Remdamasis Laisvosios rinkos instituto išvada, teismas nusprendė, kad
1999-siais Lietuvos ekonominė būklė nebuvo tokia bloga, kad reiktų mažinti
algas teisėjams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui Pranui Žeimiui valstybė turės
sumokėti beveik 150 tūkst. litų, o Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo
teisėjui Pavelui Borkovskiui - per 100 tūkst. litų, pranešė teismo atstovė
spaudai.
Aukščiausiojo Teismo teisėjas P.Žeimys prašė teismo apginti pažeistas jo
teises ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo
ministerijos, ir Aukščiausiojo Teismo 182 tūkst. 518 litų nesumokėtą darbo
užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2000-ųjų iki
iki 2007-ųjų rugpjūčio, ir atlyginimo skirtumą nuo 2007-ųjų kovo iki
teismo sprendimo priėmimo.
P.Žeimys taip pat prašė įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo
priėmimo dienos mokėti jam atlyginimą, skaičiuotiną pagal Vyriausybės 1997
metų nutarimą.
Pareiškėjas įrodinėjo, kad .Žeimys teismui paaiškino, kad remiantis
1999-ųjų gruodžio 28-sios nutarimu jam nuo 2000-ųjų pradžios mokamas
atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas. Tokiais Vyriausybės veiksmais buvo
pažeistos jo teisės ir įstatymu saugomi interesai, tai prieštarauja
Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas mano, kad tik valstybėje esant itin sunkiai ekonominei ir
finansinei padėčiai darbuotojų atlyginimai, mokami iš valstybės biudžeto,
gali būti proporcingai mažinami. Tačiau atlyginimai buvo sumažinti tik
vienai iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupei. Tokį veiksmą
P.Žeimys laiko akivaizdžiai diskriminaciniu. Teisinio pagrindo sumažinti jam
priklausantį atlyginimą nebuvo ir nėra.
Lietuvos valstybę atstovaujanti Teisingumo ministerija prašė atmesti
skundą kaip nepagrįstą ir teismui paaiškino, jog teisėjas praleido senaties
terminą kreiptis į teismą. Prašymas iš valstybės priteisti negautą
atlyginimo dalį su privalomaisiais mokėjimais valstybei yra nelogiškas,
skundas - nepagrįstas, jo reikalavimai neturi teisinio pagrindo.
Kadangi Lietuvos ekonominė, finansinė būklė 1999 metais ženkliai
pablogėjo, valstybė ėmėsi priemonių jai stabilizuoti ir gerinti. Teisėjų ir
kitų teisėsaugos pareigūnų darbo užmokesčio sumažinimas buvo viena iš
priemonių, taikytų visiems Lietuvos gyventojams.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę
bylą nusprendė iš dalies patenkinti teisėjo P.Žeimio skundą ir taikant 3
metų senaties terminą priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės neišmokėto
atlyginimo dalį - 149 tūkst. 828 litus, susidariusią nuo 2004-ųjų spalio iki
2007-ųjų spalio.
Teismas, išanalizavęs Laisvosios rinkos instituto atliktos finansinės ir
ekonominės ekspertizės akte pateiktus rodiklius, jų įtaką analizuojamo
laikotarpio valstybės būklei, nusprendė, kad valstybės ekonominės bei
finansinės padėties pablogėjimas 1999-siais nebuvo toks ženklus, kad jį
galima būtų apibrėžti kaip ,,itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį“.
Pagal kai kuriuos ekspertizės akte išdėstytus duomenis galima būtų
teigti, kad 1999 metais šalies ekonominė, finansinė padėtis net buvo geresnė
nei 1997-siais.
Pareiškėjo skundo reikalavimą - įpareigoti atsakovus nuo sprendimo
priėmimo dienos mokėti P.Žeimiui atlyginimą, skaičiuotiną pagal Vyriausybės
1997-ųjų metu du nutarimus, teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai P.Žeimio ir
P.Borkovskio bylose per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali
būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Lietuvos teismuose yra ir daugiau bylų, kuriose teisėjai siekia iš
valstybės prisiteisti jiems sumažintas algų dalis.