lrytas.lt skaitytojams pateikią visą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio „žaliaraiščio“, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rinkimų grupės nario, Lietuvos Sąjūdžio atsakingo sekretoriaus, Seimo Pirmininko pavaduotojo Andriaus Kubiliaus kalbą
***
Gerbiamieji, sveikinu visus, esančius ne tik šioje salėje, su šiuo gražiu jubiliejumi. Kalbėti apie Sąjūdį, apie Sąjūdžio istoriją yra gana lengva, bet kartu ir gana sunku. Lengva, nes yra aišku kada prasidėjo ir aišku ką pasiekė. Sudėtinga, nes Sąjūdžio istorija, jeigu kalbėti apie visą trumpą, bet aistringą 1988–1990 m. istoriją yra ne tik gausių įvykių istorija, kurią gal ir nėra sudėtinga papasakoti, bet tai yra ir stipriausių žmogiškųjų jausmų, tikėjimo istoriją, kurią yra kur kas sudėtingiau paprastais žodžiais išguldyti.
Nesu istorikas, bet esu šio istorijos etapo šioks toks dalyvis. Mano kelias ėjo nuo žaliaraiščių organizatoriaus iki pirmųjų akcijų bei rinkimų kampanijų organizacinio štabo vieno iš narių ir iki Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus. Be abejo, esu tam tikra prasme subjektyvus Sąjūdžio laikmečio vertintojas.
Mano visa kalba šiandien minėjime galėtų būti labai trumpa pasakant tai, ką esu įsitikinęs, šia proga kartoja dauguma Sąjūdžio žmonių; dėkui Aukščiausiajam, kad davė Lietuvai Sąjūdį ir dėkui likimui, kad suteikė mano progą jame dalyvauti. Iš to, ką esu pragyvenęs, tai buvo patys vertingiausi mano gyvenimo metai. Labiau įsimintini ir už metus kai teko vadovauti Vyriausybei.
Pirmiausia todėl, kad tuos Sąjūdžio metus prisimenu kaip didelio tikėjimo metus. Tikėjimas gimė visuotinio netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti terpėje, tikėjimas gimė plačiai ir giliai paplitusios baimės terpėje. Sąjūdis savo veiksmais keitė visą Lietuvą, įskaitant ir to meto komunistų partiją ir to meto sovietinę valdžią. Net šiandien visuotinio politinio korektiškumo laikais drįsiu pasakyti savo paprastą tiesą, kad tuo metu Sąjūdžiu nebuvo visa Lietuva kaip kai kas šiandien bando teigti, kad Sąjūdis buvo nuo A.Brazausko ir Č.Juršėno iki V.Landsbergio su Č.Stankevičiumi. Man negaila, bet taip nebuvo. Žinau, kuo tikėjo Sąjūdžio žmonės, tačiau nežinau, kuo tikėjo kiti. Todėl ir tvirtinu, kad tikėjimas Sąjūdžiu ir Sąjūdžio žodžiu gimė baimės, netikėjimo arba, geriausiu atveju, skepsio aplinkoje.
Mano įsitikinimu, kai kalbame apie Sąjūdžio metus negalime kalbėti vien tik apie didžiųjų to meto pavardžių ir įvykių kaleidoskopą, nes tada lyg ir pradingsta arba tik retkarčiais šmėkšteli kita Sąjūdžio istorijos dalis, žmonių Sąjūdžio istorija arba tai, ką aš dar kartą kartoju, vadinu didžiojo tikėjimo istorija, o jos negalima užmiršti.
Sąjūdžio metais man teko daug laiko praleisti kitame Gedimino prospekto gale, Sąjūdžio būstinėje, užmirštant savo tiesioginį darbą ir nebaigtą disertaciją universiteto Fizikos fakultete. Daugelis didžiųjų to meto įvykių yra lyg ir išblukę iš atminties, bet tikėjimo gimimo pradžią labai gerai atsimenu. Labai gerai pamenu pirmąsias Sąjūdžio dienas 1988 metų birželio viduryje, kai su kolega fiziku pasikabinę ant savęs vienoje pusėje M.Gorbačiovo portretą, kad milicija skaudžiai nemuštų, o kitoje pusėje kviečiantį į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje vaikščiojome po Gedimino prospektą ir dalijome pirmąsias gerbiamojo S.Lapienio ir kitų kolegų išleistas Sąjūdžio žinias bei kvietimus į mitingą.
Lygiai taip pat gerai pamenu pirmuosius Sąjūdžio piketus prie Martyno Mažvydo bibliotekos ir prie ELTOS prie kurių organizavimo taip pat teko prisidėti, tuo metu apsuptus ir milicijos, ir saugumiečių. Tuo metu Vilniaus gatvėse ir visoje Lietuvoje vis dar netikėjimo buvo daugiau nei tikėjimo. Bet virsmas buvo gana greitas, nors Sąjūdis turėjo jį lipdyti labai atsargiai visą laiką bandydamas atrasti ir neperžengti ribos už kurios viskas, kartu ir naujasis tikėjimas galbūt būtų buvęs sutriuškintas. Sąjūdis įsibėgėjo kai buvo įveiktas netikėjimas, netikėjimas, kad kas nors gali keistis, netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos, netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis. Pirmiausia radosi kitoks, naujas kalbėjimas.
Kalbėjimas paremtas tiesa, necenzūruotas ir nevaržomas tikėjimas. „Ir tiesa padarys jus laisvus“ kabėjo Arvydo Juozaičio pakabinti simboliški Šventojo rašto žodžiai Sąjūdžio būstinėje ant durų. Tiesos žodis gimdė tikėjimą, tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina.
Tuo metu paaiškėjo, kokią milžinišką galią sutelkiant tautą turi sąžiningas žiniasklaidos žodis. „Sąjūdžio žinios“ ir „Atgimimo banga“ buvo tie ledlaužiai, kurie sutrupino ledinę netikėjimo sieną ir sujungė žmonių širdis ir protus kelyje į laisvę. Einant tokiu gana sparčiu, tačiau laipsnišku keliu, skepsis ir netikėjimas iš pradžių virto tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o po to gana greitai ir Sąjūdžio įvardyta Lietuvos nepriklausomybės idėja. Tikėjimas buvo begalinis. Tokį duoda pažinti tik vieną kartą gyvenime ir, be abejo, toks tikėjimo fakelas negalėjo degti labai ilgai. Gal dabar ir kenčiame nusivylimo, abejingumo ir nepasitikėjimo banga, kad tuo metu išnaudojome turbūt visam gyvenimui duotą tikėjimo limitą.
Minint Sąjūdžio dvidešimtmetį neišvengiamai pagalvoji: kiek daug per šį laiką pasiekta, kiek daug istorinių pokyčių įvyko ir kiek daug panašumo šiandien yra su laikmečiu ir nuotaikomis, kurios vyravo prieš dvidešimt metų, bet dar iki Sąjūdžio gimimo. Ir vėl kaip tada daug nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia ir daug netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti. Toks netikėjimas gimdo (…) ir abejingumą, kuris tampa dar didesnio nusivylimo priežastimi, nes nieko nedarant niekas ir nesikeičia.
Paradoksas, bet vėl kaip Sąjūdžio pradžioje reikia kovoti už žodžio laisvę ir už paprasčiausią necenzūruotą tiesą ir reikia didelio tikėjimo, kad tai galima apginti. Iš tiesų paradoksas. Jeigu šiandien turėtume tiek tikėjimo, kad neteisybė ir netiesa gali būti įveikta, kiek turėjome prieš dvidešimt metų, tai daug kas Lietuvoje šiandien nedrįstų taip siautėti kaip kartais sau leidžia. Be abejo, šiandien nėra tokios vienos didelės idėjos, kuri buvo prie dvidešimt metų – mus visus vienijanti nepriklausomybės idėja, kuria galėjome patikėti ir drąsiai eiti į priekį.
Šiandien yra gal net ir sunkiau, nes turime patikėti, kad galime pakeisti kasdienybės gyvenimą, kasdienybės netiesą ir abejingumą ir tuo patikėję taip pat galime padaryti daug darbų: apginti žmogų, apginti tiesą, galų gale sukurti Lietuvą, kuria visi didžiuotumėmės. Tame pačiame Šventame rašte yra pasakyta „Nėra tikėjimo be darbų kaip nėra darbų be tikėjimo“. Prieš dvidešimt metų patikėjome ir padarėme. Šiandien belieka visiems mums palinkėti to paties – pradėkime tikėti ir padarysime“.