Trečią dieną po jubiliejinės komos Steponas kėlėsi ir prieš akis išvydo išaugusį Pažinimo medį. Tai buvo aukšta plačialapė liepa, taip pavadinta medį pasodinusios pionierės Leiputės vardu.
Steponas žiūri ir dingojasi jam, kad medyje kažkas kruta. Užsideda žiūronus, pasukioja vaizdoreguliatorių ir mato: apsigaubęs baltu apsiaustu kraujo spalvos apsiuvais vaikšto penktasis Judėjos prokuratorius, raitininkas Pontijus Pilotas.
„Bulgakovščina kažkokia“, – susinervina Steponas ir sukteli žiūroną į dešinę. Pontijus Pilotas išnyksta, o vietoj jo pasirodo Tadas Blinda, užsimaskavęs jaunuoju Kupčinskioku. Šis taikosi į Steponą akį priglaudęs prie modernaus nagano taikiklio ir kad subliaus nesavu balsu: „Tučkajeronimai, išdavike tu, bučiuok kumelei užpakalį!“
Iškrito Steponui žiūronai iš rankų, persižegnojo jis ir liūdnai pagalvojo: „Bėda. Išmes mane iš Koalicijos“. Steponas atsibudo. Medžio nebebuvo, bet labai skaudėjo galvą.
2. Šaunusis kareivis Bronius Sendaikčių turguje nusipirko laidynę ir išėjo į karą. 1-ajame Šiaurės Pietų fronte jis šaudė kiaules, karves, jaučius. Gali būti, kad nukepė ir vieną kitą liūtą, kuris sako „miau“, bet Dlugoszo kronikose apie tai aiškių duomenų nėra.
Laimikį Bronius sudėjo į dešras. Nes dar tais laikais, kai 96 proc. vaikų norėjo būti kosmonautais, Bronius svajojo apie nuosavą dešrų fabrikėlį. Bet su tomis dešromis Monkės biznis išėjo ir Bronius besąlygiškai kapituliavo sumokėjęs krūvą reparacijų ir kontribucijų.
Trumpai atsipūtęs, Bronius buvo pakviestas į 2-ąjį Viduramžių frontą. Jam patikėta užduotis paimti Kauno pilį ir įkurti ten karo komendantūrą.
Bet užpuolikams ėmė priešintis pilies mažordomas Sigizmundas Sidoras. Tuomet labiau patyręs Bronius įsibrovė pro užpakalines, politines duris.
Tapęs komendantu jis paskelbė įsaką: „Nuo šiolei įsakau, kad man valgiai būtų paruošti iš 12 patiekalų, kasdien netrūktų tauraus Cimerono vyno ir vieversių kepenėlių pašteto; karieta man turi būti pakinkyta ratais auksiniais, o skaisčios vaidilutės blondinės kojas plautų ir kvapniaisiais aliejais teptų“.
Iš visos tos puikybės išėjo šnipštas, nes Bronių apsėdo vaiduokliai, kurių anuomet Sidoras buvo gausiai pilyje priveisęs.
Supykęs Bronius tuomet patraukė į 3-ąjį, Stalino Saulės Nešėjų vardo frontą. Nelengva jam buvo ir čia. Frontui vadovavo geltonsnapis baibokas, neskyręs muškietos nuo gitaros. Žygio metu vaikėzai traukdavo kažkokias nešvankias angliškas dainuškas iš hipių laikų, o Bronius temokėjo dvi dainas, ir tas pačias lietuviškas: „Sugrįžki, jaunyste“ ir „Sudiev, kvietkeli tu brangiausias“.
3. Sermėga pilka apsirėdęs leidosi nuo Parodos kalno štandartenfiureris Otto von Stirlitzas. Vienoje rankoje nešėsi skydą su Gedimino stulpais, kitoje – butelį kefyro. Po to, kai prie Kryžkalnio žuvo majoras Isajevas, tikruoju Stirlitzo veidu (kurio, aišku, niekas nematė) tapo Stanislovas. Jis nebegėrė degtinės.
Stirlitzas Stanislovas atėjo pas savo draugą Knysliuką ir sako: „eime, bičiuli, ruskių mušti“. Knysliukas, kurio tikroji pavardė buvo Piatačiokas, atrėžė: „O jeigu jie duos atgal?“
„Aš tau, kiaule, duosiu atgal!“, – supyko legendinis žvalgas, bet pagalvojęs (jau antrąkart gyvenime) pasiūlė: „Na gerai, eikime žydų paieškoti.“
Perėjo bičiuliai per visą Laisvės alėją – anei vieno žydelio. Net Šabtajaus nerado. Susėdo abu ant suoliuko, išmaukė po stiklą neskiesto kefyro, galvelės apsunko ir patraukė namo, į lovą su blondinėmis.
Šie trys nutikimai rodo, kad Kaunas nėra joks užkampis ar degalinė.
Nors negalime lygintis su vilniečiais – pas juos meras po tris kartus per savaitę iš vyšnios kritinėja, vis dėlto ir laikinojoje sostinėje pramogų užtenka.