Juk ši neganda siautėja net ir stropiausiai apsaugotoje, intymiausioje valstybės vietoje – prie kyšių prekystalio.
Šį pavasarį Temidė vėl priminė, kokie tarifai galiojo prieš, sakykime, penkerius metus. Pasak jos, vienas į sąžiningiausio sostinės ir visos Lietuvos mero postą besiveržęs veikėjas už vieną sielą tuomet klojo 45 tūkst. litų.
Šiomis dienomis pradėjo aiškėti papildomos dabartinių ponaičių darbo miesto labui detalės – beveik 400 tūkst. litų vienam žmogui vien už tai, kad keletą kartų nieko nedarys ir pakeis politinę iškabą.
Štai kodėl per kiekvienus rinkimus, mažėjant rinkėjų, daugėja vis aršiau besikaunančių kandidatų.
Aišku, šie pinigai – neperregimai juodi. Iš tų pačių juodųjų politikos kasų, kurių tikroji kilmė dažniausiai taip ir lieka nežinoma.
Įvykiai sostinės savivaldybėje dar kartą leidžia tvirčiau teigti tik tai, kad jų apyvarta ir visoje šalyje, ir visose pagrindinėse partijose – milžiniška.
Juk konservatorius V.Urbonavičius galėjo įduoti R.Pakso ginklanešius pirmiausia dėl to, kad įstatymo sargai turėjo svarių argumentų jo tyram pilietiškumui paskatinti.
O ir partijos vadovybė juo dabar viešai didžiuojasi ir todėl, kad rinkėjams kuo greičiau išsisklaidytų nemalonus įspūdis apie partijos nemalonumus Kaune.
„Narystės sustabdymu“ valdžioje prajuokinę socialdemokratai su dešiniaisiais dėtis ir R.Pakso palikti neskuba ne tik dėl to, kad turi omenyje, su kuo greičiausiai teks dalytis visos Lietuvos valdžia šį rudenį.
Ne mažiau už norą pažaisti dėl didžiausio kąsnio sostinėje ir visoje valstybėje juos stabdo ir baimė – juk pas anuos yra beldikų. Kaip su tokiais dirbsi miesto labui?
Tuo tarpu visiška karikatūra virtusi „valdančioji koalicija“ net ir po visų sukrėtimų tiesiog vidury dienos nesibaimina toliau įprastais metodais cementuoti savo gretų.
Šįkart tai daroma nebe pinigais, o žemės sklypais.
Tuo, kad vis dar egzistuoja ir gali taip elgtis, sostinės valdžia demonstruoja ir visų pagrindinių šalies partijų, kurios dar susipjovusios ir viduje, bejėgiškumą ir nuosmukį. Toks bejėgiškumo liūnas – tiesioginis ir neišvengiamas jų kriminalizavimosi padarinys.
Tad visiškai įmanoma, kad dabartinė sostinės taryba yra tik veidrodėlis, rodantis, kokio lygio Seimą ir kokio pobūdžio politiką jame matysime kitą kadenciją.
O jos išvakarėse partijų politikai ir pats prezidentas vėl nusprendė pasivaržyti kostiumų baltumu: pagaliau imsime ir užkamšysime įstatymų skyles, pro kurias į mūsų politinės sistemos kraujagysles pateko ir ją į komą įstūmė juodasis virusas! Juk jei nebus per kur tų pinigų plauti, esą išnyks ir jie patys.
Suprantama, kad vėl piešiama sovietinių laikų karikatūra: rinkimų kampanija – tik kalbančios galvos, pinigai partijoms – tik iš valstybės, tiksliau, valdančiųjų rankų.
Vėl žabojamas prieš vežimą stovintis arklys, tai nenuostabu, kad procesas nesiliaus – šešėliniai pinigai bus tik dar juodesni ir jų tik daugės.
Tam, kad padėtis pradėtų realiai keistis, reikia, kad pagaliau nors vienas stambiųjų partinių ir užkulisinių bosų užsidirbtų realią, rimtą, sunkią, jokių abejonių dėl pagrįstumo nekeliančią bausmę.
Geriau, jeigu keletas. Dar geriau, jei pagal pirma gerokai sugriežtintus įstatymus. Aišku, politikai ir partijos nuo prekystalio trauktųsi lėtai, dar lėčiau keistųsi visuomenės požiūris ne tik į juos, bet ir į politiką, ir į valstybę apskritai.
Juk taip pagaliau imta spręsti kitą, ne mažiau įsisenėjusią problemą – nugriovė pirmąją nelegalią pirtelę – ir kitų savininkai suskubo patys jas griauti. Paprasta, bet veiksminga.