Kas tai – ištrauka iš politinės satyros apie bankrutavusios valstybės agoniją? Ne – tai Lietuvos realybė, pateikta kariuomenės vado V.Tutkaus lūpomis.
Mūsų šalyje, pasirodo, jau patys kariai sprendžia, ar jie nori vykdyti savo misiją, ar ne. O kariuomenės vado uždavinys nuo šiol bus ne vadovauti ginkluotosioms pajėgoms, bet įkalbinėti karius neišsivažinėti namo.
Vargšas tas V.Tutkus, vargšė valstybė, vargšai ir kariai.
Tačiau kalti tikrai ne jie, kasdien rizikuojantys savo gyvybe. Ir tikrai ne jie klounu pavertė savo kariuomenės vadą.
Tokius cirko vaidinimus jau ir karo lauke ėmė rengti Lietuvos politikai. Ir ne vien eiliniai, bet ir aukščiausi šalies vadovai. Jų dėka V.Tutkui teko imtis šios akivaizdžiai nemalonios ir visą valstybę žeminančios praėjusios savaitės misijos Irake.
Karius, kurie panoro sugrįžti namo, galima suprasti. Jais galima net didžiuotis, nes savo misiją jie įvykdė taip, kad Lietuvos pajėgos Irake sulaukia tik sąjungininkų komplimentų.
Tačiau šių karių misijos laikas jau baigėsi. O misijos trukmė – ne šiaip iš piršto laužta.
Be viso kito, yra ir fizinės bei moralinės žmogaus galimybės.
Tai reiškia, kad pasilikusieji savo gyvybe rizikuoja jau dvigubai. Ne vien tiek, kiek jie pasiryžo duodami priesaiką tėvynei, bet ir tiek, kiek grėsmę padidina pusiau savanoriškai pratęstas misijos Irake laikas.
Tačiau atrodo, kad tai nerūpi nei krašto apsaugos ministrui J.Olekui, nei premjerui G.Kirkilui, nei prezidentui V.Adamkui. Juk šių trijų valstybės vyrų politiniai interesai arba neryžtingumas lėmė, kad tiek Lietuvos kariai, tiek šalies autoritetas tarptautinėje arenoje tapo įkaitais politinių žaidimų lentoje.
Dėl to, ar Lietuvos misija Irake apskritai turi būti pratęsta ir kuriam laikui, ne tik galima, bet galbūt net reikia diskutuoti. Ir piliečiui J.Olekui niekas jokiu būdu negalėtų priekaištauti, jog jis mano, kad karius iš Irako būtina atšaukti.
Tačiau krašto apsaugos ministras J.Olekas, bent jau normalioje valstybėje, tikrai neturėtų teisės lyg katė su pele žaisti su misijai pritariančiais premjeru ir prezidentu. Nepritari bendrai politikai – grąžink ministro portfelį ir gink savo poziciją iki pamėlynavimo.
Bet čia – Lietuva. Tad J.Olekas rado geresnę išeitį – ir pasireklamavo jam pritariančių rinkėjų akyse, ir ministru liko.
Tiesiog puiku – negi kvaršinsi sau galvą mintimis, kaip tokia anarchija kenkia valstybei, arba galvosi apie Irake likusius karius. Paskelbi, kad „rastas kompromisas“, ir ramiai iš tolo žiūri, kaip V.Tutkus įkalbinėja karius likti Irake.
Bet ar vienas J.Olekas toks? Štai premjeras G.Kirkilas „uoliai gina valstybės interesus“. Jis nuolat primena apie Lietuvos įsipareigojimus užsienio partneriams.
Tik, matyt, dėl to uolumo pamiršta, jog būtent premjero pareiga garantuoti, kad visi ministrai vykdytų Vyriausybės politiką, o ne ją sabotuotų.
O gal tai dėl to, kad premjerui jo politinė karjera taip pat rūpi labiau nei valstybės autoritetas ir šalies kariai? Juk niekam ne paslaptis, kad J.Olekas – vienas svarbiausių varžovų Socialdemokratų partijoje ir atleistas gal net galėtų sukelti maištą joje. O iki rinkimų nedaug – svarbiausia išsilaikyti.
Niekur išsilaikyti nebereikia prezidentui V.Adamkui. Bet atrodo, kad jau senka jo jėgos rimtiems mūšiams.
Ryžto užtenka vilkinti, pavyzdžiui, A.Monkevičiaus skyrimą švietimo ir mokslo ministru vos keliems mėnesiams, kai kažkuo nepatiko politiko kalbos.
Bet pareikalauti, kad krašto apsaugos ministras baigtų politinį cirką bent jau karo lauke, pasirodo, jau ne šalies vadovo jėgoms.
Šou turi tęstis?