Videonaujienose žiūrėkite reportažą
iš iškilmingo Seimo posėdžio.
lrytas.lt skaitytojams pateikia
visą R.Adomaičio kalbą.
***
„Gerbiamasis Seimo Pirmininke,
gerbiamieji ponai ir ponios, Sąjūdžio kolegos!
20 metų, bet manau, kad kiekvienas
skaičiuojam Sąjūdžio pradžią savaip, individualiai.
Man Sąjūdis prasidėjo 1969 metais, kai scena išvydo Justino Marcinkevičiaus dramos poemos „Mindaugas“ ir kiek vėliau „Mažvydas“. Poetas mums tarsi suteikė galimybę ir prasiveržė tai, kas latentiniu pavidalu gyveno mūsų širdyse, mūsų protuose, mūsų sielose.
Manau, tai buvo ne vien teatrinis reiškinys. Tai buvo visuomeninis reiškinys, kuris mus žadino, kėlė, jungė. Prisimenu, neįtikėtiną vienybės, vieningumo atmosferą, kuri apjungdavo tuos, kurie būdavo scenoje ir tuos, kurie sėdėdavo salėje. Panašų jausmą kiek vėliau išgyvenau tiktai Sąjūdžio mitinguose ir Baltijos kelyje.
Šiandien, po 40 metų, nepaprastai aktualiai skamba kai kurios J.Marcinkevičiaus mintys. Leisiu sau pacituoti kai kurias.
„Mindaugas kalbasi su savo artimiausiu draugu Vismantu. Mindaugas klausia: „Matai tą girią, Vismantai, už upės?“.
- Matau, atsako Vismantas.
- Tai didelė, plati giria. Už Nemuno jinai lig prūsų siekia.
Toliau Mindaugas klausia:
- O kas sudaro girią?
Vismantas atsako:
- Girią? Medžiai. Įvairūs medžiai.
- Tu sakai įvairūs? O kas juos jungia, vienija į girią, į didelę, galingą, plačią girią?
- Aš nežinau, - atsako Vismantas. Tikriausiai žemė jungia.
- Tada atsakyk, kodėl gi šita žemė, kuri medžius suvienija į girią, nejungia ir nevienija žmonių, o
skiria juos? Juk kas žmogus – tai medis.
- Galbūt todėl, kad medžiui žemės reikia tik tiek, kiek jam iš tikro reikia. Žmogui žemės niekad negana. Todėl skiria žmones, kunigaikšti. Padaro priešais juos.
Mindaugas klausia:
- Gerai sakai. O ar galėtų žemė, ar turėtų mus jungti, vienyti taip, kaip medžius? Tylėk. Aš pasakysiu: taip, turėtų, bet jai mieliau valdyti žmonių aistras ir pulti į glėbį tam, kuris godesnis.“
Argi ne aktualiai skamba šiandien? Poetas Mindaugo lūpomis tarsi išsako amžinąją tikrovės dualizmo problemą. Priešprieša tarp inicialinio idealizmo ir realybės pragmatizmo.
Toliau poetas pateikia gana pesimistinę prognozę – nesyk dar plėšys mus nesutarimai, tarpusavio vaidai, o Lietuva bus lyg tas duonos kepalas, kurį raikys, dalysis, vienas kitam iš rankų plėš ir draskys. Taip, deja, tokia realybė. Bet manau, kad verkšlenti šiandien dėl to, kad nebėra Sąjūdžio Lietuvos – bergždžias užsiėmimas.
Atleiskite, kad daug cituoju J. Marcinkevičių, bet manau, kad poetas duoda ir atsakymą. O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti, nes jei sustoji tik, jinai ir miršta. Manau, kad poetas labai teisus siūlydamas permanentinę tėvynės kūrimo idėją. Įgyvendinti ją, žinoma, nelengva, tačiau viltį teikia jaunimas.
Drįstu manyti, kad Sąjūdis tam jau nebetinka. Sąjūdis atliko savo misiją. Tai jau istorija ir istorikų reikalas. Mėginantys tęsti jo veiklą man, atleiskite, bet truputį primena keleivį, kuris bėga paskui traukinį, kuris jau seniai nuvažiavo.
Manau, derėtų eiti į priekį. Laukia didžiulis darbas. Privalome kurti ne naują Lietuvą, ne pakartoti ką nors, ne tęsti Sąjūdžio veiklą, o kurti Lietuvą, kurioje būtų daugiau dvasingumo, moralės, tolerancijos, susikalbėjimų, kultūros ir mokėjimo vertinti tai, ką turime. Skamba galbūt šiek tiek idealistiškai, bet tikiu, kad tokią Lietuvą turėsime, nes, pasikartosiu, viltį teikia jaunimas. Ačiū už dėmesį“.