Šiuo metu Lietuvos kunigų seminarijose studijuoja vos per pusantro šimto klierikų. Tiek jų prieš kelerius metus mokėsi vien tik Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje. Pagal studentų skaičių dabar ši kunigų seminarija yra mažiausia šalyje.
Čia studijuojantys baiminasi, kad ir šios būsimųjų dvasininkų aukštosios mokyklos neištiktų Vilkaviškio seminarijos likimas. Prieš trejus metus Vilkaviškio kunigų kalvėje liko pora dešimčių klierikų, seminarija buvo pertvarkyta, o studentai perkelti į Kauno kunigų seminariją.
Telšių seminarijos rektorius Vygintas Gudeliūnas tokių permainų nedramatizuoja, tačiau ir nesiima numatyti šios dvasininkų aukštosios mokyklos ateities.
Šių mokslo metų viduryje ją sudrebino klierikų gretų byrėjimas. Studijas metė arba laikinai sustabdė dešimt kunigais tapti ketinusių jaunuolių. Dabar čia liko studijuoti 26 klierikai.
„Žvelgiant į bendrą Lietuvos ir Vakarų Europos situaciją, studentų seminarijose nėra mažai. Bet dabar jaunuoliui nelengva apsispręsti tapti kunigu. Šeimų krizė, vertybių nukainojimas, dvasininkų pasitraukimo į pasauliečių gyvenimą poveikis jaunus žmones pastumia į kitą pasirinkimą“, - situaciją ramiai vertino seminarijos rektorius.
Daugumai buvusių seminaristų šios mokslo įstaigos durys liko atviros grįžti, tačiau šia teise pasinaudos ne visi. Grįžti į dvasininko kelią neketina ir buvęs klierikas Mantas Kozys. Dvidešimt dvejų metų jaunuolis, apsisprendęs mesti studijas, pribloškė ne tik tėvus, bet ir seminarijos vadovybę. Būsimam kunigui deramo elgesio normų besilaikančio klieriko išėjimas seminarijai buvo tikra netektis.
Nuo mažumės svajojęs ir kunigu ketinęs tapti Mantas seminarijos duris užvėrė vasario pradžioje. Vaikinas apsisprendė visam laikui grįžti į pasaulietinį gyvenimą.
„Iš seminarijos išėjau po ilgų apmąstymų. Galiu prisipažinti: nenoriu likusį gyvenimą būti vienas, be šeimos. Jos atsisakyti privalėčiau laikydamasis celibato. Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad tapęs dvasininku negalėsiu turėti vaikų. Be jų savo ateitį sunkiai įsivaizduoju“, - ryžtingai dėstė jaunuolis.
Jis teigė apsisprendęs savarankiškai, nieko nepaveiktas. „Nejaučiu jokios simpatijos kokiai nors merginai. Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad šiam žingsniui neturėjo įtakos žemiškos meilės jausmai. Apsisprendžiau galvodamas tik apie savo paties ateitį.
Man šeima - didelė vertybė. Atsisakydamas tapti kunigu, manau, Dievui ir žmonėms galėsiu irgi būti naudingas. Šeimoje puoselėdamas tikrąsias dvasines vertybes, savo vaikus auginsiu dorais žmonėmis ir pasitarnausiu ne mažiau nei būdamas dvasininkas. Gaila, kad būti Katalikų bažnyčios kunigu ir šeimos tėvu - nesuderinami dalykai“, - apgailestavo Mantas.
Pustrečių metų, praleistų kunigų seminarijoje, Mantui nepraėjo veltui. Vaikinas įsitikinęs, kad jam seminarija išliks svarbi dvasinės brandos ir tobulėjimo mokykla.
„Esu nuoširdžiai tikintis, sieksiu, kad tokia būtų ir mano šeima. Dabar savaitgaliais giedu Klaipėdos bažnyčios chore. Be bažnyčios gyventi man būtų sunku“, - prisipažino buvęs klierikas, dabar dirbantis vienoje uostamiesčio laivų remonto įmonių.
Sukaupęs pinigų tolesniems mokslams, Mantas svajoja studijuoti socialinę pedagogiką arba architektūrą.
Su tokiu vidurinėlio sūnaus apsisprendimu jau susitaikė ir tėvai. Akmenės rajone, Ventos gyvenvietėje, įsikūrę Aldona ir Juozas Koziai tiki, kad Mantas lemtingą žingsnį žengė gerai apsvarstęs. Tačiau žinia, kad sūnus palieka kunigų seminariją, motiną pravirkdė.
„Vieną vakarą jis paskambino man ir paklausė, ką veikiu. Supratau, kad ketina pasakyti kažką svarbaus. Stengiausi išlikti rami. Mantas prisipažino po ilgų dvejonių apsisprendęs mesti kunigų seminariją. Nelinkęs į atvirumą sūnus tada nenuslėpė: „Mama, blogai jaučiuosi, bijau išprotėti“. Supratau, kad jam sunku ir privalau jo apsisprendimui pritarti. Juk sveikatos sąskaita siekti kunigystės neverta.
Kodėl sūnus persigalvojo, nei man, nei tėvui neatskleidė, bet mačiau, kad šis žingsnis jam sunkus. Sunku buvo ir man. Verkiau jį išleisdama į seminariją, verkiau ir kai ją metė“, - apie savo sielvartą stebint sūnaus gyvenimo vingius prisipažino 49-erių A.Kozienė.
Sūnus motinai jau paauglystės metais kalbėjo norįs būti kunigu. Apie tokį jo ryžtą žinojo ne tik vietos dvasininkas, bet ir Ventos vidurinės mokyklos, kurią M.Kozys baigė puikiais pažymiais, pedagogai.
M.Kozys, grįžęs su daiktais iš Telšių seminarijos, tėvų namuose užsibuvo tik kelias dienas. Jaunuolis netrukus susikrovė kuklią savo mantą ir išvyko į Klaipėdą uždarbiauti.
Motinos ašaromis aplaistytas ir kito buvusio klieriko pasitraukimas iš Telšių seminarijos. Bronė Lingienė, gyvenanti Šilutės rajone, Tumelių kaime, savo jauniausio sūnaus apsisprendimą palikti seminariją išgirdo irgi vasarį. Nutaręs bent laikinai nutraukti studijas, sūnus apie tai pirmiausia pranešė motinai.
„Buvo vėlus vakaras. Ragelyje išgirdusi Mindaugo balsą supratau, kad jam kažkas atsitiko. Širdį persmelkė nerimas. Mindaugas lėtai rinko žodžius: „Mama, atleisk, noriu atsipūsti, pats susigaudyti savyje. Ketinu nutraukti studijas bent iki rudens. Paskui pamatysime“.
Motinai sūnus prisipažino, kad skambina po pokalbio su savo dvasios tėvu. Tą naktį B.Lingienė nesumerkė akių.
Penkis vaikus išauginę ir į gyvenimą išleidę Bronė ir Stasys Lingiai susijaudino išgirdę 22 metų sūnaus prisipažinimą. Kas vyksta jo jaunoje širdyje, kokie išgyvenimai slegia? Tėvams liko tik spėlioti.
„Manau, kad jam nepraslysdavo, kaip gyvena jo bendraamžiai, draugai, kai per šventes juos matydavo su merginomis ar jau žmonomis. O jis vienas. Ir taip visą kunigo gyvenimą“, - svarstė jaunuolio motina.
B.Lingienė prisipažino, kad širdgėlą dėl sūnaus abejonių padėjo išsklaidyti Švėkšnos bažnyčios vikaras. „Jis mane tuomet nuramino sakydamas, kad vienas nėra vienišas. Kunigui nesijausti vienišam padeda parapijos tikintieji, su kuriais jį sieja tarnystė Bažnyčioje“, - pasakojo B.Lingienė.
Ji neilgai džiaugėsi parvykusiu sūnumi, neįkalbinėjo jo grįžti į seminariją, nepatarinėjo, ko imtis toliau. Jaunuolis netrukus susisiekė su draugu, dirbančiu ir gyvenančiu Airijoje, ir išvyko pas jį.
Telšiuose licėjų baigęs, bet studijas seminarijoje atidėjęs Mindaugo draugas prieš kelerius metus išvažiavo dirbti ir apsvarstyti savo pašaukimo. Jis apsisprendė į seminariją negrįžti. Dabar tokių pat abejonių slegiamas pas jį apsistojo ir M.Lingis.
B.Lingienė dėl savo sūnaus sako esanti rami: „Jis nepasuks klystkeliais, yra tvirto būdo“. Darnioje ir gausioje šeimoje augusiam Mindaugui nuo mažumės buvo skiepijama atsakomybė.
„Gal todėl apie pasitraukimą iš seminarijos jis neišdrįso pranešti savo močiutei. Mindaugas žino, kad jai labai svarbu anūką matyti kunigu. Mat tarp vyresnės kartos žmonių dar populiarus įsitikinimas, kad kunigą išauginti gali tik išskirtinė šeima ir tai esanti didžiulė garbė. Pokalbį su močiute jis atidėjo turbūt tol, kol galutinai apsispręs dėl kunigystės“, - įsitikinusi studijas nutraukusio klieriko motina.
Ji jaučia, kad sūnui dabar nelengva: reikia apsispręsti ir daugiau nenuvilti. Todėl kartą telefonu bendraudama su sūnumi neiškentė nepaklaususi apie ateitį.
„Mama, dar anksti, dar ne laikas“, - tada išgirdo sūnaus žodžius.
„Neraginu jo grįžti į seminariją, neskubinu, tegul ramiai viską apsvarsto. Man ir tėvui nėra svarbu - bus jis kunigas ar ne. Kunigystei niekada jo neskatinome, o ir patys nebuvome uolūs bažnyčios lankytojai.
Nuo mažumės ją Mindaugas lankė savarankiškai, patarnaudavo per mišias. Todėl esu įsitikinusi, kad suabejojus savo pašaukimu jam yra sunku. Mindaugui dar reikia laiko susivokti“, - įsitikinusi sūnų suprasti besistengianti motina.