Tie, kas kartais skaito mano straipsnius lrytas.lt, žino, kad nieko taip nemėgstu, kaip koneveikti šventas karves. Tik duok Užkalniui plunksną į nagus, tuojau apipeckios viską, kaip paauglys su dažų balionėliu rankose išteplioja gražią mokyklos sieną.
Temą natūraliai gavau, kai pažįstamas mano rašinių kritikas, žinodamas mano alergiją sovietofilijai, keistai persipynusią kūryboje su vaikystės prisiminimų, asociacijų ir sapnų analizavimu, pasiūlė nuorodą internete į seną rusišką animacinį filmuką. Filmukas apie senovinę muzikinę dėžutę ir jos gyventojus – mažai žinomas (tai ne „Ežiukas rūke“ ir ne „Brėmeno muzikantai“), palyginti novatoriškai atrodantis, bet ne apie jį šneka.
Tai buvo tik minties užsikabinimas, priminęs apie keistą saldžiarūgštį pomėgį, tą „šaknų ieškojimą“ sovietinės populiariosios kultūros kloduose, taip paplitusį tarp išsilavinusių, gerus darbus turinčių, gražiuose namuose ir butuose gyvenančių, Tanzanijoje ir Maroke atostogaujančių mano bendraamžių lietuvių.
Nepainiokite šio reiškinio su netašyta meile sovietinėms atrūgoms, ant kurios esu burnojęs: aptariamieji mano bendraamžiai nesiklauso rusiškos muzikos Palangos gatvėse, nesipuošia kailinėmis kepurėmis ir netraukia prie mišrainėmis nukrauto stalo užstalės dainų, lydinčių svetelius „do doma, do chaty“.
Neryški, beveik slapta meilė brandžiojo socializmo laikų paveldui (norėjau parašyti „paveldui“, bet juk paveldas ir yra paveldas, kad ir kaip jį vertinčiau, todėl kabutėms čia ne vieta) pasireiškia subtilia forma.
Pirmiausia – animaciniai rusiški filmai. Multikai. Nuo visokių rūgpienių kaimų iki kapitonų vrungelių nuotykių, žiūrimi su švelnia šypsena, pusbalsiu pastebint, kad štai čia – tikrasis kinas vaikams. Su pastabėle, irgi sumurmėta pusbalsiu – tai jums ne „Simpsonai“ ir ne visas tas kompiuteriais nupieštas šlamštas.
O jau jei apie ežiuką rūke, tai tuoj ir balsas pradeda drebėti. „Čia tikra klasika.“ „Jį išrinko geriausiu visų laikų ir visų šalių animaciniu filmu.“
Tęsiant televizijos temą – visokie elektroniko nuotykiai, sparnuotosios sūpynės, gardemarinai, muškietininkai, Štirlicas ir Buratino nuotykiai, liutajevos ir bojarskiai, visas sovietinės kino produkcijos popsas laiko atstumo yra išgrynintas ir pakylėtas iki dosniai skiriamo „klasikos“ statuso. Kad tai, esą, buvo tikrai nuostabus, neblėstantis, subtilus menas, begalinės išliekamosios vertės, yra beveik sutariama, ir geriau dėl to nesiginčyti.
O jau nors vieną blogą žodį pasakyti apie sovietinės Gruzijos kinematografą (mano nuomone, pernelyg pasikartojantį, nuobodų ir palyginti neįspūdingai kopijuojantį Italijos pokario neorealizmo nuotaiką ir klišes) – būtų šventvagystė, tolygi nepagarbiam žodžiui, pasakytam apie rusų grupę „Akvarium“, arba, apsaugok Dieve, apie kokį nors Viktorą Cojų. Šitie apskritai šventieji.
Čia jau pavojinga teritorija: mano bendraamžiai gali mokėti tris Vakarų kalbas, guviai valgyti kinų maistą lazdelėmis ir išmanyti dūminio škotų viskio rūšis, bet po visu fasadu kultūrinis vėlyvojo brandaus socializmo ir ankstyvosios „perestroikos“ laikų klodas guli širdyje giliai, kaip pionieriškas kaklaraištis, kurio nenusiriši, nes mazgas mirtinai užveržtas.
Klausi manęs, skaitytojau – o kas čia blogo? Baisaus? Argi negali laisvos šalies laisvas žmogus žiūrėti ir gėrėtis nors ir Kūlverstuku arba krokodilu Gena?
Ar negali klausytis rusiško „progresyvaus“ roko ir dūsauti, kad tų dainų žodžiai – „tikra filosofija“ (dažniausiai tie žodžiai kiekvienoje kalboje yra arba paprasta banalybė – „tu mano duonytė, aš tavo sviestukas“, arba itin pretenzinga banalybė – „netikiu šviesa, netikiu tamsa – mūsų žodžių pelkė dvelkia netiesa“)?
Be abejo, gali. Kiekvienas tegul mėgaujasi tuo, kas jam patinka – nors ir dainomis apie milijoną raudonų rožių arba apie baltąsias rožes, stovėjusias žiemą lange ir nužudytas speigo. Kiekvienam savo pramogos.
Aš tik niekada nepaliausiu stebėtis to sovietinio identiteto trauka, kuri pasireiškia ne tik Eurovizijos balsavimu, kur išdidūs „Šiaurės Europos“ atstovai iš trijų laisvų Baltijos sesių balsavo tiksliai ir visiškai disciplinuotai lygiai taip pat, kaip žmonės iš Baltarusijos ir Armėnijos. Lyg vykdydami komandą. Lyg veikdami pagal užprogramuotą genetinį kodą kaip paukščiai, rudenį skrendantys į šiltuosius kraštus?
Bet ne apie tą kvailą konkursą čia kalbu, nes klinikinis Eurovizijos sureikšminimas – vienas sunkiai išgydomų Rytų Europos susirgimų. Man nepavyksta suprasti, kur, kada, kaip įvyko taip, kad aš ir tokie, kaip aš (esama ir tokių), užaugę toje pačioje LSSR, važinėję tais pačiais troleibusais ir gėrę tą patį kefyrą (kaina be butelio – 11 kapeikų), pasisukome širdimis į Vakarus, kai kiti mūsų bendraamžiai liko tiems patiems Vakarams atsukę nugarą.
Aš ne apie tai, kur kas apsigyveno, nes gyventi galima kur tik nori ir toliau kliedėti kaip kliedėjus – daugelyje interneto tinklalapių ašaringi komentarai prie spaliukų chorų vaizdo klipų įrašomi iš Kanados ar Australijos, o ne iš Baltarusijos ar Kazachstano. Kai kurie labiausiai vakarietiški iš visų mano pažįstamų žmonių retai kur išvažiuoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš savo miesto. Ne gyvenamojoje vietoje esmė.
Ir, gink Dieve, nesakau, kad aš geriau už kitus žinau, kur reikia pasukti veidą, o kur sėdynę – mano kryptis taip pat teisinga, kaip ir tų, kurie žiūri į kitą pusę.
Aš tik noriu suprasti savo paties nesusišnekėjimo su didele dalimi bendraamžių pamatines priežastis. Gal kada nors jos man atsivers, tačiau kol kas nežiūriu 1980 metų olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijos ir nebraukiu ašaros toje vietoje, kai pripučiamas lokys su balionais pakyla į orą.