Alai Dudajevai, žuvusio Čečėnijos vado Džocharo Dudajevo našlei, patinka tapyti gamtą ir žmones. Trečius metus Lietuvoje gyvenanti profesionali dailininkė labai norėtų atsidėti vien menui. Bet kol kas negali, nes jai dar vis ne tai svarbiausia.
Dailė - šalutinis dalykas, nė minties apie asmeninę laimę, o svarbiausias rūpestis - čečėnų tautos skausmas. Taip savo gyvenimą rikiuoja čečėnų vado našlė.
„Kai tik baigsis karas, užsiimsiu vien daile“, - šyptelėdama pažadėjo A.Dudajeva, prisėsdusi ant suoliuko Veisiejų (Lazdijų r.) verslo ir technologijų mokyklos kieme.
Kartu su dar 24 menininkais ji dalyvavo tradiciniame plenere „Veisiejų pavasaris 2008“. Atvyko į jį antrus metus iš eilės.
Į jos paveikslus susilies aplink matomi gražūs vaizdai. Lietuviškiems peizažams A.Dudajeva renkasi subtilias spalvas, kuria romantišką nuotaiką. Juose nėra aštrių potėpių, agresijos.
Moteriai patinka būti tarp menininkų. Tokioje aplinkoje ji atsigauna, pajunta kūrybinių jėgų antplūdį. „Dar tik pirma diena, o aš jau nutapiau vieną peizažą“, - džiaugėsi A.Dudajeva.
Jos balsas - tylus, iš veido beveik neišnyksta rami, net kiek madoniška šypsena. Gal dėl jos moteris atrodo lyg atitrūkusi nuo kasdienių žemiškų reikalų, gyvenanti savame, toli gražu ne visiems prieinamame pasaulyje.
Atėjusi į plenero atidarymo vakarėlį, ji nusprendė, kad atrodo pernelyg paprastai su kelnėmis ir menininkei pritinkančiu laisvu nertiniu. Išėjusi persirengti gerokai užtruko. Grįžo pasipuošusi juoda palaidine ir šviesiu sijonu. Vos išvydusi fotoaparatą, skubėjo prie veidrodžio traukdama iš rankinės tamsų šalį.
Juo pridengė žilus, kukliai susegtus plaukus - iš pagarbos čečėnų papročiams vienplaukė ji nesifotografuoja ir apskritai retai kada pasirodo be galvos apdangalo.
„Anksčiau plaukus dažydavausi: jaunystėje labai mėgau kaštoninius atspalvius. Bet kai pradėjo žilti, juos reikia dažyti labai dažnai, mat ataugę žili negražiai atrodo. Tad galop numojau ranka ir jau keletą metų plaukų visai nesidažau“, - nusijuokė A.Dudajeva.
Tik žili plaukai ir yra užuomina į jos, ką tik perkopusios šešiasdešimtmetį, amžių. Prieš 12 metų vyrą palaidojusi Dž.Dudajevo našlė - simpatinga moteris.
Žvelgiant iš šalies, atrodo labai trapi būtybė, kuriai reikia stipraus vyro globos. O gal toks globėjas šalia jos ir yra? „Net minčių tokių neturiu“, - patikino A.Dudajeva, vos apie tai užsiminus.
Visas jos mintis užvaldžiusi Čečėnija, joje vykęs ir, moters teigimu, tebevykstantis karas, už savo laisvę kovojantys žmonės. Tai ji prisimena ir kalba visuomet: klausiama apie kūrybą, asmeninį gyvenimą, visuomeninę veiklą.
- Ala, jūsų klausantis atrodo, kad neturite visiškai jokio savo gyvenimo, negalvojate apie asmeninę laimę ir esate besąlygiškai atsidavusi Čečėnijos reikalams. Bet tai trunka jau daug metų. Ar nekyla noro pagalvoti apie save ir pagyventi savo malonumui?
- Visas mano asmeninis gyvenimas - visuomeninis gyvenimas. Negaliu būti laiminga žinodama, kaip kenčia Čečėnijos žmonės. Jaustis laimingai man būtų nuodėmė prieš juos, prieš Džocharo atminimą.
Dabar jaučiuosi kaip motina, palikusi savo vaikus ir žinanti, kaip jie kankinasi. Džocharas čečėnams buvo lyg tėvas, o mane, rusę moterį, jie kartais vadina motina.
Prieš keletą metų vienoje tarptautinėje asamblėjoje, į kurią buvo atvykusios daugelio šalių delegacijos, dalyvavau kartu su čečėnais. Kai registruojantis manęs paklausė, kokiai organizacijai atstovauju, atsakiau, kad esu Dž.Dudajevo našlė.
Manęs nesutiko įleisti, tuomet čečėnai ėmė prašyti sakydami, kad esu visos jų liaudies atstovė. Buvo taip juokinga, kai mano bendraamžiai vyrai aiškino: „Ji - mūsų motina“. Po tokių jų aiškinimų buvau įleista.
- Ir jums iki šiol pakanka šio - čečėnų motinos vaidmens?
- Jaučiu begalinę meilę ir tik motiniškus jausmus Čečėnijos žmonėms, vaikams. Vietoj Džocharo meilės aš gavau visų Čečėnjos žmonių meilę. Bet kartu ir rūpestį. Rūpestį dėl jų visų. Mane ten visi pažįsta ir aš juos visus pažįstu. Kai meldžiuosi, žuvusius šauniausius Čečėnijos vaikus vadinu vardais.
Aš bijau šį pasaulį palikti vaikams tokį, koks jis yra dabar. Žinau, kaip prasideda karai, ir žinau, kad pasaulis stovi prie trečiojo pasaulinio karo ribos. Jūs net nesuvokiate, kad esate lyg gėlė, kuri auga ant paties bedugnės krašto.
- Jūsų niekada nepalieka mintys apie karą ir jo baisumus?
- Kaip galiu tai pamiršti, jeigu Kaukaze karas iki šiol tebevyksta? Kalnuose nesiliauna susirėmimai. Rusijos vyriausybė skelbia, kad ten ramu, bet taip nėra. Visai neseniai, balandžio 21-ąją, Dž.Dudajevo mirties dieną, jo atminimui sukilėliai užėmė penkis kaimus - tuos, kuriuose mes su Džocharu gyvenome, laikėme fronto liniją.
- Jūs vėl kalbate apie karą. Nejaugi nelieka vietos kitokioms mintims, kitokiems dalykams?
- Noriu taikos. Todėl ir sugalvojau projektą „Pasaulio miestų sąjunga“. Įgyvendinti jį - mano svajonė. Projekto esmė labai paprasta: motinos neturi leisti savo sūnų į karą. Kiekvienas miestas turi teisę savo užaugintų vaikų neatiduoti kariauti.
Kita kalba, kai jiems reikia ginti tėvynę. Tai daryti jie privalo, nes tėvynė - tai motina. Bet jei mes pačios neatiduosime savo sūnų į karą, kas kariaus? Nebus kam sukalti mūsų kaktomis. Mūsų vaikai turi turėti pagrindinę prigimtinę teisę - teisę į gyvenimą.
- Su savo dviem sūnumis gyvenate Lietuvoje. Ar jaučiatės čia saugūs?
- Mano vyriausias sūnus Lietuvoje gyvena jau seniai, turi Lietuvos pilietybę. Mes su jaunėliu pas jį atvykome 2006-aisiais. Gyvename visi kartu keturių kambarių bute - vyriausio sūnaus penkių asmenų šeima ir mudu su jaunėliu. Dukters šeima likusi Turkijoje, kur ir aš anksčiau gyvenau.
Taip, Lietuvoje jaučiuosi saugi, bet lietuviai neturėtų atsipalaiduoti. Kai atvykusi į Lietuvą ir nežinodama, kur yra Dž.Dudajevo aikštė, išsikviečiau taksi ir paprašiau mane ten nuvežti, taksi vairuotojas irgi nežinojo, kur ji yra.
Tada paaiškinau, kad netoli Rusijos ambasados. Važiuojant pradėjau su juo kalbėtis apie čečėnų kovas už laisvę ir priminiau, kad ir lietuviai kažkada kovojo. O jis atkirto: „Buvo kažkokie kvailiai, patys lindo po tankais“.
Netrukus aikštėje pamatęs Dž.Dudajevo paminklą, taksistas pareiškė: „Čia trūksta tik rusų vėliavos ir mūsų „specnazo“ (specialiosios paskirties būrio). Nuo to laiko privengiu taksi vairuotojų.
- Bet jums neteko patirti atvirų grasinimų, perspėjimų būti atsargesnei?
- Pernai su savo paveikslų paroda buvau nuvykusi į Vokietiją. Per atidarymą buvau paprašyta papasakoti, kas vyksta Čečėnijoje. Kalbėdama mačiau, kad salėje yra trys žmonės, kuriems nereikia vertimo, - jie supranta rusiškai.
Po pasakojimo apie čečėnų tautos genocidą buvau privesta prie pagyvenusio vyro. Jis paklausė, ar nebijau taip kalbėti. Atsakiau: „O ko man bijoti?“
Tuomet jis pareiškė: „Mirties bijo visi“. O aš atkirtau, kad aname pasaulyje mūsų jau yra daugiau nei šiame ir jie mane labai gerai priims.
Grįžusi iš Vokietijos, pamačiau tą patį žmogų per televiziją. Pasirodo, tai - aukštas Rusijos partinis veikėjas, prezidento V.Putino aplinkos žmogus.
- Ar esate patenkinta tuo gyvenimu, kokį dabar gyvenate Lietuvoje?
- Visas mano gyvenimas - straipsniai, interviu - visą dieną dirbu kompiuteriu. Metų pradžioje sulaukiau labai malonios staigmenos: Turkijos interneto tinklalapis buvo paskelbęs rinkimus ir įsteigęs keletą nominacijų. Viena jų - „Metų garbė“ buvo skirta man.
Labai apsidžiaugiau, bet nuvykti atsiimti apdovanojimo negalėjau: negavau Turkijos vizos. Į apdovanojimo ceremoniją nuėjo mano žentas su anūku.
- O kūryba, tapymas - ar tam ištaikote laiko tik būdama pleneruose?
- Piešimas nėra svarbiausia mano kasdienė veikla. Tai - tik atgaiva sielai. Man patinka piešti Lietuvos gamtą ir žmones, nors mano kolekcijoje - daugiau kaip pusė paveikslų su karo vaizdais.
Aš buvau priversta piešti karą, kad žmonės pamatytų, koks baisus dalykas jis yra. Neseniai vieną tokį paveikslą pardaviau ir gavau užsakymą dar vienam. Galėsiu prisidėti prie šeimos biudžeto ir turėsiu pinigų savo išlaidoms - labai smagu. Iki šiol buvau sūnaus išlaikoma, dar turėjau lėšų, pardavusi savo prisiminimų knygą „Laisvės riteris“. Ji buvo išleista ir lietuvių kalba.
Kaip pabėgėlė Lietuvoje negaunu jokios pašalpos, neturiu jokių lengvatų. Mat su draugų pagalba atvykusi į Lietuvą, iš karto apsigyvenau pas sūnų, o ne Pabradės pabėgėlių centre ir negavau pabėgėlės statuso. Neturiu net sveikatos draudimo.
- Nemėginote gauti Lietuvos pilietybės?
- Labai noriu Lietuvos pilietybės, bet jos neturiu. Nenorėjau dėl jos kreiptis į prezidentą Valdą Adamkų, nes jis buvo labai užsipultas dėl to, kad suteikė pilietybę mano vyriausiam sūnui, Lietuvoje gyvenančiam jau dešimt metų.
Draugai mane ramino, kad Lietuvoje greit bus priimtas dvigubos pilietybės įstatymas. Labai jo laukiau. Bet neseniai sužinojau, kad dvigubą pilietybę galės gauti tik sąsajų su Lietuva turintys piliečiai.
Pernai suteikti pilietybę man ir mano vaikams žadėjo Estija. Ši žinia buvo plačiai paskleista, bet tuo labai pasipiktino Estijos rusai. Nors neabejojau, kad gausiu Estijos pilietybę, jos man nedavė. Mano draugai, norėję man įteikti Kalėdų dovaną, labai dėl to atsiprašinėjo. Bet ką jie galėjo padaryti, jei ranką pridėjo Rusija.
Mūsų pokalbį vis nutraukdavo menininkų ir jų gerbėjų balsai. Kai kurie, išvydę A.Dudajevą, šūktelėdavo: „Iki pasimatymo, Ala, atvažiuosime pažiūrėti tavo paveikslų“. Kiti prieidavo paspausti rankos ir palinkėti kūrybinės sėkmės.
„Aš Lietuvoje turiu draugų, man patinka lietuvių papročiai“, - šyptelėjo A.Dudajeva į sklandžią rusų kalbą nė nebandydama įterpti bent vieno kito išmokto lietuviško žodžio.
„Juk daugiausia laiko praleidžiu namie, prie kompiuterio“, - lyg ir pasiteisino ji.