Trečiąjį sūnų bemaž iki metų namuose auginęs Demokratinės plėtros fondo vadovas 38 metų Eduardas Eigirdas tėvystę palygino su tarnyba sovietinėje kariuomenėje.
„Tarnyba povandeniniame sovietų laivyne buvo tokia sunki, kad atmintis viską, ką teko patirti, užblokavo. Bet mano gyvenime buvo dar treji labai sunkūs ir kažkuo į minėtą tarnybą panašūs metai - tai laikas, kai augo vyresnieji sūnūs“, - E.Eigirdas grįžtelėjo į primirštus tėvystės laikus.
Du studentai - Eduardas, Vilniaus universiteto (VU) Žurnalistikos institute tuo metu studijavęs žurnalistiką, ir teisę studijavusi žmona Vilma - 1993 metais susilaukė pirmagimio Pijaus. Dar po poros metų, kai E.Eigirdas, baigęs žurnalistiką, ėmėsi ekonomikos studijų VU Tarptautinio verslo mokykloje, jiems gimė Adomas.
Taigi sutuoktiniai augino vaikus, studijavo, o Eduardas, kad išlaikytų šeimą, dar ir dirbo.
„Puikiai prisimenu, kaip fantastiškai palengvėjo mūsų gyvenimas tuomet, kai 1996-aisiais nusipirkome skalbyklę: Adomui buvo ką tik suėję metai. Taigi po vidurnakčio, užuot skubėjęs į vonią rankomis skalbti šliaužtinukų, galėdavau (net valanda anksčiau!) prigulti, - prisiminė Eduardas. - Negaliu sakyti, kad tuomet buvau blogas vyras: padėdavau Vilmai kiek galėjau. Bet tos pagalbos ji sulaukdavo tik tuomet, kai vakare, po mokslų ir darbų, grįždavau namo“.
Tuomet, kai 2006 m. sausį Vilma ir Eduardas susilaukė trečiojo sūnaus - Aleksandro Gabrieliaus, šeimos finansinės galimybės jau buvo kitokios. Ir Eduardas netruko apsispręsti. Kūdikiui gimus, jis išėjo tėvystės, po to - ir vaiko priežiūros atostogų.
„Visąlaik daug ir įtemptai dirbau, tad mažylio auginimas man tapo gyvenimo prabanga, net savotišku poilsiu“, - kalbėjo E.Eigirdas. Jo nuomone, yra žmonių, kuriems darbe pavyksta nepersidirbti. Galbūt kai kuriems pakanka atsėdėti nustatytas valandas, bet tuomet, kai jie susilaukia vaikų, naujos pareigos tampa sunkia, varginančia užduotimi. Vaiko auginimas yra ir niekada nesibaigiantis, ypač sunkus darbas, ir rutina, nuobodybė. „Laimė, - pasidžiaugė Eduardas, - man kūdikio priežiūra buvo ir maloni, ir ne itin didelė rutina“.
Kai mažajam Aleksandrui Gabrieliui sukako mėnuo, Eduardas iš žmonos perėmė didesnį vaiko priežiūros krūvį. Su mažyliu per dieną jis praleisdavo apie 8-9 valandas. „Pasakysiu sąžiningai: joks tėvas vaikui nepakeis motinos - tai neįmanoma“, - patikino vyras. Tas „neįmanoma“ neišvengiamai susijęs su kūdikio maitinimu.
Eduardo žmona - advokatė. Gimus trečiajam sūnui, moteris netruko sugrįžti į darbą, bet nusprendė mažinti krūvį. Vienas su vaikais vyras praleisdavo anaiptol ne visą dieną. Vilma pirmaisiais mėnesiais trumpam atsitraukdavo nuo darbų, kad grįžusi į namus galėtų pamaitinti kūdikį.
Vakarop tėvai pasikeisdavo vaidmenimis: kol motina triūsdavo prie mažylio, Eduardas keletui valandų galėdavo išvykti iš namų ir nudirbti neatidėliotinus „valdiškus“ darbus.
„Gyvenimo skonį jutau gana gerai: nebuvau užsidaręs tarp keturių sienų, - įterpė pašnekovas. - Be to, žinojau: kad ir kas atsitiktų, žmona mane supras ir su vaikais pabus tiek, kiek reikia. Tą patį būčiau padaręs ir aš, jei į tokią situaciją būtų pakliuvusi Vilma“.
Eduardas linko įžvelgti dar vieną tikrosios tėvystės pliusą: galimybę su vaikais kuo ilgiau pabūti lauke. Taip jau susiklostė, kad visur, kur jam tekdavo dirbti, patalpos būdavo ankštos. Nedaug trūko, juokavo vyras, kad jis būtų susirgęs klaustrofobija - mažų patalpų baime.
Mažylio auginimas visas baimes sunaikino: Eduardas su dideliu malonumu lauke stumdydavo vežimėlį. O ir dabar, jei tik orai leidžia, jiedu su Aleksandru Gabrieliumi savaitgaliais ilgokai, net po ketvertą valandų, užsibūna lauke.
Kažkada Eduardui būdavo sunku suvokti, kodėl vakariečiai susilaukia pirmagimio būdami bemaž keturiasdešimties metų. Tačiau dabar, kai sūnūs jau gerokai ūgtelėję, o penkiolikametis Pijus net praaugo tėvus, Eduardo požiūris į „senus tėvus ir mažus vaikus“ šiek tiek sušvelnėjo.
Jis tebesilaiko nuomonės, kad vaikus geriausia gimdyti jauniems, bet ir priduria, kad sulaukus brandesnio amžiaus susilaukti vaiko taip pat nuostabu. Kaip kad nuostabi yra ir kiekviena su mažyliu praleista akimirka.
„Manau, kad ne kitus, bet save apgaudinėja žmonės, kurie visus namų ir kūdikio rūpesčius palieka sutuoktiniui, manydami, kad per metus nuveiks ką nors labai svarbaus. Deja, gyvenime taip nėra. Kopti profesijos laiptais į viršų tenka labai ilgai, todėl stabtelėjimas ant greta esančių šeimos kopėčių gimus vaikui nėra per sunkus, bet prasmingas išbandymas“.
Eduardas sako pastebėjęs, kad jo aplinkos vyrai, ypač tie, kuriems dabar - apie 35 metus, dažniausiai eina tėvystės atostogų. Ir būna su kūdikiais pagal išgales: vieni - ilgiau, kiti - trumpėliau. Tačiau visi jie jau vertina patirtį, kurią įgyja augindami vaiką.
O ir pačiam E.Eigirdui kaskart po alinamų darbų sukant namų link širdyje ima kirbėti didžiulis džiaugsmas. Gerus 10 mėnesių augindamas mažąjį Aleksandrą Gabrielių jis tapo lygiaverčiu motinos partneriu. Ir rūpestingu tėvu.
„Nesu medinis, vaikams galvą tepaglostantis gimdytojas ar lengvabūdis plevėsa. Vaikai tai puikiausiai jaučia. Net ir vyresnieji, kurie dabar „serga“ pusėtinai lengva paauglystės forma“, - nusijuokė pašnekovas.
Žinoma, kartais ir jo galva ima plyšti nuo vyresniųjų vaikų pasibaksnojimo ar mažylio keliamo triukšmo, nuo nuolat prašomo dėmesio. „Sūnus labai mėgsta žaisti kamuoliukais, bet kai penkiasdešimtą kartą pasilenkiu jų surinkti, pajuntu, kad nugara - ne plieninė“, - prasitarė pašnekovas.
Motinystės ir tėvystės (vaiko priežiūros iki 1 metų) pašalpų gavėjų pasiskirstymas 1995-2007 metais
Metai Moterys Vyrai Iš viso Vyrų proc. 1995 23613 186 23799 0,78 1996 24535 127 24662 0,51 1997 23144 124 23268 0,53 1998 23025 129 23154 0,56 1999 23352 172 23524 0,73 2000 23912 216 24128 0,90 2001 20935 270 21205 1,27 2002 18278 207 18485 1,12 2003 18050 200 18250 1,10 2004 18412 178 18590 0,96 2005 19371 241 19612 1,23 2006 20227 414 20641 2,01 2007 20890 588 21478 2,74
Tėvystės pašalpų gavėjai
2006 m. 3085 (mokama nuo 2006 07 01) 2007 m. 9185
Šaltinis: „Sodra“
Baigęs kadenciją Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius 44 metų Kęstutis Petrauskis taip pat nenusisuko nuo vaiko priežiūros. Balandžio pradžioje jis išėjo tėvystės atostogų.
Iki tol intensyvų ir atsakingą darbą dirbęs vyras atsidėjo dukrų - pusantrų metukų Elzės Kotrynos ir penkerių su puse metų Urtės Marijos priežiūrai.
K.Petrauskis žurnalistams yra sakęs, kad tėvystės atostogos jam reiškia ne tik galimybę pačiam matyti, kaip dukros auga (o ne vien išgirsti apie jų laimėjimus iš žmonos pasakojimų), bet ir skirti laiko sau, pavyzdžiui, skaityti knygas, kurioms anksčiau nelikdavo nė minutės.
SPECIALISTO KOMENTARAS
Tėvystės atostogos: vyriškumo krizė?
Vyrų vaidmuo šeimos gyvenime, ypač prižiūrint vaikus, tampa vis reikšmingesnis nei bet kada anksčiau. Tuo įsitikinusi Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentė
Jolanta Reingardė.
Jos teigimu, Senojoje Europoje vis daugiau vyrų drąsiai imasi vaikų globos ir su ja susijusių rūpesčių. Jie naudojasi galimybe išeiti tėvystės atostogų ir be didesnio vargo susitaiko su jų partnerių - moterų ambicijomis siekti karjeros.
Anot J.Reingardės, vaikams ir moterims dėl to problemų nedaugėja. Priešingai, tokių partnerių tarpusavio ryšys tampa stipresnis, kaip ir tėvo emocinis ryšys su vaikais. O ir moterys gauna daugiau galimybių įdėti indėlį į bendrą šeimos, o kartu - ir šalies socialinę bei ekonominę gerovę.
Lietuvoje netolygiai tėvams ir motinoms paskirstyti namų ruošos ir vaikų priežiūros darbai - kliūtis moterims patekti į darbo rinką.
„Kai kurie Lietuvos socialinės politikos ekspertai linkę manyti, kad vyrų nenorą pasinaudoti galimybe išeiti vaiko priežiūros atostogų nulemia finansinis motyvas: jie nori, kad, gimus vaikui, būtų prarasta kuo mažiau namų ūkio pajamų, - kalbėjo J.Reingardė. - Tačiau nėra statistinių rodiklių, patvirtinančių, kad Lietuvoje tie 97-98 proc. vyrų, kurie neišeina vaiko priežiūros atostogų, uždirba daugiau nei moterys. Manoma, kad išties dauguma vyrų apskritai nė nesvarsto tokios galimybės“.
Anot pašnekovės, visuomenė dar neįstengia suvokti vyro, kaip vaikų globėjo, privalumų - tokiais gebėjimais kartais net atvirai abejojama.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vakarų šalių, laikomasi nuostatos, kad vyriškumas - tai gebėjimas išlaikyti savo šeimą, fizinė galia, ekonominė nepriklausomybė, racionalumas, žeidžiančių emocijų užslopinimas ir, svarbiausia, nedarymas to, kas suvokiama kaip moteriška. O tai jau - ir globa, ir sugebėjimas išklausyti, ir užuojauta. Darbas ir vyro, kaip šeimos maitintojo, vaidmuo yra laikomi vyriškos tapatybės pagrindu. Todėl geras tėvas esąs tas, kuris sugeba aprūpinti šeimą, o gera žmona, kuri rūpinasi vaikais ir namų ūkiu.
Tačiau tradicinis tėvo vaidmuo nebeatitinka modernios šeimos ir visuomenės poreikių. Nuolat besiplečiančioje pasaulio darbo rinkoje reikia naujų būdų reguliuoti darbo ir šeimos santykius, o kartu - namuose dalytis vaikų priežiūros pareigomis. Deja, pasidalyti darbus namie vyrams ir moterims retai pavyksta.
Tai paliudytų ir prieš trejus metus atliktas tyrimas apie vyrų, išėjusių tėvystės atostogų, patirtį. Apklausti vyrai turėjo galimybę būti su savo vaiku per tėvystės atostogas. Jie teigė nejautę grėsmės savo vyriškumui, neišgyvenę vyriškumo krizių, tačiau vaiko priežiūrą vis dėlto linko laikyti moteriška veikla. Nes, jų nuomone, vaiko ryšys su motina yra įgimtas, o jų pasirinkimas auginti vaiką esąs netipiškas.
Sektini pavyzdžiai - Šiaurės šalyse
Ekonominis saugumas. Socialinės išmokos, palengvinančios dirbančių žmonių dalią. Vyro pagalba auginant kūdikį. Tai trys veiksniai, kurie, pasak Europos ekspertų, turi daugiausia įtakos
didėjančiam gimstamumui.
Tam pritartų ir Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė.
- Mėnesį trunkančios tėvystės atostogos Lietuvoje populiarėja. Tačiau galimybę pasinaudoti gerokai ilgesnėmis vaiko priežiūros atostogomis renkasi nedaug vyrų. O gal ir iš tų kelių šimtų tėvų, esą išsirengusių auginti vaiko, ne vienas suskumba padirbėti ir užsienyje?
- Visada atsiras vyrų, kurie vaiko priežiūros atostogas panaudos kitkam. Kaip ir atsiras moterų, kurios, išeidamos dvejiems metams vaiko priežiūros atostogų, paliks kūdikį savo artimiesiems, o pačios eis dirbti kitų darbų.
Vyrų, kurie pasinaudoja galimybe išeiti vaiko priežiūros atostogų, yra vos 3 proc., o tai - labai mažai. Juos, tikėtina, baugina atsakomybė.
Labai gerai yra ir tai, kad vyrams atsirado galimybė išeiti tėvystės atostogų. Ir kad nemažai jų šia galimybe pasinaudoja, padėdami savo moterims prižiūrėti naujagimius. Mažyliui gimus, prasideda sunkus, stresų kupinas laikas, kurį įveikti daug lengviau, kai artimas žmogus yra greta.
Bet tėvystės atostogos, kad ir koks geras tai būtų dalykas, visuomenėje struktūrinių permainų nepadarys, - permainų, kurios pakeistų žmonių mąstymą.
Kol kas juk daugumai žmonių atrodo natūralu, kad moteris rūpinasi vaiku, bet taip pat turėtų atrodyti natūralu, jog vaiku rūpinasi vyras.
Ne vienas paklaustų: o fiziologija? Maitinimas krūtimi? Bet visu tuo neretai spekuliuojama. Nes ilgainiui, po pusės metų, kūdikio maitinimo režimas, kaip ir maitinimo būdai, kinta ir motinos pieno prireikia vis rečiau.
- Kaip galima priversti tėvą eiti vaiko priežiūros atostogų, jei jis - patikimiausias šeimos maitintojas?
- Reikia atsigręžti į Skandinavijos šalių patirtį. Jose seniai, bene nuo 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, veikia vadinamoji tėvo kvotos sistema.
Islandijoje, priėmus įstatymus, tokia sistema įsigaliojo apie 2003 metus, ir vaiko priežiūros atostogas imta dalyti į tris dalis: motinos, tėvo ir kurio nors iš juodviejų pasirenkamą dalį. Iš pradžių bendros vaiko priežiūros atostogos trukdavo 9 mėnesius, vėliau - metus, o dabar jas ketinama pailginti iki 15 mėnesių - tokio amžiaus sulaukusiems vaikams įstaigose jau teikiama socialinių paslaugų.
- Ar tėvai privalo pasinaudoti savo kvota?
- Už kūdikio priežiūrą Skandinavijoje, kaip ir pas mus, tėvui arba motinai mokama išmoka, prilygstanti 80 proc. atlyginimo. Jei tėvas nenori, jis gali tų atostogų ir neimti, tačiau tokiu atveju jis praranda galimybę gauti išmokas, o ir iš kūdikio atimama galimybė kuo ilgiau pabūti su tėvais.
Todėl Islandijoje bemaž visi vyrai - apie 95 proc. - tėvo kvota pasinaudoja.
- O gal mūsų šalyje, kur atlyginimai nėra dideli, tokios kvotos - nė motais? Gal vyrai lieka su mažais vaikais, išleisdami moteris į darbą tik todėl, kad moterų darbo užmokestis didesnis?
- Kadangi pirmaisiais metais už vaiko priežiūrą mokama 100 proc. algos dydžio išmokos, antraisiais - 85 proc., akivaizdu, kad suveikia ne šis veiksnys.
Kartą viešint Islandijoje kalbėjausi su vienu žinomu vyriškumo studijų ekspertu. Jis patikino: kol nebus įvesta kvota, vyrai vaiko priežiūros atostogų neis. Nes vyrų apsisprendimui įtaką daro ne ekonominiai, o kultūriniai veiksniai.
Kai kurie Lietuvos politikai mano, kad ilgainiui patys vyrai susipras ir pradės eiti vaiko priežiūros atostogų. Taip nebus.
Kol Islandijoje nebuvo priimta minėto įstatymo, „atostogaujančių“ vyrų buvo maždaug tiek pat, kaip ir dabar Lietuvoje: apie 3 proc.
Kultūrinė norma (vaiko priežiūra - moters priedermė) Islandijoje, kaip ir pas mus, buvo labai stipri. Vyras, kuris likdavo prižiūrėti vaiko, tarsi sulaužydavo vyriškumo normą, kartu atverdamas kelią spekuliacijoms: o kuo tuomet užsiima žmona?
Bet kai vaiko priežiūros atostogas „specialiai vyrui“ skiriamos įstatymu, vyras nebegali būti stereotipų laužytojas.
Priėmus įstatymą, pirmais metais tėvo kvota Islandijoje pasinaudojo 60 proc. vyrų, antraisiais - apie 80 proc., o vėliau - bemaž visi: 95 proc. Kodėl gi jam nepaėmus atostogų, jei tai, neprarandant uždarbio, suteikia galimybę ilgiau pabūti su vaiku? Juk ir vaikui dėl to tik geriau.
Atvirkščiai, atsiradus tokiai „kritinei atostogaujančių vyrų masei“, įtariai pradėta žiūrėti į tuos tėčius, kurie nesiima vaikų priežiūros. Turi atsirasti ypač rimtų priežasčių, kad vyras nepasinaudotų tėvo kvota.
- O kaip tokį kvotavimą vertina darbdaviai? Juk jie keturiems penkiems mėnesiams netenka darbuotojo.
- Viršininkai juk ir patys susilaukia vaikų. Ir jie patys, rodydami pavaldiniams pavyzdį, eina vaiko priežiūros atostogų, antraip būtų užbadyti pirštais.
Tai, apie ką kalbame, nėra vienos islandų tautos genetinis ypatumas. Tiesiog valstybė ėmėsi veiksmų, kurie paskatino struktūrines permainas visuomenėje.
- Kokia tuomet iš kvotų nauda valstybei?
- Kaip rodo skandinavų patirtis, nauda pajuntama labai greitai. Tėvo kvotą įteisinęs įstatymas Islandijoje įsigaliojo 2003 metais, o po trejų metų šalyje jau prasidėjo demografinis kilimas: gimstamumas ėmė sparčiai didėti.
Viena (tai liudija apklausų duomenys), kuo lengviau moteris užaugina pirmąjį vaiką, tuo lengviau ji ryžtasi ir antram, ir trečiam kūdikiui. Moters pozicija šiuo atveju yra lemianti: jei moteris nesijaus saugi, ji negimdys.
Antra, vyrai, kurie išdrįsta sulaužyti kultūrines normas ir lieka su vaikais, įgyja ypatingos patirties, kurios niekur kitur negautų: emocinis ryšys, užmegztas su kūdikiu, yra visam gyvenimui.
Ir, atvirkščiai, kai vyras yra tik šeimos maitintojas, bet neinvestuoja į emocijas, jo paties gyvenimas gali smarkiai apkarsti. Pakaktų prarasti darbą, ir toks vyras atsidurtų aklavietėje.
Trečia, kuo moters ir vyro patirtis artimesnė, tuo jiems lengviau susikalbėti. Augindami vaiką jie sukaupia panašios patirties, ir tai juos vienija. Skandinavijos kraštuose atlikti tyrimai rodo, kad tos poros, kur vyrai buvo paėmę vaiko priežiūros atostogų, skyrėsi daug rečiau nei likusios.
Kvotos svarbios žvelgiant ir iš darbdavio pozicijų. Tuomet, kai dalijamasi vaiko priežiūra, moteris nebevertinama kaip rizikinga darbo jėga.
Dabar dažnas darbdavys pas mus svarsto: „Kandidatė - gera specialistė. Jauna. O gal netrukus pagimdys vieną vaiką? Kitą? Investuosiu į ją ir investicijas prarasiu. Todėl geriau priimsiu vyruką“.
Daugiau vaikų gimsta tose šalyse, kuriose moterys ekonomiškai aktyvesnės. Ir, atvirkščiai, gimstamumas tebėra mažas tose šalyse (Italijoje, Maltoje, Lenkijoje), kur moteriai tenka tradicinis - vienintelės vaiko augintojos vaidmuo.