Degančių malkų dūmas dažniausiai rangosi iš sodų bendrijose esančių būstų kaminų. Individualių namų dujinis šildymas sodų bendrijų nariams telieka svajonė, jų ryžtą atšaldo prognozės apie brangsiančias dujas.
Gyventojai atsiėmė prašymus
„Ar tu ką nors dėl bendrijos dirbi? Už ką mes įmokas jai mokame? Kelias buvo pilnas smegduobių, toks ir liko. O ir žadėtų dujų - nė kvapo“, - sodų bendrijos „Vairas“ pirmininkui į atlapus kibo tvirtas vyras: 2007-ųjų gegužę sodininkų susirinkimas kažkada Vilniaus autobusų parkui priklausiusioje bendrijoje buvo audringas.
Bet dujų kvapas pernai netruko pasklisti: gegužės mėnesį imta rinkti bendrijos gyventojų, planuojančių įsivesti dujas, parašus. Dar po mėnesio žmonės sulaukė žinios, kad pradinei įmokai reikia sukaupti 4000 litų.
Bet šiemet sodininkų užmojai ėmė vėsti: netrukus gavę pranešimus, kokią įmoką už prisijungimą prie dujotiekio jie turi sumokėti „Lietuvos dujų“ bendrovei, vienas po kito jie pradėjo atsiimti prašymus. Tiems, kurie nepakeitė sprendimų, pirminė įmoka ūgtelėjo jau iki 4700 litų. Sodininkų svajonę žiemą gyventi patogiai ėmė vėsinti pinigai.
Greta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar kitų didesnių miestų esančios sodų bendrijos tampa miestų plėtros zona. Tam, kad galėtų nuolat gyventi, būstą neretai atsinaujina senieji sklypų savininkai. Įsigiję sklypus ir pasistatę namus, gyventi į sodus atsikelia vis daugiau naujakurių. Tačiau ir vienų, ir kitų galvos skausmu pirmiausia tampa rūpestis, kaip atrasti pigiausią būsto šildymo būdą? Senieji sodininkai dažniausiai pragyvena tik iš pensijos, o naujakurius smaugia būsto paskolos.
„Ne, į jokius sodus malkų tikrai nevešime: teks jums susirasti privatininkus“, - Nemenčinės miškų urėdijos vadybininkas buvo kategoriškas.
Sunkiasvoriai urėdijos sunkvežimiai sodų keliais važiuoti negali. „Esame nuraškę ne vieną tvorą: gana“, - argumentavo pašnekovas. Ne paslaptis, kad sodų bendrijose keliai - siauri, duobėti, o posūkiai tarp kvartalų - labai statūs.
Malkų, kuriomis prekiauja urėdijos, kainos namų savininkams paprastai būna patrauklios. Kubinis metras medienos, įvertinant jos kaitrumą, kainuoja 33-72 litus. Už 20 kub. m medienos pakrovimą, atvežimą ir iškrovimą būtų paklota maždaug 2300-2500 litų. Tokio kiekio malkų maždaug 120-200 kv. m būstui šildyti metams - per akis. Tačiau reikia nepamiršti ir to, kad iš urėdijos atsivežtus rąstus dar reikia supjauti, sukapoti, sudžiovinti ir sukrauti į pašiūrę.
Privačių įmonių tiekiamos malkos taip pat turi savo kainą. Už 4 kubinius metrus kūrenti paruoštų medienos atraižų šiuo metu viena Vievio įmonė prašo 450 litų. Kol malkos iš Vievio pasiekia užsakovą Vilniuje, jos pabrangsta iki 530 litų.
Atsisakė ir geoterminio šildymo
Sodų bendrijos gyventojai svarstė ir apie kitus šildymo būdus.
„2004 metais, kai sodų bendrijoje pradėjau statytis namą, domėjausi ir geoterminio šildymo galimybėmis. Tuo metu sistemai įsirengti būtų reikėję maždaug 40 000 litų. Brangu, bet patrauklu: apskaičiavau, kad investicijos turėtų grįžti per 20 metų. Tačiau tokio sprendimo teko atsisakyti. Pasirodo, mūsų sklype - vien smėlio gruntas: per sausas, todėl geoterminei sistemai netinkamas“, - sakė vienas sodų bendrijos „Vairas“ naujakurių.
Namui šildyti jis įsirengė lėto degimo, 30 kW galingumo kieto kuro katilą. 120 kv. m namui šildyti pastarąją žiemą per mėnesį buvo sunaudojama 2-2,5 m3 malkų (maždaug už 250 litų). Santykinai - nedaug.
Tačiau vos ne perpus už dujas pigesnis kuras turi ir nematomą kainą. Tai laikas, kurį reikia skirti malkoms paruošti: nusipirkti, jei reikia, - išdžiovinti, sukrauti į pašiūrę, vėliau - sunešti į katilinę, sukrauti į katilą. „Šildantis malkomis reikia ir kaminą laiku išvalyti, ir pelenus išsemti (o jie - labai dulka), ir degimo temperatūrą katile prižiūrėti. Palyginti su dujiniu šildymu, šis būdas kelia daugybę nepatogumų“, - sakė vyras.
Jo norą įsivesti dujas atšaldė prieš porą savaičių bendrijos nariams išdalyti sutarčių su AB „Lietuvos dujos“ projektai: vien už prisijungimą prie dujotiekio jau dabar reikėtų sumokėti vos ne 5000 litų. Projektas ir vidaus sistemos įranga kainuotų dar triskart tiek.
„Žinoma, būtų gerai sumokėti tik už dujotiekio atvedimą ir, kol nėra finansinių galimybių, nediegti vidaus sistemos. Tačiau „Lietuvos dujos“ tokių išlygų nesuteikia: sutartis įpareigoja vartotoju tapti per tam tikrą numatytą laiką, - kalbėjo sodų bendrijos „Vairas“ gyventojas. - Be to, sutartyje yra atsiradusi sąlyga, įpareigojanti per metus sudeginti ne mažiau kaip 2355 m3 dujų. Gaminant maistą tiek, žinoma, neįmanoma sudeginti“.
Pasirinkimas: pigiau ar patogiau?
„Žiemos pastaruoju metu nėra tokios atšiaurios kaip anksčiau, todėl ir namui šildyti sudeginome mažiau dujų nei prieš trejus ketverius metus. Šalčiams užėjus, per mėnesį sudeginame apie 450-530 m3 dujų. Kol dujų kaina buvo 0,76 lito už kubinį metrą, per mėnesį 200 kv. m plotui šildyti turėdavome skirti apie 340-400 litų, šiemet nuo sausio - šiek tiek brangiau“, - sakė prieš ketverius metus Vilniuje lengvų konstrukcijų namą pasistatęs Darius Naujelis.
Pasak jo, šios išlaidos būtų mažesnės, jei name būtų įrengta rekuperacinė oro vėdinimo sistema (kai patalpoje esantis šiltas oras pašildo iš lauko patenkantį vėsų orą). Dujų sąnaudos taip pat būtų mažesnės, jei būtų įrengtas ne automatinis, o kondensacinis dujinis katilas.
„Kokį būsto šildymo būdą pasirinkti, apsispręsti man nebuvo sunku. Galėjau rinktis tarp geoterminio šildymo ir šildymo kietu kuru. Bet geoterminis buvo brangus, o antrasis - nepatogus. Liko dujos“, - pasakojo D.Naujelis.
Jis skaičiavo: 24 kW galingumo dujinis katilas anuomet kainavo apie 4000 litų, už prisijungimą prie centrinio dujotiekio reikėjo sumokėti 4700 litų, už dujotiekio atvedimą iki namo (o tai siekė bemaž 20 metrų) - dar apie 2000 litų. Be to, tuo metu dar būta maždaug 3000 litų mokesčio, kuris vadintas nekompensuojamąja dalimi.
„Vis dėlto taupant svarbiausia ne energijos šaltinis, o įrangos reguliavimo galimybės. To paties rezultato galima pasiekti ir įsirengus geoterminį, ir dujinį šildymą, ir šildantis skystu kuru ar elektra. Gal tik deginant kietą kurą efektą pasiekti būtų sunkiau, nes tokiu atveju energijos akumuliavimas (sukaupimas) yra sudėtingesnis“, - svarstė D.Naujelis.
Jo nuomone, žmogus, rinkdamasis būsto šildymo būdą, pirmiausia turi pagalvoti apie tai, ar jis sutinka pirkti patogumą.
„Suprantama, piniginės dujinio šildymo perspektyvos yra neaiškios ir galima guostis tik tuo, kad tai - vis tiek santykinai pigiau negu centrinis šildymas“, - šyptelėjo pašnekovas.
Kaune, taip pat kaip ir sostinėje, vis daugiau žmonių nuolat gyventi persikelia į sodus. Kokius jie renkasi būsto šildymo būdus?
„Žinau šias tendencijas, tačiau sodų bendrijos aplink Kauną dujofikuojamos vangiai. Atsivesti dujas būtų galima nesunkiai, bet dujų tiekėjų keliamos sąlygos jas pristabdo“, - sakė sodų bendrijų asociacijos pirmininkas Eidigintas Germanavičius.
Dujų tiekėjai kelia sąlygą: sodų bendrijoje turi atsirasti pakankamai vartotojų, antraip dujininkai neinvestuos. Be to, pasak E.Germanavičiaus, šildymas dujomis kol kas - geras būdas, bet tolesnė jo perspektyva yra miglota.
Pats E.Germanavičius, gyvendamas „Smiltynės“ sodų bendrijoje, būstą šildo anglimis.
„Mano namas statytas dar sovietmečiu - nebuvau įrengęs didesnio kuro sandėlio. Jo pakanka tik sukrauti anglims. Tad jomis ir kūrenu krosnį. Šiek tiek, prakuroms, prireikia ir malkų, - pasakojo asociacijos pirmininkas. - Dujinis šildymas, žinoma, labai patogus - įkuri katilą ir gali jį pamiršt. Tik tiek, kad pinigai už dujas per kaminą eina. Todėl su žmona pasitarę dujinio šildymo nutarėme neįsirengti“.
Per metus anglims vyras sakė išleidžiąs apie 1200-1500 litų. Nors naujas šildymo sezonas dar toli, E.Germanavičius sakė jam jau pasiruošęs: jis ką tik nusipirko 3 tonas anglių. Viena tona šio kuro dabar kainuoja 430 litų.
Dalis „Smiltynės“ sodų bendrijos teritorijos glaudžiasi prie Lapių, kur yra dujotiekis. Todėl apie 10-15 sodininkų pavyko susiorganizuoti ir prisijungti prie dujotiekio. „Bet šiaip jau, nors ir būtų galimybių, to padaryti daugiau sodininkų neatsiranda“, - kalbėjo pirmininkas.
Pasak E.Germanavičiaus, renkantis šildymo būdą svarbu ir tai, kiek žmogus sodų bendrijoje planuoja gyventi ir kaip gyventi: taupiai ar nelabai.
Praeityje dirbęs Kauno dujotiekio statyboje E.Germanavičius puikiai išmano ir dujų sistemos įrengimo niuansus.
„Juk nepakanka sumokėti vien už prisijungimą prie dujotiekio. Dujas įsivesti reikia už savo pinigus ir kiekvienas taškas - dujinio katilo, dujinės viryklės prijungimas prie sistemos kainuoja brangiai“, - priminė pašnekovas.
Pasak pirmininko, yra sodininkų, kurie krosnis kūrena durpėmis, bet degdamos jos skleidžia bjaurią smarvę, be to, jų reikia daug.
Šildymo sistemų, kūrenamų skirtingomis kuro rūšimis, palyginimas (200 kv. m namui)
| Kuro rūšis | Šildymo sistemos kaina | Kuro kiekis metams | Kuro kaina | Kuro kaina per sezoną | | | Granulės | 8000-30 000 Lt | 4-6 t | 1 t - 550 Lt | 2200-3200 Lt | | Šilumos siurblys | 36 000-55 000 Lt | 22 000 kWh | 1 kWh - 17 ct | 3500-3740 Lt | | Malkos | 2500-10 000 Lt | 15-25 m3 | 1 m3 - 90-150 Lt | 1350-3000 Lt | | Anglys | 2500-6000 Lt | 4-5 t | 1 t - 430 Lt | 1720-2150 Lt | | Pjuvenų briketai | 2500-6000 Lt | 5-6 t | 1 t - 500 Lt | 2500-3000 Lt | | Dujos | 1500-12 000 Lt | 2500-3000 m3 | 1,26 Lt/m3 | 3150-3800 Lt | | Elektra | 3000-5000 Lt | 22 000 kWh | 1 kWh - 31 ct | 6820 Lt |
|
Duomenys: „Ekstros“
Vilniaus sodų bendrijų dujofikavimo planai 2008-2009 m.
2008 metai
Sodų bendrijos
Antakalnis: „Vairas“, „Vilija“, „Draugystė“,
„Talka“, „Briedis“, „Veržuva-1“, „Šviesa“,
„Gvazdikas“, „Dailė“.
Pavilnys: „Kloniai“.
Balsiai: „Šaltalankis“, „Žaliasodis“.
2009 metai
Sodų bendrijos
Bajorai: „Sveikatos apsauga“,
„Profsąjungietis“.
Balsiai: „Ridikas“.
Pavilnys: „Viltis“, „Neris“.
Antakalnis: „Ąžuolas“, „Lakštingala“.
Pastabos: Dujofikavimas šiuo metu aktualiausias vilniečiams, nes sostinėje esančiose sodų bendrijose dažniau nei bet kur kitur žmonės įsikuria nuolat gyventi.
Dujofikavimo planai parengti pagal šiuo metu Lietuvos dujų bendrovės gautus pasiūlymus. Dujotiekio sistemos būtų tiesiamos tik į tas bendrijų gatves, kuriose įsikūrę vartotojai, sutinkantys su siūlomomis prijungimo sąlygomis.
Šiais ir kitas metais toliau bus plėtojami dujotiekio tinklai tose sodų bendrijose, kuriose dujotiekis nutiestas anksčiau.
Šaltinis: AB „Lietuvos dujos“
Sprendimas - būsto savininkų rankose
Sodų bendrijose dauguma gyventojų - pensinio amžiaus. Jie norėtų prisijungti prie buitinių vartotojų sistemos, bet vargu ar iš karto įstengtų tapti vartotojais. Ar tai padaryti - privalu?
„Kiekviena pelno siekianti įmonė planuoja savo investicijas, „Lietuvos dujos“ - taip pat. Todėl ir dujotiekis į naujas teritorijas tiesiamas tik tuomet, kai jis gali atsipirkti“, - kapitalizmo pradžiamokslį priminė AB „Lietuvos dujos“ atstovė spaudai Sigita Petrikonytė-Jurkūnienė. Pašnekovė neleido užmiršti, kad dujotiekio tiesimo sąnaudos yra didelės: brangūs žemės kasimo darbai, jei dujotiekis kerta asfaltuotą gatvę, didelių sąnaudų reikia naujai jos dangai pakloti ir t.t.
„Todėl įmonės sutartyse su vartotojais neišvengiamai atsiranda saugiklių: jie būtini, kad įmonės investicijos per tam tikrą laiką sugrįžtų. Tie saugikliai ir yra jose numatytas laikas, kada pradėti vartoti dujas ir koks jų kiekis per metus turi būti suvartojamas“, - aiškino pašnekovė.
Sodų bendrijos paprastai yra šiek tiek nutolusios nuo miesto, o kartu - ir pagrindinio magistralinio dujotiekio. „Lietuvos dujų“ atstovė teigė, kad kai bendrijoje atsiranda iniciatorius ar iniciatyvos dėl bendrijos dujofikavimo imasi pirmininkas, visada atsiranda kelios dešimtys galimų dujų vartotojų. Kiekvienu atveju dujų pardavėjas ima skaičiuoti prisijungimo įmokas.
„Mūsų patirtis rodo, kad tuomet, kai apskaičiuojamos prisijungimo įmokos, dalis žmonių dėl objektyvių priežasčių atsisako įsivesti dujas. Tuomet likusiems galimiems vartotojams paskaičiuojamos naujos prisijungimo įmokos - jos neišvengiamai padidėja“, - užsiminė pašnekovė.
Bet jei dujotiekis nutiesiamas iki bendrijos, ar gyventojams išlieka galimybė prisijungti prie jo vėliau?
„To kiekvienas gyventojas pats turėtų klausti specialistų artimiausiame „Lietuvos dujų“ filiale, nes prisijungimo ateityje galimybės priklauso ir nuo toje vietoje esančio vamzdyno pajėgumų“ - teigė S.Petrikonytė-Jurkūnienė.
Miestai plečiasi, ir sodų bendrijos investuotojams - vienos patraukliausių. Ar „Lietuvos dujos“ į tai atsižvelgia? Pasak įmonės atstovės spaudai, jei tyrimais nustatoma, kad sodų bendrijose galimų vartotojų yra pakankamai, įmonė investuoja daugiau ir nutiesia galingesnį dujotiekį.
„Nors yra nuogąstavimų dėl brangstančių dujų, jos vis dėlto yra patraukli ir gerai perkama prekė. Juk visi matome, kas vyksta prekybos nekilnojamuoju turtu skelbimuose: namams arba butams, kuriuose yra autonominis šildymas dujomis, tenka pirmenybė ir jų kainos visada gerokai aukštesnės“, - kalbėjo S.Petrikonytė-Jurkūnienė.
Ji įsitikinusi, kad rinktis šildymo būdus kiekvienu atveju privalo pats būsto savininkas: niekas kitas už jį neapskaičiuos.
Prisijungimo prie dujotiekio kainos
*Buitiniams vartotojams, nutolusiems nuo paskirstymo sistemos ne daugiau kaip 30 metrų, prijungimo įkainis (su PVM) daugiabučiuose gyvenamuosiuose pastatuose - apie 1009 litus.
Šie vartotojai už kiekvieną papildomą dujotiekio metrą, nutolusį nuo paskirstymo sistemos daugiau kaip 30 metrų, turėtų mokėti apie 96 litus.
*Prisijungimo mokestis (su PVM) individualiuose gyvenamuosiuose pastatuose ir kitiems buitiniams vartotojams - apie 3103 litus. Už kiekvieną papildomą metrą - apie 95 litus.
*Vidutiniškai 200 kvadratinių metrų ploto namui šildyti ir mastui gaminti per metus suvartojama apie 2500 kub. metrų gamtinių dujų. Skaičiuojant nuo 2008 m. galiojančiomis dujų kainomis, būsto savininkams tai vidutiniškai kainuoja 3318 litų.
Šaltinis: AB „Lietuvos dujos“
