- Šiandien Sąjūdžio 20-mečio proga Panevėžyje bus rodomi kadrai iš tų laikų, kuriuos Lietuvos istorijoje vertėtų vadinti auksiniais. Tuos kadrus filmavote ir Jūs. Ar eisite pats jų pasižiūrėti?
- Ne, neisiu. Aš į tokius renginius nevaikštau.
Taip, man skambino ir sakė, kad nori parodyti kokių 3 valandų trukmės filmavimo įrašą. Tai aš ir paklausiau, kam žmones taip ilgai kankinti?
- Bet juk tai jau neįkainojami istoriniai kadrai.
- Na, gal. Bet ar mums, jauniems, būdavo įdomu klausytis nesibaigiančių veteranų pasakojimų? Taip ir dabar - kiti laikai, kitas supratimas. Reikia parodyti Sąjūdį, bet nenuobodžiai, spalvingai - tai, kas įdomu.
- Rodėte, Jūsų spintoje - per 60 vaizdo įrašų kasečių - šimtai peržiūros valandų. Ar patį kartais traukia juos peržiūrėti?
- Reikia juos kartais prasukti - tiesiog technologija tokia. Peržiūriu, kai kam nors ir ko nors reikia. Filmas „Laisvės kelias 1988-1991 metai“ susuktas. Dabar man įdomiau dar senesni dalykai.
- Betgi tai, ką pats filmuoji - dar ir jausmus užgauna? Juk pats buvot aktyvus sąjūdietis. Žmogus, neprijaučiantis Sąjūdžiui, ko gero, tiesiog ir negalėjo kameros griebtis?
- Taip, man tie dalykai buvo labai aiškūs. Mano tėvas 10 metų buvo atsėdėjęs už politiką, Nepriklausomybė buvo mano sena svajonė.
1988 metais Australijos lietuviai broliai Gediminas, Vytautas ir Kazimieras Patupai nupirko brangią kamerą - tad ta „Panasonic“ buvo automobilio, sovietinių žigulių vertės.
Sąjūdžio taryba pasirašė, kad gavo tą brangenybę, tada įdavė man ją į rankas ir liepė dirbti.
Taip ir prasidėjo Sąjūdžio filmavimas. Po to, kai Nepriklausomybė buvo pasiekta, tą kamerą, galėjusią tapti muziejine vertybe, valdžia pardavė.
- Tada Jūs tarsi vienintelis filmavote visus Sąjūdžio įvykius Panevėžyje. Bet, girdėjau, kažkas šalia irgi sukinėjosi su brangiomis kameromis?
- Taip. Sovietų saugumas visur siuntė savo šnipus. Su geriausia technika, su moderniu garso įrašymu. Aš tą jutau, kitaip ir negalėjo būti.
- Turėjo būti bent jau nejauku...
- Jie iš pradžių buvo labai drąsūs, bet po Baltijos kelio jiems pasidarė rūgštu. Be to, nors manęs neinformavo, bet jaučiau, kad ir aš turiu asmens sargybinių - tai sąjūdiečiai, dabar jau amžinatilsį Algimantas Plitnikas pasirūpino.
Be to, ir Sąjūdyje buvo įsimaišiusių saugumiečių. Todėl svarbiausi sprendimai buvo priimami ne Sąjūdžio būstinėje, o lyderių grupelėje.
- Prisiminkime svarbiausius jūsų užfiksuotus Sąjūdžio įvykius Panevėžyje - juk jų buvo tais pakilimo metais taip gausu, kad, atrodo, vienas už kitą svarbesni.
- Labai daug visko, reikia pasižiūrėti į užrašus... Štai Lenino paminklo nuvertimas Panevėžyje - gražūs kadrai: už galvos ir... Neleido man tos medžiagos rodyti - kad nebūtų trukdžių, kad nesupykdytume valdžios, kad viskas pamažu, nuosekliai. Vilniuje Leniną tik po metų nuvertė.
Štai Komunistų partijos ir Persitvarkymo sąjūdžio susitikimas: pirmieji bando įtikinti, kokia gera bus dabar ta persitvarkiusi partija. Rapolo Čarno gatvės pavadinimo keitimas į Vasario 16-osios, palydos į jau laisvos Lietuvos kariuomenę.
Nufilmavome kratą LKP miesto komiteto skyriuje, sovietų kariuomenės išsikraustymą iš štabo po rugpjūčio pučo 1991 metais.
- Kurie kadrai dabar atrodo vertingiausi, kurie įvykiai - reikšmingiausi?
- Mes tada filmavome ne dėl meninės vertės, ne dėl kokio nors auksinio kadro, net ir ne dėl įamžinimo. Tada buvo kova. Kamera tada, beginklėje kovoje priešui buvo baisesnė už „Kalašnikovo“ automatą. Tai buvo akivaizdus įrodymas, kas vyksta. Reikėjo fiksuoti kiekvieną tokią akimirką kaip įrodymą.
Tada, kai sausio 13-osios naktį vežė į Vilniaus ligoninę pirmus sužeistuosius, vienas greitosios automobilis buvo skirtas atvežti operatoriui.
Gydytojas suprato, kad filmuoti yra beveik taip pat svarbu kaip ir gelbėti mirštančius.
Tauta dar turėjo sveiko proto. Tai ją ir išgelbėjo.
Tiesa, sostinėje irgi nebuvo per daug filmuojančių. Vėliau viską, ką matėme, nufilmavo latviai - garsusis Puodniekas su kolegomis. Mūsų televizija rodė tik tiesiogines transliacijas, nes tą sausio vakarą, prieš prasidedant įvykiams, vyrai sudėjo savo kameras televizijoje ir išėjo po darbo namo...
- Per sausio įvykius jūs filmavote Panevėžyje. Tai buvo, ko gero, pačios sunkiausios valandos.
- Kruvinuosius sausio įvykius galėjau filmuoti Vilniuje, bet supratau, kad ten bus daugiau filmuojančių. Tad likau čia ir vienas filmavau telegrafo gynėjus.
Tačiau po įvykių lėkiau į Vilnių, surinkau viską, kas ką yra nufilmavęs, ir grįžęs į Panevėžį montavau, dauginau su bendraminčiais tuos vaizdus. Viską vežė išplatinti Rusijoje - kad ir ten žinotų, kas vyksta.
Visi supratome, kad telegrafo gynimas yra tik simbolio gynimas. Juk telegrafe tuomet sėdėjo sovietinis vadovas. Bet esmė - tai vienijo tautą.
- Visi dabar mename tų metų tautos atbudimą ir vienybę? Ar pro filmavimo kameros objektyvą išties atrodė, kad į gatves išėjo visa Lietuva?
- Taip, manau, kad taip. Užtvindyta Laisvės aikštė, kitos gatvės. Man atrodė, kad tiek ir žmonių negyvena Panevėžyje, kiek jų ateidavo į mitingus.
- Jūsų kamera užfiksavo ne tik žmones, ištroškusius laisvės, bet ir sovietmečio vadus - tiek išblyškusius iš išgąsčio, tiek ir bandančius prisiderinti - dabar kai kurių veikėjų veidus tik iš tų kadrų ir prisimename.
- Taip. Vienas tų laikų veikėjas, dabar irgi esantis valdžioje, tada sakė, kad pirmosios eilės mitinguose - tai psichiškai nesveikieji. Jis, beje, geras žmogus, tik raudonas, ir tiek.
- Ar filmuodamas pastebėjote mitinguose daug jaunimo?
- Ne, jų labai daug nebuvo. Suaugusieji suprato, kad į pirmas gretas patys turi eiti. Buvo pavojinga. Tremtiniai buvo patyrę, todėl nesikarščiavo. Aš kai lėkiau filmuoti sausio įvykių, namuose palikau miegančią trejų metų dukrą. Vėliau Baltijos kelyje, dar po metų Liepsnojančiame kelyje - vaikų jau tikrai buvo daugybė. Nes kitos - džiaugsmo nuotaikos vyravo.
Dabar, kai vietos televizija rodė mano filmuotus kadrus kaip serialą - po pusvalandį kas vakarą - sėdėdavo visomis šeimomis prie ekrano: tėvai aiškino vaikams, kas vyko.
- O vis dėlto, kuris kadras - pats vertingiausias?
- Kai Algirdas Brazauskas artojų varžybose vagoje Anykščiuose pargriuvo...
- Dabar visi mėgsta skųstis, kad kovojo ne dėl tokios Lietuvos. Ar neapmaudu, kad Sąjūdžio šviesuoliai buvo nustumti į užkulisius?
- Ne, mes savo uždavinį atlikome. Kitas reikalas, kad nauja valdžia nesugebėjo protingai valdyti. Sąjūdžio metais tautą valdė intelektualai. Vien panevėžietis Egidijus Jarašiūnas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, ko vertas.
Teisybė, bandė ir tada brautis išverstakailiai. Vienas dabar žinomas politikas panevėžietis buvo labai „pasinešęs“ tapti Nepriklausomybės Akto signataru. Jį būtų ir delegavę, nes buvo populiarus tarp gyventojų. Tada aš jam pasakiau, kad turiu kompromituojančios medžiagos, kaip jis komunistinės valdžios padedamas savo naują butą apsistatė. Padėjo - pats savo kandidatūrą atsiėmė.
- O Vytautas Landsbergis?
- V.Landsbergis mane žavi visą laiką. Tik jis 20 metų į priekį mąsto, todėl jo ir nemėgsta. O apsirikęs jis nebuvo nė karto. Jis ir dabar Europą judina - vieninteliai su Valdu Adamkumi. O Algirdas Brazauskas į jokias vėžes netilpo.
O kas dabar tautą veda per rinkimus priekin? Kaimiškas mentalitetas. Ir kiekviena višta neva mąsto savo protu. Antras dalykas - pinigai, propaganda.