tai tikras gyvenimas su instrumentu dviese, tarsi šeimos santykiai.
– Ar muzika gali padėti gyventi taikiai pasaulyje?
– Muzika iš tikrųjų sukelia geruosius jausmus – tai jokia paslaptis. Tačiau ne muzika, ne menas valdo pasaulį, bet politika. O kas valdo, tas ir užsako (juokiasi).