Keikti, pravardžiuoti Sąjūdį ir jo pirmeivius tapo gero tono ženklu. Ir tas blogas, ir tas susijęs, o anas sergančią žmoną pametė.
Paradoksalu, bet būtent toks urzgesys geriausiai ir parodo Sąjūdžio istorinę vertę ir galią.
Koneveikdamas Sąjūdį, jo pirmeivius, zirzdamas, kad antrąkart nebeitų į Baltijos kelią (kuriame jo dažniausiai ir nebuvo), drąsusis anonimas pasąmoningai pripažįsta tai, ko jam, kaip individui, labiausiai stinga ir ko jis jau niekada nebeįgis už jokius pinigus. O stinga jam tos drąsos, kurią kažkas kitas parodė prieš 20 metų.
Rodydamas panieką Sąjūdžiui ir tolesnei Lietuvos istorijai anonimas pirmiausia ant savęs širsta. Bet negi pripažins, kad jis buvo blogas ar nevykėlis? Pas mus visada visiems kiti kalti, niekada jis pats.
Kas buvo tas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės 35-tukas? Kaip juos vertinti po 20 metų?
Baimės, kausčiusios lietuvių smegenis, prevencijos mobilioji kuopa.
Asmeniniu pavyzdžiu rodžiusi ir įrodžiusi, jog galima kalbėti tai, ką galvoji, ir nieko bloga tau neatsitiks.
Taigi Sąjūdis buvo žodis – viso ko pradžia. Naujasis lietuvybės Šventasis Raštas. Atominė griaunamoji okupacinių grandinių jėga.
Nebuvo jis nuleistas iš dangaus ar sukurptas KGB, kaip anoniminiai išminčiai bando įkalti bent jau tiems, kurie mąstymu savęs neapsunkina.
Sąjūdis ilgai graužėsi per režimo kalkakmenį. 1987 metais buvo Laisvės lygos mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo. Ir Dailininkų sąjungos suvažiavimas, pirmąkart išrinkęs savą, o ne CK parinktą pirmininką.
Paskui tą patį padarė kompozitoriai. 1988-ųjų Vasario 16-oji, kurią paskutinį kartą okupantų kolaborantai bandė kvailai pakeisti V.Kapsuko pagarbinimu. Po kelių mėnesių savo melagingų pareiškimų gėdysis visi oficialūs kalbėtojai.
Buvo filosofų klubai. A.Juozaičio paskaita apie tą patį V.Kapsuką. S.Pečiulio straipsnis „Akla praeities nostalgija“.
Birželio 3-iąją visi šie upeliai susiliejo. Sėkla krito į išpurentą dirvą. Išaugo kaip ta pasakos ropė – iki dangaus, ir Lietuva išlipo.
Bet daliai mūsų, gal net daugumai nepatinka, kas atsitiko po Sąjūdžio? Ne tie atėjo į valdžią? O jei ne tie, vadinasi, kaltas Sąjūdis? Net žinant, jog tie „ne tie“ ne patys atėjo? Ar žmonės ne laisva valia išrinko ir LDDP, ir A.Brazauską, ir visus „gelbėtojus“?
Logikos jokios, bet taip išmąstoma didžioji Sąjūdžio nuodėmė. Kodėl?
Daug kam ropė išdygo per greit. Laisvė tūkstančiams atėjo be jokios asmeninės pastangos. Žaibiškai.
O jei taip, tai ir visa kita – namą, „Mercedes“, gerą gyvenimą ir netgi asmeninę laimę – sava valstybė privalo duoti čia ir dabar. Neduoda, vadinasi, ne už tai kovojome.
Žmonių lūkesčiai, susiję su nepriklausoma valstybe, buvo per dideli. Pasirodė, kad dauguma Lietuvos žmonių per mažai nori daryti patys ir per daug visko tikisi gauti iš valstybės. Ir atskirų politikų.
Beje, ne tik iš valstybės tikimasi daugiau, nei ji gali duoti. Ar lūkesčiai, susiję su mokykla, medicina, žiniasklaida, – kitokie?
Spokso tūlas nuo A iki Z kokį „Kelią į žvaigždes“ ir keikia televizorių (ir mokyklą), kad jo nešviečia, jo vaikų geresniais žmonėmis neauklėja. Ant daktarų varo, kad jo paties nesaugomo kūno neišgydo.
O ką pats daro? Kelti reikalavimus sau posąjūdinėje Lietuvoje nemadinga. Per dideli lūkesčiai – per didelis ir nusivylimas jiems neišsipildžius.
Ar išmoksime vertinti savo istorijoje tai, ką iš tiesų turime gražaus? Ar ir toliau murdysime tai, kas gražu, gražumą tesiedami tik su XIII amžiaus protėviais plėšikais?
Metas prasikrapštyti akis.