Tai ką čia Viešpats prisidirbo? Visa bėda ta, kad pas Jį rinkosi visokios asocialios padugnės. Mūsų laikais asocialių asmenų sanbūvių „knaipes“ tuoj pat LR policijai „priduotume“ ir tuoj pat jas išvaikytume. Visiškai suprantama, kad ir anais laikais tvarkingi bei religingi žmonės piktinosi asocialių žmonių sanbūviais. Suprantama ir mums, kad knaipė „pas Jėzų“ turėjo būti kuo griečiau likviduota. Ir iš tiesų kaip kitaip?! Kaip galima geru ar socialiai savu laikyti tokį, apie kurį buriasi visokie asocialūs asmenys?!
Jėzus, aišku, „bomžu“ nebuvo. Tai jau tikrai. Jis sėdinėjo ir stalo gėrybėmis dalijosi su turtingais žmonėmis. Tačiau šie nebuvo gerbiamiausieji Izraelyje. Mat anie tarnavo Romos valdžiai, ir buvo laikomi okupantų pakalikais. Evangelijoje pagal Luką faktų apie Jėzaus pasisėdėjimus su anais yra ne vienas ir ne du. Anie, aišku, Jį kvietė. O Jėzus su savo mokiniais pas anuos ėjo, buvo, valgė, matyt ir gėrė. Na gal ne Jėzus, bet vienas kitas iš apaštalų gal būt net ir įkaušdavo. Detalių apie muitininkų rengtus baliukus Lukas neskelbia. Žinome tik tiek, kad šie baliukai „pas Jėzų“ padėjo anuomet Izraelio religiją valdantiems fariziejams apsispręsti dėl Jėzaus nužudymo.
Čia ir ausų nereikia, kad suprastume reikalo esmę. Neįtiko Jėzulis valdančiai „chebrai“. Nereikėjo anam tąsytis su asocialais. Tai religiškai teisingieji ir „užlenkė“ Viešpatį. Na ir kas, kad Dievo Sūnumi skelbėsi. Nukryžiavo ir po velėna pakišo. Ana Lietuvoje „tulpiniai“ ir kitokie „- iniai“, ir visi kiti kriminaliniai elementai tą patį darė.
Neįtikino fariziejų ir Jėzaus godos apie paklydusią avelę. O ar mus įtikintų? Sakykime, vienas iš mūsų, katalikiškųjų, susidėjęs, pavyzdžiui, su „henytėmis“ ar su nomenklatūra, ar su vietiniais „chroniais“ - kas būtų, jei su šitokia chebra besėdintį ar besivalkiojantį moralios ir tikinčios akies taptum nužiūrėtas? Šakės būtų! Į LR policiją gal ir nepriduotų, bet prakeikimu palydėtų tau jau tikrai. Man buvo, pvz. Nužiūrėjo mane kartą ir paskelbė atmestuoju. Teisingus raštus moralieji skelbė apie mane. „Te visad šviečia saulė, te visad būnu aš!“, giedojo komjaunuoliškai į katalikybę įsivilkusios amžinai teisiosios sielos. Bala anuos matė.
O dabar grįžkime prie Jėzaus klausimo apie vieną ir likusias devyniasdešimt devynias avis. Ir pasiklauskime savęs sąžiningai: kas yra ta viena vienintelė, kuria taip rūpinasi Viešpats? Iki mirties ir iki Kryžiaus mirties.
Šiame Evangelijos skaitinyje Viešpats lyg kad aiškinasi apie savo paties misiją: „Aš ieškau mano Tėvo išrinktųjų tarpe manęs ir savojo išrinktumo dar nepažįstančių žmonių“. Mes gi, skaitydami šią Evangelijos ištrauką, paprastai dūmojame sau ir savyje: štai kokie tie niekšeliai, fariziejai! Jei svarstome toliau, mums tampa aišku, kad ta vienintelė pasiklydusi avis yra tarpe apie stalą susibūrusių nusidėjėlių. Vadinasi, šimtinė be vienos yra tie, kurie liko išorėje – tie patys religingieji fariziejai. Šie tvirtai žino, kad juos yra aplankiusi tikėjimo malonė. Į pastarąją įsikabinę, jie ir skiria teisius ir neteisius, skirsto religinius ir nereligingus žmones. Mat jie tvirtais žino, kad jie yra išrinkti. Tačiau Viešpats nėra su jais.
Viešpats yra viduje su nusidėjėliais. O fariziejai lieka išorėje stebintys ir teisiantys nusidėjelius ir Viešpatį. Didysis teologinis ir egzistencinis klausimas yra ne apie Viešpaties būvį, o apie mus: kurioje pusėje mes esame patys? Išorėje ar viduje? Su Viešpačiu prie vieno stalo sėdintys ar iš išorės tik pro langus stebintys? Paprastai klausiant: ar saugiai būname dalimi tikinčiųjų bandos ar sėdimi kartu su nusidėjeliais, o ir su Viešpačiu? Taip, žmogiškai norisi saugiai ... Na ir kas kad Viešpaties nėra! Svarbu yra saugu, suprantama ir žmogiška. Ir Viešpats per daug nesimaišo. (Mat užsiėmęs su nusidėjėliais).
Iš tiesų, Viešpats atrandamas su mirtina nuodėme sutapusioje žmogaus prigimtyje. Žinome, kad Dievo malonė sklendi pirmiausiai ten, kur yra daug nuodėmės. Tokia ta meilės prigimtis – būti ten, kur trūksta gyvasties. Juk Viešpats ir atėjo pas nusidėjėlius, o ne pas teisiuosius. Jis ir tapo už mus prakeikimu, kad tarptume prisikėlimu.
Taigi Jis tenori iš mūsų prisipažinimo, kad tesame į nieką sukritusi prigimtis ir esmingai stokojame Jo malonės. Jo Meilė aistringai veržiasi link mirtyje paskendusios mūsų prigimties. Ir mes neteiskime vienas kito blogiu ar gėriu. Vienas tėra geras – Tėvas danguje. Ir net ne Sūnus, kuris Įsikūnijimu prisiėmė mūsų prakeikimą. Iš čia tas begalinis krikščionių atlaidumas: visi nusidėjome, nes gimėme protėvių pribūtoje ir todėl prigimtoje mirtyje, kurios neišvengiamai visi gyvendami laukiame.
Įdomu ir esminga tai, kad žmogus, priėmęs Krikštą, pirmiausiai pradeda pažinti ne savo teisumą, kurį Jam dovanoja Viešpats, bet prigimtinį skurdą. Apšviestas Dievo šviesa, krikščionis pamato tamsos grėsmę – šėtoną it liūtas riaumojantį užu šventinamosios malonės ribų. Kaip apgaulinga yra kildinti „savo“ teisumą iš dovanojamos malonės! Juk taip patogu būti teisiu! Tačiau Viešpats išvengia religingųjų „teisuolių“. Jis myli.
„Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs, Viešpatie, kadangi vienišas ir vargšas esu; pamatyk mano žemumą ir manąjį vargą, ir atleisk visas mano nuodėmes, mano Dieve“ (Įžangos giesmė).
***
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).