Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tarybos nario, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, Nepriklausomybės Akto signataro, filosofo Bronislovo Juozo Kuzmicko kalbą.
„Gerbiamieji šio iškilmingo posėdžio dalyviai, Sąjūdžio dalyviai ir Sąjūdžio rėmėjai, visi šiame posėdyje dalyvaujantieji.
Dalyvaudamas šiame iškilmingame posėdyje svarstau ar čia esame tik tam, kad smagiai prisimintume dienas ir darbus, kurie buvo atlikti mums visiems esant 20 metų jaunesniems ar taip pat ir tam, jog suvoktume, kad sąjūdietiško užmojo veikla yra ir šių dienų gyva reikmė.
Šie abu motyvai, mano požiūriu yra vienodai reikšmingi. Sveikas protas man primena, kad anuomet į Sąjūdį žmones sutelkė noras išsivaduoti ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šis tikslas pasiektas, tad ar būtų dabar dėl ko judėti?
Telktis į Sąjūdį, tuomet padėjo tai, kad visi buvome sulyginti nelaisvės ir neturto pagrindu, bet ar dabar galimi tokie tikslai, kurie pakeltų žmones virš socialinės ir moralinės atskirties, kurie rikiuotų į vieną gretą ir prekybos centrų savininkus, ir paskutinius centus skaičiuojančius pirkėjus. Aš dėl to abejoju. Abejonių yra ir daugiau ir vis dėlto manau, kad ir dabar yra dėl ko telktis ir judėti, nors nebūtinai tokiu pačiu būdu, kaip tuomet.
Laikau save euro optimistu, bet jeigu buvimo Europos Sąjungoje perspektyva mums žada virtimą betaučiais individais, be kultūrinės savasties ir tapatumo, ar turime būti nešami kosmopolitizmo srovės. Aš manau, kad ne. Turime pakankamai galimybių ir jėgų ugdyti savo lietuviškąjį europietiškumą. Viename iš mitingų prieš 20 metų Sąjūdžio kalbėtojas klausė mitingo dalyvių ar norime, kad mūsų šalis būtų prilyginta žaviai kiaulininkei, aprėdytai tautiniais rūbais, kurios vienintelis darbas aprūpinti skaniais gaminiais bekraštę imperiją.
Mitingo dalyviai vieningai atsakė, kad ne. Šiandien mes galime paklausti ar norime, kad kai kurie Lietuvos rajonai būtų verčiami savotiškomis Europos kiaulininkystės fermomis, nesiskaitant su gyventojų nuomone ir aplinkosaugos reikalavimais. Jeigu nenorime, tai turėtume suprasti ir palaikyti vietinius ūkininkus. Lietuvos kaimai, laukai ir miesteliai laukia sąjūdietiško žaliųjų veržlumo. Studentai ir moksleiviai viešai reikšdami savo kritišką nuomonę dėl Mokslo ir studijų įstatymo nėra kokie išsišokėliai, o pataiko į patį dešimtuką, nes jie parodo, kad galvoja apie savo ateitį Lietuvoje, o ne kitose šalyse. Turime juos suprasti ir paremti, o ne pasyviai laukti kol dėl studentų besivaržantys Vakarų universitetai išvilios mūsų geriausią jaunimą.
Manau, kad viskam abejingų ar tiesiog negerų žmonių dabar yra ne daugiau nei jų yra buvę visais laikais. Bet turbūt niekada nebuvo tiek daug pasimetusių, susipykusių su savo gyvenimu ir pačiais savimi. Atsigauti padėtų sąjūdietiška ugnelė, manau, rusenanti kiekvieno širdyje. Bet aš taip pat manau, kad gerų, dorų ir patriotiškai nusiteikusių žmonių dabar yra nė kiek ne mažiau, nei jų buvo Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Sausio 13-osios dienomis. Tačiau kažin ar patriotizmas buvo kada nors taip nuvertintas, kaip mūsų dienomis, Sąjūdietiška ugnelė taip pat galėtų atgaivinti ir mūsų širdyse rusenančius patriotizmo jausmus.
Sąjūdis įsikūrė tada, kai režimas švelnėjo, slūgo represijos, buvo įmanomas vienas kitas laisvas žodis ir atrodė, kad jau galima taip gyventi. Bet tokia būsena buvo ne mažiau pavojinga, nes skatino norą atsipalaiduoti, apsiprasti ir galutinai pasiduoti. Sąjūdis tai suprato ir laimei, nebuvo praleistas tinkamas laikas. Bet ar nepraleisime kokio tinkamo momento dabar, kada vartotojiška pinigų galios ir pramogų kultūra žlugdo mus, kaip asmenybes ir ar nesužlugdys mūsų, kaip tautos. Klausimas yra atviras, tačiau tai rodo, kad sąjūdietiška dvasia ir šiandien labai reikalinga ir turi būti gyva.
Baigdamas ir naudodamasis proga, noriu išreikšti gilią pagarbą ir geriausius linkėjimus visiems Lietuvos sąjūdininkams ir jų rėmėjams ir gausių tuometinių mitingų dalyviams. Ačiū už dėmesį“.