lrytas.lt skaitytojams pateikia visą „Žemynos“ klubo tarybos nario, Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūros vyriausiojo specialisto Sauliaus Lapienio kalbą.
***
„Gerbiamieji iškilmingo posėdžio dalyviai, esu pokarinės, „The Beatles“ kartos atstovas. Ir tikrai nebenorėčiau, kad įvyktų sovietmetyje draudžiamos jų dainos pavadinime skambančių žodžių „Come back to the USSR“ istorija.
Šią trumpą apybraižą paruošiau įkvėptas šeštadieninio apsilankymo gimtosios Šiaulių Didždvario gimnazijos, vienos iš pilietiškiausia tituluojamos Lietuvos mokyklos, 110-ies metų iškilmėse. Tikrai manęs pirmieji mokytojai nesuprastų jai iš šios tribūnos skelbčiau vien šventiškus ditirambus.
Likimas man lėmė dirbti Mokslų Akademijoje, stebėti, kalbėti ir bendrauti su iškiliausiais jos žmonėmis, daugumos mano bendraamžių mokytojais – akademikais Vytautu Statulevičiumi, Eduardu Vilku.
Amžiumi buvau veik sūnus minėtiems demokratinės pakraipos mokslininkams, kurie buvo matę pasaulį „už kordono“ ir natūralu, kad net ir juodaisiais Brežnevo laikais ne viešai
pasišnekėdavome apie JAV, Vokietijos, Švedijos ar kitų valstybių pranašumus.
Mokslų Akademijoje gavo pradžią ir plėtojo veiklą daug iniciatyvų. Akademijos bibliotekos kavinė. Anuomet demokratijos kalve vadintas klubas „Po Zodiaku“, klubas „Santarvė“ ir beveik prieš Sąjūdį, vasario 11 dieną atsiradęs ekologijos klubas „Žemyna“. Nuo tos dienos Mokslų Akademijoje darbas nebesibaigdavo 18 valandą – beveik kasdien rinkdavosi žalieji ir rengdavosi įvairioms akcijoms.
Mokslų Akademijoje taip pat įsikūrė ir kurį laikė dirbo Žalųjų judėjimo laikraštis „Žalioji Lietuva“. Gyvenimas virte virė ir tuometiniuose Puslaidininkių fizikos institute, Fizikos institute, Matematikos ir kibernetikos institute, Chemijos ir cheminės technologijos institute, kurių netenkino „vykdoma“ pertvarka. Asmeniškai norėčiau padėkoti puslaidininkių fizikos instituto darbuotojui Raimundui Mickūnui, kurio kreipimasis gegužės mėnesio viduryje į tuo metu dar šiek tiek apsnūdusią Mokslų akademijos vadovybę, išsirutuliojo taip, kad gegužės 23 dieną prie Mokslų akademijos Prezidiumo buvo sudaryta įžymioji komisija teikti pasiūlymus tuometinei LTSR konstitucijai pakeisti persitvarkymo, demokratijos ir viešumo šviesoje. Keletą šios komisijos narių matau ir šiame iškilmingame minėjime.
Prisiminkime įvykių raidą. Ekologiniai klausimai, tanklaivio „Globe Assimi“ avarija Klaipėdos uoste, naftos telkinys D-6, Černobylis, nitratai, antibiotikai pieno produktuose, Jonavos „Azoto“ avarija, kareivėlių žūtys Sovietų armijoje, akla ir kurčia partinė valdžia. IX dešimtmečio bėdų sąrašas buvo tikrai netrumpas. Jūsų 700000 tūkstančių parašų, reikalaujančių nutraukti Ignalinos III bloko statybą, kurie išsaugoti kaip archyvas ir perduoti Aplinkos ministerijai.
Pastarasis pasirinkimas persikūnijo į politinį raktą nuo Lietuvos laisvės rūmų durų. Man tą vienu balsu tvirtino visi ir visur kur aš vėliau bebūdavau - Europoje ar Amerikoje. Visos mano suminėtos temos buvo nemielos pertvarkos nesuprantančiai ir netrokštančiai 1988 metų valdžiai, kai kurios netgi blokuojamos.
Mano kabinete tuomet jau buvo vienas pirmųjų personalinių kompiuterių ir spausdintuvas. Įdomi detalė – anuomet visos spausdinimo mašinėlės ir dauginimo technika būdavo registruojamos idant nustatyti, su kokia mašinėle yra atspausdintas ypač nepageidaujamas anuometinei valdžiai tekstas.
O štai su kompiuteriais ir spausdintuvais to nebuvo padaryta. Tad personalinis kompiuteris, kurių vis daugiau rasdavosi po Sąjūdžio įsikūrimo, tapo laisvos spaudos gamybos priemone. Su juo buvo atspausdinti pirmieji Sąjūdžio žinių numeriai, kvietimas į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, kurie tiesiog per Akademijos paradines duris buvo dalijami praeiviams Gedimino prospekte.
Šiandien šią istorinę dieną reikėtų aiškiai ir visiems laikams didelėmis raidėmis įrašyti į istoriją, kad anuometinė valdžia, pabrėžiu, iki tam tikro momento niekaip nebuvo susijusi su pertvarka, todėl nei „in corpore“, nei pavieniai jos asmenys negali turėti moralinės teisės pretenduoti į pertvarkos pradininkus, nekalbu jau apie flagmano titulą.
Sovietinės valdžios anatomijos vadovėlio dar nereikia perrašinėti. Pasirodo didžiuma persikėlė į šiuolaikines vadovaujančias pozicijas, ir tik dar labiau ir geriau nei anuomet įsitvirtino. Įsikūrus Sąjūdžiui tariama „parama“ prasidėjo „Vakarinių naujienų“ užsipuolamuoju straipsniu. Nūdienos akimis nekaltai atrodantį mano straipsnį atsisakė spausdinti „Vakarinių naujienų“ redakcija.
Buvau pas tuometinį laikraščio redaktorių - gaila buvo matyti žmogų, taip anuometinės valdžios įspaustą į kampą ir negalinčio net paaiškinti, kodėl negalima spausdinti mano atsakomojo straipsnio. Tuomet birželio 12 d. vėlų sekmadienio vakarą kartu su Zigmu Vaišvila gana glaustai aprašėme kaip atsirado Sąjūdis. Atmenu, kad jau kitos dienos ankstyvą rytmetį paskambinome Romualdui Ozolui ir telefonu perskaitėme savo tekstą. Pastarasis pasakė - „darome laikraštį“.
Pirmadienį, birželio 13 dieną mūsų tekstą dideliu tiražu padaugino Arvydas Juozaitis ir tai tapo informacinio leidinio „Sąjūdžio Žinių“ pradžia. Gerbdamas savo gyvenimo mokytojo ką tik anapilin pasitraukusio akademiko Eduardo Vilko atminimą aš šiandien susilaikysiu nagrinėti birželio 3 dienos ryto istoriją dėl kurios savo straipsnelyje parašiau „E.Vilkas buvo „sukaustytas“.
Tik saujelė žmonių iš čia salėje sėdinčių, žinote, kad už birželio 3 dienos įvykį – Sąjūdžio įkūrimą – Vilniaus partinė valdžia atvyko svarstyti akademiko. Akademijos partinio komiteto nariai nepalaikė ir atmetė tokius absurdiškus kaltinimus. O svarstyme buvęs LKP CK Mokslo skyriaus vedėjas net jam nepasibaigus išskubėjo į neva svarbų pasitarimą, o faktiškai į pirmąjį Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdį Kunigaikščių rūmuose. Žinia, jis iš jo balsuojant buvo išprašytas.
„Kiekvieno vadovo asmeninė atsakomybė už priimamus sprendimus“. Ar žinote kada pasakyti šie žodžiai? Tai 1988 metų birželio 13 dieną profesoriaus Broniaus Genzelio išdėstyti reikalavimai socialinei Sąjūdžio programai. Gūdu darosi perskaičius veik prieš dvidešimt metų surašytus pirmuosius reikalavimus, išsakytus tuometinio agropramoninio skaičiavimo centro salėje. Buvo paskelbti vos ne trivialūs 5 (penki) socialinės srities punktai – anei vienas iki šiol neįvykdytas. Drakonas mirė, gimė naujas, dar godesnis, dar įžūlesnis, pasisotinęs dešimtimis kvadratinių kilometrų perkelto nekilnojamo turto, nenubaudžiamais prasikaltusiais teisėsaugos pareigūnais, nebeatstatydinamais susikompromitavusiais politikais.
Ką šiandien turime po dvidešimties metų? Prekių gausą bei smulkųjį biznį miestų ir miestelių centruose naikinančius supermarketus, gerus kelius, automobilių gausą ir įvairovę, kompiuterius, telefoniją, nuosavus namus, pilną kelionių laisvę, NATO ir Europos Sąjungą. Kuo pavirto beveik prieš 7 dešimtmečius per prievartą ir stalinistišką apgaulę padaryta LTSR? Deja, ji transformavosi į LDSR – Lietuvos Dvigubų Standartų Respubliką. Todėl palinkėčiau, kad per būsimą išrinkto Seimo kadenciją būtų išmestos tos dvi nereikalingos raidės, ir, kad būsimosios valdžios niekuomet nebeįterptų jokių gėdą Lietuvai darančių dvibalsių.
Prieš dvidešimt metų žmonės tikėjo, sukūrė viltį, išsvajojo idealus. Pasirodo mes nesugebėjome per labai suspaustą istorinį laiką sukurti kapitalizmo, apie kurį žinojome iš knygų, filmų, pasakojimų.
Nelengvas uždavinys tai padaryti pakankamai skaidriai ir nenuvarant į užkampį tautai svarbiausių dalykų – Švietimo, Sveikatos, Mokslo ir Pragyvenimo šaltinių. Tiesa, greta šių dalykų pilnais plaučiais sugebėjome įkvėpti ir kitokių atributų - narkomanijos bei smurtavimo.
Akademikas Statulevičius dar prieš Sąjūdžio atsiradimą man kalbėjo – Lietuvoje reikia Konstitucinio teismo. Šiandien aš pratęsčiau akademiko mintį, ir esu įsitikinęs, jis ją palaikytų – reikia skubiai steigti prisiekusiųjų teismus, priešingu atveju prasikaltusiųjų pareigūnų savivalės jau nebesugebėsime sustabdyti.
Man, kaip ir daugumai tų istorinių dienų amžininkų, birželio 3-iosios dienos išgyvenimų niekada nepakeis nei ekonominės negandos, nei infliacija, nei valstybininkų su chameleoniškos partinės migracijos mundurais elgesys.
Gaila, dalis atsiminimų jau niekada nebebus surašyta. Netikėtai anksti pasitraukę lauko teniso raketės kolegos, matematikai, nesuspėjo surašyti ir papasakoti tai, ką jie pergyveno. Tekstai padaryti iš atsiminimų, pavardės ir gyvi dar juos menantys žmonės yra, reikia pradėti rinkti atsiminimus.
Žinau ir ne kartą pastebėjau kaip būna iškraipoma istorija, todėl nuogąstauju, kad ji gali būti neatpažįstama vos po keliolikos metų. Gerai menu kai vieną popietę akademikas Statulevičius sakė: reikia versti Mitkiną. Tokių ir panašių atskirų aprašymų, vertų istorijų kaip Mokslų akademija nuvertė genergubernatorių antrąjį LKP CK sekretorių, kaip buvo organizuojama geruoju patraukti Rimgaudą Songailą ir kas perims CK vairą yra ne viena.
Paradoksalu, bet mes eidami į žinių visuomenę per dvidešimt metų besigrumdami dėl vietos po saule nesugebėjome sukurti elektroninio sąjūdžio dokumentų bibliotekos, skirtos mokslininkams, skirtos visuomenei, skirtos šiuolaikiškai jaunuomenei. Tai unikalus vienerių, dvejų metų Lietuvos gyvensenos pjūvis be cenzūros, be pagražinimo su kunkuliuojančia teisybe ir be oligarchinių prieskonių. Vėl solidarumo anuometiniams idealams skatinamas neištvėriau ir padedant žmonai bei jaunėliui sūnui Sąjūdžio jubiliejaus proga sukūriau elektroninę biblioteką, kurią patalpinau į neseniai įkurto Lietuvos mokslinio kompiuterinio tinklo (…) duomenų bazę. Šią biblioteką dovanoju Lietuvai. Imkite, studijuokite, prisiminkite, skaitykite ir veikite. Taip tautiečius raginu prabusti. Su švente, brangioji Lietuva!.“