Tiek esą buvo prarasta pajamų, kai 2003 m. Vyriausybė buvo įpareigojusi supirkėjus mokėti ūkininkams už tiekiamą pieną ne mažesnę kaip 35 ct/kg kainą. Tuo tarpu tarptautinė pieno produkcijos gamintojų asociacija pasmerkė Jungtinių Amerikos Valstijų Žemės ūkio departamento sprendimą pakelti ribinę pieno supirkimo kainą keturiolikoje valstijų šalies pietryčiuose. Anot rinkos analitikų, pieno supirkimo kainos pakeltos nepagrįstai: šiose valstijose nepastebėta jokių pieno tiekimo sutrikimų, nejaučiamas pieno žaliavos deficitas.
Dėl šio JAV Žemės ūkio departamento sprendimo visa valstybės pieno pramonė gali atsidurti išskirtinėje situacijoje, palyginti su kitomis žemės ūkio sektoriaus šakomis, o tai sukels neigiamų pasekmių. JAV Kongrese vyksta debatai dėl maisto produktų kainų augimo sustabdymo, o valdžia ryžtasi staigiam pieno kainų didinimui viename tankiausiai gyvenamų valstybės regionų.
Kitapus Atlanto Senojo žemyno šalių vyriausybės jau svarsto, kaip išsaugoti stiprų ES žemės ūkį, nepasiduoti JAV ir Brazilijos spaudimui sumažinti muitų tarifus, paramą ūkininkams, liberalizuoti prekybą. Prancūzijos žemės ūkio ir žuvininkystės ministras Mišelis Barnjė, Liuksemburge pristatydamas „Europos iniciatyvą dėl maisto saugumo“, pabrėžė, jog žemės ūkis egzistuoja tam, kad maitintų. Jo nuomone, nederėtų plėsti bioenergetikai skirtų augalų pasėlių plotų, nes pasaulyje milijonai žmonių badauja.
Vokietijos federalinis vartotojų apsaugos, maisto ir žemės ūkio ministras Horstas Lorencas Zėhoferis teigia, jog Europa nėra kalta dėl bado pasaulyje, tačiau jai tenka atsakomybė kovoti su šia neganda. H. L. Zėhoferis pasisako už tai, kad ES žemdirbiai būtų remiami išmokomis ne tik iki 2013 m., bet ir po to. Pasak ministro, išmokos mokamos ne už žemės ūkio produkcijos gamybą, o dėl to, kad padengtų išlaidas, susijusias su griežtų aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimų įgyvendinimu.
Pasaulio banko prezidentas Robertas Ziolikas rekomenduoja keisti žemės ūkio pramonės politiką, kadangi pasaulinė maisto krizė truks iki 2015 m.
Neseniai ES žemės ūkio komisarė Mariana Fišer Biol paskelbė duomenis, jog daugelio svarbiausių maisto produktų kainos pakilo labiau, negu pagrindinių žaliavų. Pavyzdžiui, 2008 m. duona, palyginti su 2007 m., pabrango 10 proc., nors dvigubai pakilusios kviečių kainos galėjo lemti tik 3 proc. kainos augimą. Pienas ir sūris pabrango trečdaliu, nors žaliavos kainos krito.
Apie 50 proc. Lietuvoje pagaminamo pieno perdirbtų produktų pavidalu eksportuojama, 50 proc. patiekiama šalies vartotojams. Dėl pasikeitusios situacijos pasaulio pieno rinkose nuo 2008 m. pradžios žaliavos kaina nuolat mažinama. UAB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa ne kartą yra kalbėjęs, jog įmonės eksporto apimtys sumažėjo 3-4 kartus, beveik tiek pat sumažėjo ir kai kurių produktų kainos. Oficialiai skelbiama, jog bendrovė per tris šių metų mėnesius patyrė beveik 9 mln. Lt nuostolį.
Apie perpildytus neparduotos produkcijos sandėlius kalba ir kitų pieno perdirbimo įmonių vadovai. Lietuvos pieno gamintojai dėl nepelningo verslo svarsto galimybę likviduoti ūkius, išparduoti karves. VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ duomenimis, šalyje yra apie 70 tūkst. pieno gamintojų (prieš kelerius metus jų buvo 120 tūkst.). Žemdirbių savivaldos organizacijų vadovai kalba apie tai, jog pažangių ūkių savininkai ketina atsisakyti ES paramos projektų, nes ūkininkų įsipareigojimus plėsti gamybą pančioja du kartus kas mėnesį krintančios žaliavos kainos. Pieno gamintojų neguodžia aiškinimai, jog dėl jų nuostolių kalta pasaulio rinka ir smukęs JAV dolerio kursas.
Siekdamos atkreipti į savo problemas dėmesį, Lietuvos žemdirbių savivaldos organizacijos siūlo rengti protesto akcijas, dalyti pieną nemokamai arba jį viešai kur nors išpilti. Pirmuoju atveju akcija galėtų kainuoti apie 100 tūkst. Lt, antruoju, rizikingesniu, – šiek tiek mažiau.
Pieno rinkos klausimai šį pavasarį svarstyti Vyriausybėje, Seime. Realiems sprendimams pritrūkstama politinių galių. Gražių nuotraukų su europarlamentarais iš ekskursijų į Briuselį parsiveža mūsų ūkininkai. Kažin ar nesuklustų ES administracija, jei bent vienas Lietuvos žemdirbys prie stiklo rūmų surengtų protesto akciją? Juk mūsų pieno gamintojai gauna pačias mažiausias ES išmokas už kvotinį pieną. Nuo Briuselio priklauso eksporto grąžinamųjų subsidijų mokėjimas - apie tai ne kartą yra užsiminusi žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė. „Jei pavyktų įtikinti daugiau šalių, Europos Komisija turėtų atsižvelgti į susiklosčiusią padėtį“, - sakė ministrė.
Nereikia daug išminties protestuojant prieš mažas žaliavos supirkimo kainas išlieti pieną į miesto kanalizaciją arba nemokamai išdalyti miestiečiams brangiai kainavusiuose pakeliuose. Mes griebiame už atlapų savus produkcijos perdirbėjus, kalame juos prie sienos. Didžiosioms valstybėms reikia maisto vartojimo rinkų. Į Europą plūsta brazilų buivoliena, kinų medus, amerikiečių paukštiena ir pieno milteliai. Kas vėliau besupaisys, kokios kilmės maisto produktas guli parduotuvės lentynoje. Tačiau anūkai kaltins mūsų ūkininką, nesugebėjusį rasti brastos per lietuviško pieno upę.