Žaliuojantys medžiai pranašauja mirtį

2008 m. gegužės 26 d. puolusi po traukiniu nusižudė Italijoje gyvenusi 34 metų dviratininkė Zita Urbonaitė. Su sportu moteris atsisveikino užpernai, ištekėjo už italo, o šiemet kovą susilaukė dukters.

2008 m. gegužės 8 d. Kaune, „Sporto“ viešbutyje, pasikorė 21 metų dziudo imtynininkas Alius Bračiulis.

2005 m. birželio 5 d. absurdiška lemtis nusinešė baleto šokėjo ir pedagogo 54 metų Jono Katakino gyvybę. Vyras, išėjęs pavedžioti šuns, buvo rastas pasikoręs šuns pavadėliu Tauro kalno papėdėje.

Garsus baleto žmogus pasijuto pažemintas ir apleistas, kai baigėsi jo karjera didžiojoje scenoje, o norint dirbti pedagoginį darbą prireikė įgyti aukštąjį išsilavinimą. J.Katakinas nusižudė likus dviem dienoms iki paskutinio egzamino, po kurio turėjo gauti aktoriaus choreografo diplomą.

2005 m. balandžio 29 d. skaudus smūgis ištiko tuomečio Vilniaus mero Artūro Zuoko šeimą. Savo bute pasikorė Agnės Zuokienės sesuo 29 metų Justina Andriulytė. Prieš dvi savaites moteris, auginusi 8 metų dukterį, išsiskyrė su ilgamečiu širdies draugu, už kurio svajojo ištekėti.

2005 m. kovo 31 d. viename Čikagos viešbučių rastas lietuvio istoriko, politologo Edvardo Tuskenio kūnas. Keturiasdešimtmečio vyro mirties priežastis - per didelė migdomųjų vaistų dozė. Viengungis E.Tuskenis jau keletą metų kentėjo nuo depresijos.

2004 m. rugpjūčio 21 d. savo bute nusišovė žinomo operos dainininko Virgilijaus Noreikos brolis, Vilniaus universitetinės abdominalinės chirurgijos klinikos profesorius, habilituotas daktaras 62 metų Leonas Algirdas Noreika. Prieš tai savigynai išduotu pistoletu pavydus vyras nušovė savo 45 metų žmoną, Vilniaus tarybos narę, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės direktoriaus pavaduotoją Jūratę Noreikienę ir ką tik mokyklą baigusią aštuoniolikmetę dukterį Jūratę.

2003 m. rugpjūčio 28 d. dėl nelaimingos meilės kilpą ant kaklo užsinėrė poeto Gintaro Patacko sūnus 29 metų Aidas. Vaikinas taip pat labai krimtosi dėl prieš pusantrų metų Italijoje žuvusios sesers Linos.

2003 m. rugpjūčio 18 d. savo darbo kabinete nusišovė Generalinės prokuratūros pareigūnas 31 metų Tomas Birštonas. Manoma, kad ką tik grįžęs iš atostogų prokuroras iš tarnybinio pistoleto „Makarov“ paleido sau šūvį į smilkinį dėl asmeninio gyvenimo problemų.

2002 m. balandžio 2 d. savo namuose Vokietijoje, Odentalio miestelyje netoli Lėverkuzeno, pasikorė viena geriausių visų laikų Lietuvos rankininkių 36 metų Rasa Šulskytė. Lėverkuzeno „Bayer“ rankinio komandą treniravusią lietuvę pražudė nelaiminga meilė jos bendraamžei gydytojai.

2000 m. balandžio 5 d. ranką prieš save pakėlė vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų, buvusio lauko brigados „Geležinis vilkas“ vado pulkininko Česlovo Jezersko sūnus 29 metų Dainius. Vyriškis, pažaidęs su 3 metų sūneliu, pasikorė uošvės sodo name, vonios kambaryje.

O 1996 m. rugpjūčio 13 d. tas pats Č.Jezerskas neteko žmonos. 46 metų Roma Jezerskienė pasikorė savo miegamajame, artimiesiems pasakiusi, kad blogai jaučiasi ir eina pagulėti.

„Niekada netoleravau savižudybės ir dabar netoleruoju. Tačiau dabar jau ne taip kategoriškai smerkiu savižudžius - stengiuosi juos suprasti. Gal jie nepajėgia gyventi šitame pasaulyje“, - svarstė Alytaus rajono Poteronių kaime gyvenantis Albertas Bračiulis.

Jam teko išgyventi tai, ką sunkiausia likimas gali užkrauti žmogui: laidoti savo sūnų. Dvidešimtmetis Alius Bračiulis, pasaulio dziudo jaunimo vicečempionas, iš gyvenimo pasitraukė gegužės 9-ąją.

Talentingas sportininkas, kuriam buvo pranašauta puiki karjera, kilpą pasidarė iš juodojo imtynininko diržo, kurį labai brangino.

Lietuvos veterinarijos akademijoje studijavusio vaikino kūną viešbučio, kuriame jis gyveno, kambaryje aptiko jo draugai. Jaunuolis rankas buvo užkišęs už kaklą užveržusios diržo kilpos - lyg norėdamas išsivaduoti.

„Kai paskambinę telefonu man pranešė, kad Alius pasikorė, negalėjau patikėti. Tiesiog nesupratau tų žodžių. Suvokti tai, kas įvyko, ėmiau tik kitą dieną, kai nuvažiavau į Kauną parsivežti sūnaus kūno, kai pats įkėliau jį į automobilį. Ta būsena - neapsakomai skaudi“, - kalbėjo penkiasdešimtmetis A.Bračiulis.

Jis kartu su kitais artimaisiais iki šiol kankinamai ieško atsakymų, kodėl sūnus taip pasielgė. Tėvas įžvelgia dvi priežastis: nelaimingą meilę ir nusivylimą sportu bei jo užkulisiais. Tokius artimųjų įtarimus sustiprino ir Aliaus paliktas priešmirtinis laiškas. Jame vaikinas paminėjo mylėtos merginos vardą ir vieno savo trenerių pavardę.

Apie vaikiną kankinusius išgyvenimus, jam dar esant gyvam, niekam iš artimųjų atvirai pasikalbėti nepavykdavo. Imtynininkas buvo be galo uždaras: savo širdies jis neatverdavo nei tėvui, nei motinai, nei vyresniajai seseriai. Į jų bandymus išprovokuoti atviresnį pokalbį dažniausiai atsakydavo santūria šypsena, visą nerimą ir rūpesčius užgniauždamas savyje.

„Man net keista: namuose būdamas toks uždaras, sūnus turėjo daug draugų ir buvo jų mėgstamas“, - stebėjosi A.Bračiulis, prisimindamas į laidotuves plūdusius šimtus Aliaus draugų.

Gedintiems tėvams jie išsakė daugybę gražių žodžių apie Alių, taip lyg ir užglaistydami nuoskaudas, kurias sukėlė po sportininko mirties pasirodę vieši priekaištai, esą pastaruoju metu jis suko ne tuo keliu.

Sunkias akimirkas išgyvenusiems artimiesiems tai girdėti buvo itin skaudu.

„Mano sūnus nebuvo šventasis. Gyveno kaip ir daugelis jaunuolių, visko buvo jo gyvenime. Niekada nekelsiu ant pjedestalo žmogaus, pasirinkusio tokį pasitraukimo kelią. Vienas žmogus sugalvoja tokiu būdu išspręsti savo problemas, bet nesusimąsto, kad visas jas ir dar daugiau už-krauna aplinkiniams.

Nežinau, koks bus jo pomirtinis gyvenimas. Gal jam dabar lengviau, gal sunkiau. Bet jis, taip pasielgdamas, užkrovė artimiesiems itin sunkią naštą - visą gyvenimą nežinios ir skausmo“, - kalbėjo A.Bračiulis.

Jis neslėpė, kad sunkiausiomis sūnaus laidotuvių akimirkomis buvo kilę visokių minčių. Atklydo net ir pati baisiausia: pačiam pasitraukti iš gyvenimo. Bet vijo ją šalin, įtikindamas save, kad tai būtų neteisinga ir žiauru. Kad būtų tik dar sunkiau tiems, kuriems tektų girdėti kalbas: koks sūnus, toks ir jo tėvas.

„Laidoti savo sūnų - nepakeliama. Bet negali palūžti ir pasiduoti visiškam blogiui. Privalai ištverti“, - įsitikinęs A.Bračiulis. Po sūnaus savižudybės jį, kaip ir daugelį panašius išgyvenimus patyrusių žmonių, užplūdo slogūs jausmai - ir pyktis, ir gėda, ir kaltė.

„Kaip galiu nesijausti kaltas, neišsaugojęs vieno sūnaus? Kartais pagalvoju: gal ir aš jo tinkamai neparuošiau gyvenimui, gal neparodžiau, kiek jame žiaurumo ir piktumo. Bet nejaugi turėjau jį ruošti blogiui?

Po viso šito manau, kad kažkas mūsų valstybėje tikrai negerai: labai daug pažeidžiamų žmonių, kuriuos lengva sužlugdyti“, - kalbėjo iš gyvenimo pasitraukusio jauno imtynininko tėvas.

O motina Marytė Bračiulienė, apžvelgdama varžybose iškovotų taurių ir medalių pilną sūnaus kambarį, atsiduso: „Alius buvo stiprus fiziškai, bet silpnas dvasiškai“.

Savižudžio mirtis artimųjų širdis visuomet prislegia labiau nei kita netektis. Dar labiau prislopina balsus prie karsto, o su tramdoma rauda veržiasi vienintelis klausimas: kodėl? Savo valia iš šio pasaulio išėjusiųjų artimieji atsakymo ieško visą gyvenimą. Bet garsiai kalbėti apie savižudybes ir jų paliktus pėdsakus gyviesiems vis dar nedrąsu. Ypač savižudžių artimiesiems. Dažniausiai jie bando netekties skausmą, nepaaiškinamą kaltę ir gėdą ištverti tyliai. Savižudybės tema jiems tampa tabu, kurį tik nedaugelis ryžtasi sulaužyti.

„Ekstros“ bandymai prakalbinti iš gyvenimo savo valia pasitraukusiųjų gedinčius žmones nebuvo lengvi. „Dar pernelyg skauda“. „Nenoriu draskyti žaizdų, jos ir taip negyja“. „Tegu viskas nutyla ir pasimiršta“.

Tokius atsakymus dažniausiai išgirsdavo žurnalistai. Kartais artimieji paprašydavo gerbti išėjusiojo valią ir nejaukiai nutildavo paklausti, ar jie patys ją gerbia.

Visuomenė lyg ir nebesmerkia savižudžių taip, kaip anksčiau: nelaiko to nusikaltimu ir nelaidoja jų kapinių pakraščiuose. Tačiau daugeliui artimųjų vis dar sunku garsiai ištarti mirties priežastį: nusižudė. Vyresnės kartos žmonės ją, kaip ir anksčiau, vis dar linkę slėpti.

Viena garbaus amžiaus sulaukusi moteris, kuriai teko laidoti iš gyvenimo pasi-traukusį sūnų, piktai išbarė savo dukterį, kai ši į laidotuves atvykusiems giminaičiams atvirai pasakė: pasikorė.

„Reikėjo sakyti: širdis sustojo“, - auklėjo motina suaugusią dukterį. Dar ne taip seniai tokią mirties priežastį savižudžių artimieji prašydavo įrašyti ir į mirties liudijimus. Dabar tokie prašymai - beprasmiai. Savižudybių tiek, kad jų paslėpti po širdies ligomis neįmanoma. Ir ar reikia?

Lietuvoje savižudybės tapo kone kasdieniu reiškiniu. Teiginys, kad pagal savižudybių skaičių esame viena pirmaujančių šalių pasaulyje, praslysta pernelyg nesukrėsdamas - apsipratome.

Daugiausia savižudybių įvyksta pavasarį ir rudenį. Ypač jų padaugėja pavasarį, kai žydi alyvos. Vaiskus žydėjimas vienus kažkodėl uždega viltimi, kitus stumia į nebūtin varančią neviltį.

Ir šiemet gegužę policijos suvestinėse beveik nebūdavo dienos be pranešimų apie savižudybes. Tačiau ne išimtis jos ir kitais metų laikais.

Lazdijietė Asta vienintelį savo brolį Liną (sesers prašymu vyro vardas pakeistas) laidojo pačioje šių metų pradžioje. 39 metų vyras iš gyvenimo pasitraukė pirmąją Naujųjų metų naktį.

Dar nemiegančiam paaugliui sūnui ir seseriai pasakęs, kad eina kažko pasiimti iš lauke stovinčio automobilio, išėjo ir atgal nebegrįžo. Kitą dieną artimieji aptiko jį pasikorusį ant medžio miesto parke.

„Brolis buvo man prisiekęs, kad rankos prieš save nepakels, ir aš juo tikėjau. Jei ne šita jo priesaika, gal būčiau jo neišleidusi, ėjusi kartu ar žiūrėjusi pro langą“, - net praėjus keliems mėnesiams po jo mirties Asta tebesvarstė, kas būtų galėję padėti broliui.

Ji įsitikinusi, kad vyrą pasitraukti iš gyvenimo privertė užgulę rūpesčiai po nesėkmingos santuokos su gerokai jaunesne moterimi. Linui tai buvo antroji santuoka. Ja vyras galbūt bandė gydyti po pirmųjų skyrybų likusius randus. Pirmoji žmona su dukterimi išvyko gyventi į užsienį pas ten susirastą vyrą.

Su antrąja Linas laimės taip pat nerado. Tolimųjų reisų vairuotoju dirbusį vyrą vis dažniau pradėjo pasiekti kalbos apie žmonos neištikimybę. Netrukus ji pareikalavo skyrybų ir turto - Vilniuje įsigyto buto dalybų. Linas dėl to labai išgyveno.

Visada artimai su broliu bendravusi Asta tai matė. Ji stengdavosi nuolat su juo kalbėti, raminti, nepalikti vieno. Moteris prižiūrėdavo į reisą išvykusio brolio sūnų, visada brolio laukdavo sugrįžtančio.

Sunkumų prispaustas vyras seseriai buvo užsiminęs apie savižudybę. Sesuo prašė jį tokias mintis vyti kuo toliau, ragino nueiti pas gydytoją, pati pirko nereceptinių raminamųjų vaistų. Nerimauti ją vertė ne tik brolio kalbos, bet ir tai, kad kartą jis jau bandė pakelti ranką prieš save: prieš keletą metų buvo išgėręs didelę vaistų dozę.

Prislėgtas naujų išgyvenimų ir vėl prabilęs apie savižudybę vėliau jis pats seserį ramino, kad tikrai taip nepasielgs. Bet žodžio netesėjo. Kai tąnakt išėjęs neva prie automobilio jis ilgai užtruko, seserį per-smelkė negera nuojauta: nebegrįš.

„Galėjo bent atsisveikinti“, - po tėvo mirties priekaištingai ištarė jo sūnus, matęs paskutinįsyk iš namų išeinantį tėvą, bet nepastebėjęs jo išsinešamos paslėptos skalbinių virvės.

Tėvo pasitraukimas iš gyvenimo skaudžiai paveikė paauglį: jis ilgai negalėjo įeiti į šarvojimo salę, o kai pagaliau prisivertė, labai greit iš jos vėl smuko lauk. Vaikinas tapo labai jautrus ir dar ilgai net neužsukdavo į tą kambarį, kuriame kartu su tėvu miegodavo.

„Kodėl jis taip padarė? Kodėl neatsisveikino?“ - vis klausdavo jis globėja tapusios Astos.

„Jis neįstengė to padaryti: jei būtų mėginęs atsisveikinti, būtų susigraudinęs ir jo ryžtas būtų atslūgęs“, - įsitikinusi lazdijietė. Prieš keletą metų ji neteko motinos: moteris mirė susirgusi vėžiu.

„Didelis skirtumas, kai tenka laidoti mirusį ir savo valia pasitraukusį žmogų. Kai matai, kaip žmogus kenčia, kad jo mirtis neišvengiama, viską suvoki kitaip. Bet ir brolio aš nesmerkiu.

Mačiau, kaip jam buvo sunku. Matyt, jis visko nebepakėlė ir jam jau buvo ne-svarbu, kaip mes viską ištversime“, - išėjusį brolį teisino Asta.

Išeidamas Linas artimiesiems nebrūkštelėjo nė trumpučio paskutinio laiško.

O būtent jo, kaskart kam nors pasitraukus iš gyvenimo, labiausiai ieškoma, tikintis rasti paaiškinimą ir gal net savotišką paguodą.

Bet tokie laiškai dažniausiai būna labai trumpi: pavargau, viskas atsibodo, atleiskit. Nedaug ką paaiškinantys brūkštelėjimai visuomet atsiduria policijos pareigūnų rankose, nes dėl kiekvienos savižudybės pradedamas ikiteisminis tyrimas.

Tačiau teisėsaugininkai pripažįsta, kad tai - daugiau formalios bylos, labai panašios viena į kitą. Jose - įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo ekspertų išvada, bent vieno artimųjų apklausos protokolas.

Jis dažniausiai labai lakoniškas: apklausiantys pareigūnai tokiais atvejais nebūna smulkmeniški, nenorėdami dar labiau skaudinti prislėgtų žmonių.

Ar kaskart nusižudyti bandantis žmogus tikrai trokšta mirties? Į šį klausimą galėtų atsakyti tik jie patys. Tačiau vieni nutyla amžiams, o kiti, artimųjų išgelbėti, nenori būti klausinėjami.

Bandžiusiųjų žudytis gyvybę gelbėjantys medikai pastebi, kad kai kurie jų atsigavę jaučiasi laimingi, bet pasitaiko ir tokių, kurie vos pramerkę akis reanimatologams tėškia: „Kam mane išgelbėjote?“

„Daugelis mūsų pacientų žudytis bando būdami neblaivūs“, - sakė Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninės anesteziologė reanimatologė Irena Stanevičienė.

Ilgametę darbo patirtį turinčiai gydytojai kartu su kolegomis ne kartą teko gelbėti žmones, artimųjų ištrauktus iš kilpų. „Stebina tai, kad pastaruoju metu kartis pradeda moterys.

Anksčiau jos dažniau vartodavo vaistus, bandydamos nusinuodyti“, - pasakojo I.Stanevičienė.

Artimųjų ir medikų pastangomis nuo savižudybės išgelbėti žmonės nepuola atvirauti ir aiškinti tokio savo elgesio motyvų. Kartais jie tepasako, kad pavargo nuo rūpesčių ir visko, kas vyksta aplink, o kartais neištaria nė tiek. Reanimacijos skyriaus medikai jiems į širdį nelenda.

„Mes tik gydome. Daryti psichologinį poveikį ligoniui čia ne vieta ir tai nėra mūsų tikslas. Tai turi daryti psichiatrai“, - įsitikinęs I.Stanevičienės kolega, Alytaus ligoninės reanimatologas anesteziologas Dmitrijus Kačiurinas.

Iš mirties nagų ištrauktų žudytis bandžiusių žmonių emocijas net medikams sunku įvertinti. „Jie suvokia, kad tai, ką padarė, yra netoleruotina, smerktina. Supranta, kad apsunkina artimuosius.

O artimieji? Manau, jie supranta, jog tą problemą turi, ir žino, kad ji nesibaigs. Jiems labiausiai neramu dėl to, kaip reikės gyventi toliau“, - kalbėjo gydytoja I.Stanevičienė.

Po bandymų nusižudyti gydomus pacientus, kaip ir visus kitus, lanko artimieji. Tačiau jų elgesys skiriasi nuo kitų: medikai pastebi, kad ir tokie ligoniai, ir jų lankytojai jaučiasi kalti vieni prieš kitus.

Nors Lietuva pagal savižudybių skaičių Europos Sąjungoje tebepirmauja, skaičiai kiek apmažėję. 100 tūkst. gyventojų mūsų šalyje tenka 31 savižudis.

2006 metais nusižudė 1049 žmonės, o 1996 metais - 1703. Tačiau statistiką iš-kraipo tai, kad Lietuvoje smarkiai sumažėjęs gyventojų skaičius.

Be to, dalis savižudybių priskiriama kitoms mirčių kategorijoms, pavyzdžiui, autoavarijoms.

„Atlikdamas tyrimą nustebau sužinojęs, kad savižudžių žūtys ant bėgių nefiksuojamos kaip savižudybės, - kalbėjo Lietuvos suicidologijos asociacijos pirmininkas Alvydas Navickas. - Savižudybių statistikoje dominuoja pasikorimas - būtent šis mirties būdas aiškiausiai įrodo, kad žmogus ne tapo nelaimingo atsitikimo auka, o nusižudė.

Iškrito, nuskendo, apsinuodijo - pliką faktą konstatuoja teismo medikai, o psi-chologinis mirties aplinkybių tyrimas neatliekamas“.

Daugiausia žmonių nusižudo vasarą, po jos seka pavasaris. Mažiausiai nusižudoma žiemą. Tokių aiškių tendencijų priežastis - ne viena. Kai dauguma aplinkinių džiaugiasi saule, poilsiauja, nelaimingi žmonės pasijunta dar nelaimingesni.

Vasarą žmonės daugiau piktnaudžiauja alkoholiu. Rajonuose įvyksta daugiausia savižudybių, o visi žemės darbai, talkos dažnai neapsieina be alkoholio.

Be to, vasarą medikų pagalba gali būti ne tokia skubi. Gydytojas ar kaimo felčerė, kai reikia pagalbos, atostogauja.

Vasaros depresijai būdingas didesnis dirglumas ir nerimas, dažniau kankina nemiga. Tai taip pat padidina savižudybės riziką. Žiemą, rudenį depresuojantys žmonės vangesni.

Būsimo savižudžio artimieji dažniausiai pastebi, kad kažkas vyksta, bet nesuskumba jam padėti. Priežasčių čia - ne viena.

* Bijoma kalbėti apie savižudybę. „Neseniai motina pas mane atvedė prastai besijaučiantį sūnų, ir kai jo kalba pasisuko apie savižudybę, motina sušuko: „To negali būti!“ - sakė Lietuvos suicidologijos asociacijos pirmininkas Alvydas Navickas. Bijodami tokio kraupaus artimo žmogaus poelgio artimieji stengiasi mintis apie tai išstumti, o prakalbusį apie savižudybę artimąjį nori nutildyti, kad nešnekėtų nesąmonių.

* Manoma, kad apie savižudybę žmogus kalba nerimtai. Pavyzdžiui, grasinimas nusižudyti išsprūsta per konfliktą. Grasina ir paliekamas buvęs mylimasis - toks elgesys suvokiamas kaip bandymas manipuliuoti. Vis dėlto tokius žodžius reikia priimti rimtai. Jeigu žmogus prašneko apie savižudybę, jam sunku gyventi esant tokiai situacijai, kokia yra. Reikia galvoti, kaip ją pakeisti.

* Artimieji būna supykę ant būsimo savižudžio. Ką nors bloga, gėdinga padaręs žmogus, pavyzdžiui, girtuoklis, užsipultas artimųjų, pasako, kad pasikars. O šie galvoja: „Na, ir karkis“.

Būtina žinoti, kad spontaniškos savižudybės yra reta išimtis. Dažniausiai požymius, kad žmogus ketina žudytis, galima nesunkiai pastebėti. Potencialų savižudį kamuoja depresija, jis tampa liūdnas, nors kartais bando savo liūdesį slėpti. Netenka apetito, taip stipriai nebesidomi dalykais, kuriais anksčiau domėjosi. Jam sunku ir darbe, ir namuose.

Depresijos kamuojamas žmogus būna tylesnis, tačiau jei kalba, dažniausiai kalbos turinys būna save nuvertinantis. Save vadina nevykėliu ar tinginiu, sako, kad per jį kas nors kenčia, jaučiasi dėl ko nors kaltas, mano, kad apie jį kiti blogai galvoja. Pradeda kalbėti, kad nėra prasmės, per sunku, atsibodo gyventi, nėra ateities, geriau būtų numirti.

Norinčiajam nusižudyti būtina skubi ir aktyvi pagalba, kaip ligoniui reanimacijoje. Vienas lauke čia ne karys, būtina sutelkti visų šeimos narių pastangas.

* Jeigu žmogus liūdnas, reikia jį klausinėti, dėl ko jis liūdi. Didelė ir dažnai pasitaikanti klaida - bandyti tą liūdesį išsklaidyti. Liūdinčiojo tai nepaveikia, jis lieka nesuprastas ir dar labiau užsidaro savyje. Bet tai nereiškia, kad reikia pritarti depresinėms mintims. Reikia išklausyti, kas yra blogai, ir sužinoti, kodėl žmogus taip mano.

* Išgirdus minčių apie savižudybę, reikia kuo detaliau iškvosti, kokiu būdu žmogus ketina nusižudyti. Galimi savižudžiai paprastai iš anksto būna apmąstę planą, galvoje kaip patrauklus sukasi giminėje įvykusios savižudybės pavyzdys, o gal žiniasklaidoje perskaitytas atvejis.

* Sužinoję galimos savižudybės detales artimieji gali imtis kryptingų prevencijos veiksmų. Vienas efektyviausių prevencijos būdų - vadinamoji metodo kontrolė. Jeigu artimieji pasiskirstys laiką, nepaliks depresijos užvaldyto žmogaus vieno, kliudys pasinaudoti savižudžio pasirinktu metodu, po kiek laiko, savaitės ar dviejų, savižudiškos mintys praeis.

* Reikia nuvesti žmogų pas specialistą - psichologą, psichiatrą ar šeimos gydytoją. Kreiptis į specialistus dėl kvalifikuotos pagalbos neretai nesiryžtama todėl, jog manoma, kad potencialus savižudis atsisakys eiti. Tačiau dažnai nuvesti būna lengviau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Reikia pasakyti, kad jau susitarėte su daktaru, ir jums reikia ten nueiti šiandien, pavyzdžiui, ketvirtą valandą. Paimti už rankos ir eiti“, - aiškino A.Navickas. Depresija sergantys žmonės dažnai nori pagalbos, bet ja netiki. Todėl neužtenka pasakyti: „Tau reikėtų nueiti pas psichologą“. Jis vienas to nepadarys, jam trūksta ne tik tikėjimo, bet ir valios. Dažnai savižudžio artimieji sako: „Mes matėme, kas vyksta, ir sakėme, kad eitų pas psichologą, bet jis nėjo“.

Blogiausiu atveju paskambinus į psichologinę tarnybą galima bent jau pasiklausti, ką daryti su tuo žmogumi.

Pastaraisiais metais Bažnyčia jau neat-stumia savižudžių, ir kunigai nebeatsisako jų laidoti.

„Kiekvienas, kuris yra pakrikštytas, turi teisę į katalikišką palaidojimą“, - sakė kunigas, Pilnų namų bendruomenės, įsikūrusios Varėnos rajono Panaros kaime, vadovas Valerijus Rudzinskas. Jam ir pačiam ne kartą teko laidoti iš gyvenimo pasitraukusį žmogų.

„Tai ypač didelis širdies skausmas. Jei esi parapijos kunigas, jautiesi ir pats kaltas, neįnešęs savo dalies jam padėti. Tokiems žmonėms būtina tiesti pagalbos ranką, kol jie gyvi, užuot pradėjus juos teisti ir smerkti po mirties. Glaudžiau, šilčiau reikia gyventi su gyvaisiais.

Artimo gedinčių žmonių skausmas visuomet vienodai didelis, bet savižudybės atveju prisideda papildomi išgyvenimai dėl savigraužos, aplinkinių nuomonės. Todėl labai svarbu, kaip sutiksi tokį žmogų - ar su priekaištu, ar su atjauta. Tokią akimirką ypač reikia kunigo jautrumo. Artimieji turi iškęsti tą kančią, ir nieko kito nebelieka - tik malda.

Nuo kunigo pozicijos labai priklauso ir visų tikinčiųjų požiūris: jei kunigas nesmerkia, ir tikintieji pradeda atlaidžiau į savižudžius žiūrėti. Kai kuriose, ypač kaimiškose, parapijose iki šiol išlikęs polinkis smerkti savižudžius. Tačiau prieš smerkiant reikėtų užduoti sau klausimą, kas ką dėl jų padarėme?

Savižudybė nėra pateisinamas žingsnis, bet įvertinti tokios nuodėmės dydį būtų per daug drąsu. Gailestingumas savižudžiui nėra tokių veiksmų toleravimas, bet žmogui būtina parodyti Dievo gailestingumą.

Pats 11 metų gyvenu tarp savotiškos rizikos grupės žmonių. Mūsų bendruomenėje nė vienas nepasitraukė iš gyvenimo, bet būsenų būna visokių. Mes kalbame, meldžiamės.

Pradėti reikia nuo to, kad Dievas kiekvieną žmogų myli tokį, koks jis yra. Nekelti ypatingų sąlygų, nenurodinėti, ką daryti. Tik leisti žmogui pajusti, kad jis yra reikalingas šiam pasauliui, šalia esantiems“.