O taip norėčiau, kad tekstas, kurį jums rašau, skleistųsi dieviškai lengvai - išmintimi. Štai taip: „Juk ji [išmintis] turi dvasią – protingą, šventą, vienatinę, visokeriopą, jaudrią, judrią, skaidrią, tyrą, aiškią, nepažeidžiamą, mylinčią gerumą, įžvalgią. Juk išmintis judresnė už visa, kas juda, – ji apgaubia visus daiktus ir pripildo savo tyrumo. Juk ji yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; , užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas“ (Išm 7,23-26).
Išminties knygos autorius kalba patirtį įvardijančiomis sąvokomis. Tai – išminčiaus būsena, kurios sąmoningai siekia protingoji žmonijos dalis. O nesąmoningai - visi žmonės. Mat žmogaus prigimtis ir visa buvo sukurta Dievo Dvasios veikimu: „Žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo [arba Dvasia] dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1,2). Ir kūrinija negali nesiilgėti jos prigimtį sukūrusios Dvasios.
Žmogus – tiek, kiek jis praktikuoja prigimtą protą – sąmoningai siekia sutapti su jį kūrusia priežastimi ir įsitvirtinti netrikdomos palaimos būsenoje. O ir ta žmonijos dalis, kuri su juos sukūrusia Priežastimi susipažinti nesiekia ir todėl negyvena visaverčio sąmoningo gyvenimo pagal Dievo duotą protą, irgi neišvengia įgimto poreikio justi palaimos ir galios būseną.
Poreikis pranokti šiapusybėje įpainiojantį neišvengiamą daiktų ribotumą yra visuotinis. Jei protas ir tikėjimas šio poreikio neišpildo, tenka svaigintis svaigalais, malonumais, galios pojūčiu. Kuo mažiau proto, tuo daugiau vartojama svaigalų, daugiau trokštama ir mušamasi dėl valdžios. Antai kiek Lietuvoje laisve įgirtusių ir galia besisvaiginančių valdžios, kelių ir kitokių erelių. O ir visokio plauko kindziuliai iš rytų ir vakarų staigūs įbrukti pseudo „dvasios“ surogatus mokslą ir studijas primiršusiems lietuviams.
Grįžkime prie protingos priežasties paieškomis save įgalinančio žmogaus. Tiek Vakarų filosofai, tiek Rytų išminčiai, tiek ir krikščionys čia stovi vienoje gretoje.
Krikščionių ypatingumas – išmintis juos aplanko kaip paties Dievo artumos dovana. Išminties būseną krikščionys pasiekia ne išskirtiniu protavimu, bet sąmoninga tikėjimo ir maldos praktika. Kitaip tariant, krikščionys tampa Dievo Dvasios indais tik per malonę ir tikėjimą. Dvasia iš principo įgalina žmogų Dievo artumui. Šis Dievo ir žmogaus artumo faktas ir yra – būti krikščioniu.
Krikšto apeigos metu žmogus yra įskiepijamas į prigimtinę nuodėmę mumyse numarinančią Kristaus mirtį ir Dvasią dovanojantį Kristaus prisikėlimą. Šventoji Dvasia tad tampa tai, kuo tarpsta žmogus – sielos šerdis, dieviškoji žmonijos savastis. Dvasioje žmogus atgimdomas ne tik individualiai, bet ir bedruomeniškai - kaip išlieta Dvasios galybe suburta Dievo tauta, Bažnyčia, kuri gyvuoja maldingo atsidavimo Dievui ritmu, tikėjimo, vilties bei meilės praktika.
Prigimtinė Dievo dovanota apsisprendimo laisvė yra šios praktikos sąlyga. Nuodėmės vilionė niekur neišnyksta, o tik dar paaštrėja. Mat prie šiapusinės būties it gyvasties prisirišęs žmogiškumas panikuoja Kristaus mirties akivaizdoje. Dvasios malonė įgalina sprendimą: kviečia peržengti savo mirtiną ribotumą ir įžengti į Dievo artumos laisvę. Tačiau jei savęs išsižadėjimas netampa sprendimu ir būtina tikėjimo praktika, t.y. neįsikūnija Kristaus mirtyje, tai Dvasios dovanojamas prisikėlimas ir iš jos plaukianti išmintis lieka neprieinama ir niekada nebūta svaja.
Šiapusinis pasaulis nesupranta ir nemato Šventosios Dvasios. O šiuolaikybėje gyvenantys krikščionys Dvasios galybę, t.y. patį šventumo faktą, pasauliui gali atskleisti tiek, kiek jie druskina pasaulį Kristaus mirties dabartimi – Auka ir pasiaukojančia artimo meile. Triukšmingo ir jausmingo entuziazmo proveržiai, vadinamieji Dvasios „krikštai“ ar „išgyvenimai“, tėra šiapusinio svaiginamosi apraiškos, beje, kaip taisyklė, išpildomos vienas kito entuziazmą kurstančioje minioje; o ne sielos šerdies vienatvėje (kad ir bendruomenėje liturginių apeigų metu).
Savo žmogiškumo paaukojimas Dievui Kristaus Aukoje yra vienintelė prielaida vėl tapti Dvasios indais ir Dievo galybės pasireiškimo faktais.
Palaimingas Dvasios ir jos dovanojamos išminties, kaip sakydavo Bažnyčios tėvai, „blaivus apsvaigimas“. Kas šiais laikais tiek myli Kryžių, kad būtų vertas Dievo Dvasios. Veni, sancte Spíritus!
***
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570 m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).