Senajame Vinkšninių kaime

Pa­ma­žu kei­čia įvaiz­dį se­ni pa­sta­tai, nau­jo­mis spal­vo­mis nu­švin­ta ap­lin­ka. So­dy­bos dar nie­kas ne­įver­ti­no kon­kur­sų pri­zais ir me­da­liais. Jos sa­vi­nin­kai tvar­ko­si, kad pa­tiems bū­tų jau­kiau ir ma­lo­niau. Glau­dė­si dva­re­lio tar­nai

Lai­mon­das pa­sa­ko­jo, jog iš mo­lio su šiau­dais drėb­tas gy­ve­na­ma­sis na­mas ka­dai­se pri­klau­sė vie­tos dva­re­liui. Ja­me gy­ve­nęs ir jo se­ne­lis Jo­nas La­zaus­kas, ku­riam te­kę tar­nau­ti pas po­nus. Taip su­si­klos­tė li­ki­mas, kad po dau­ge­lio me­tų ta­me pa­čia­me na­me įsi­kū­rė vai­kai­tis su šei­ma.

So­dy­bą jie nu­si­pir­ko prieš 15 me­tų. Il­go­kai lū­ku­ria­vo, tar­si kau­pė jė­gas. Per tą lai­ką su­mąs­tė ar­chi­tek­tū­ri­nius spren­di­mus. To­ji so­dy­ba – dar XIX šimt­me­čio pa­li­ki­mas. Nau­jie­ji sa­vi­nin­kai su­ra­do se­nas na­mų kny­gas. Pra­dė­jo nuo gy­ve­na­mo­jo na­mo re­konst­ruk­ci­jos.

Iš­mu­šė mo­lio sie­no­se sky­les, į jas įvė­lė ap­va­les­niais šo­nais, maž­daug vie­no­do dy­džio lau­ko ak­me­nų. Iš pra­džių pa­ban­dė vie­ną sie­ną, o kai įsi­ti­ki­no, kad rie­du­liai ne­iš­kris, apė­jo na­mą iš vi­sų pu­sių ir pa­puo­šė šim­tu ak­me­nų. Nu­tin­ka­vo sie­nas, pa­kei­tė iš­pu­vu­sias du­ris, lan­gus, per­den­gė sto­gą. Mer­din­tis na­mas pa­si­kei­tė ne­at­pa­žįs­ta­mai.

Nau­jo­viš­ka ir ori­gi­na­lu, sie­no­se pil­vu­kus at­ki­šę ak­me­nys pri­me­na se­no­vę. Ir kry­žius, ku­ris sto­vė­jo ša­lia na­mo prie vieš­ke­lio dau­ge­lį me­tų, da­bar at­kur­tas, sau­go na­mus. O na­mo ga­lą nuo žvyr­ke­lio, kad žie­mą pra­va­žiuo­da­mos med­ve­žės ne­taš­ky­tų ant lan­gų ir sie­nų snie­go put­ros su drus­ka, pri­den­gė plas­ti­ki­niu sky­du.

Kie­me pa­si­sta­tė ana­lo­giš­ko sti­liaus ga­ra­žą. Dar po me­tų ki­tų pa­si­keis ir ūki­nių pa­sta­tų iš­vaiz­da. Šei­mi­nin­kas mos­te­lė­jo ran­ka į dar­ži­nę bei tvar­tą po vie­nu sto­gu. Bet pir­miau­sia pa­si­šo­vęs nu­griau­ti lau­ko na­me­lį ir jo vie­to­je pa­sta­ty­ti klė­tį. Iš me­di­nių rąs­tų, su ak­mens mū­ro pa­ma­tais, te­ra­sa, kad įsi­kom­po­nuo­tų į vie­nin­gą ar­chi­tek­tū­ri­nę erd­vę.

Tu­ri in­di­vi­du­a­lią įmo­nę

Ne­ma­niai prieš 12 me­tų įre­gist­ra­vo ūkį ir ti­kė­jo­si ūki­nin­kau­ti. Jų že­mė ne­der­lin­ga, pa­si­sė­ja tik ja­vų pa­ša­rams. Tai bu­vu­si kal­ky­no že­mė, iš ku­rios se­niau lau­žė klin­tis ir de­gė kal­kes. Dar ne taip se­niai bai­gė griū­ti kal­kių de­gyk­la.

Po so­dy­bos pa­krū­mes ir pa­pie­vius ga­no­si 60 veis­li­nių juod­gal­vių avių, dar lai­ko gal­vi­jų sa­vo po­rei­kiams. Ta­čiau sva­jo­nės tap­ti ūki­nin­kais jau din­gu­sios. „Su avi­mis – ne verslas, avie­na la­bai pi­gi, vil­nos nie­kam ne­rei­kia, veis­li­nių ėriu­kų taip pat. Lai­ko­me tar­si sa­vo ma­lo­nu­mui, iš to nie­kaip ne­pra­gy­ven­tu­me“, – nu­mo­jo ran­ka Ri­ma. „Se­ne­lis dir­bo Bir­žų gi­rio­je miš­ko dar­bi­nin­ku. Ar­kliu ant dvie­jų ra­tų ašies trau­kė nu­kirs­tus me­džius. Sun­kiai dir­bo, nu­lėk­da­vau jam pa­dė­ti, guos­da­vo­si, jog yra leng­ves­nių ir šva­res­nių dar­bų. Kai pa­sa­kiau, kad ža­du įsi­dar­bin­ti miš­kų ūky­je, jis man ne­pri­ta­rė“, – pri­si­mi­nė Lai­mon­das. Da­bar jis – in­di­vi­du­a­lios miš­ko ruo­šos įmo­nės sa­vi­nin­kas, žmo­na – va­dy­bi­nin­kė.

Tu­ri sa­vo ver­slą ir iš jo gy­ve­na. Pra­dė­jo kirs­ti gi­rio­je me­džius vie­nu mo­to­ri­niu pjūk­lu, nū­nai jau pen­kio­li­ka jo ži­nio­je. Įmo­nė­je dir­ba 40 dar­bi­nin­kų, tai stam­biau­sia to­kio po­bū­džio įmo­nė ra­jo­ne. Pa­čiam ne­bė­ra lai­ko su pjūk­lu tam­py­tis po miš­ką, rei­kia ki­tais rū­pin­tis.

Lo­bis iš gi­rios

Ne­ma­niams pa­ja­mos iš ver­slo at­vė­rė ga­li­my­bes įgy­ven­din­ti pa­sta­tų re­konst­ruk­ci­jos ir ap­lin­kos per­tvar­kos pro­jek­tus. Jau pa­mir­šo dar­žus ir klo­ji­mą, to­je vie­to­je ža­liuo­ja pie­ve­lė, ku­rios vi­du­ry­je įkom­po­nuo­tas di­džiu­lis ap­vers­tas eg­lės kel­mas. Kiurk­so kaip koks šim­ta­ko­jis, pa­čią pie­ve­lės šir­dį ap­kė­tęs.

„Prieš po­rą me­tų gi­rios dur­py­ne įsi­plies­kė gais­ras. Ug­nies lyž­tel­tus me­džius te­ko iš­kirs­ti, gais­ra­vie­tės pa­kraš­čiuo­se bu­vo se­nų eg­lių. Pa­ste­bė­jau įdo­mų kel­mą ir par­si­bo­gi­nau į so­dy­bą. Man tai bu­vo tik­ras lo­bis“, – at­sklei­dė ve­jos ak­cen­to pa­slap­tį Lai­mon­das. Iš­pjaus­tė smul­ki­ą­sias šak­ne­les, stam­bes­nėms nu­sku­to žie­vę, iš­te­pė nuo pu­vi­nio kon­ser­vuo­jan­čiais la­kais – iš to­lo švy­ti rus­vai gels­va spal­va lyg nu­auk­suo­tos.

Žmo­na vy­ro lo­bį pa­puo­šė di­džiu­lė­mis pla­čia­la­pė­mis aga­vo­mis. „Ši­ą kai­my­nė pa­do­va­no­jo gal še­šio­li­kos me­tų se­nu­mo, an­trą par­si­ve­žė­me iš ki­tų žmo­nių“, – dės­tė šei­mi­nin­kė.

Šei­mi­nin­kės iš­mo­nė – ka­rū­na

Mo­te­ris pa­pra­šė vy­ro at­vež­ti dur­pių ir iš jų pie­ve­lės piet­ry­ti­nia­me kam­pe su­ka­sė py­li­mą gė­ly­nui, ku­rį pa­va­di­no ka­rū­na. Jos ka­rū­no­je žie­de­lius mai­no čiob­re­liai, gvaz­di­kė­liai, me­det­kos, pe­lar­go­ni­jos, pe­tu­ni­jos, spri­gės – vi­sų ne­iš­var­dy­si.

Ša­lia vien­ame­čių ve­ši ir dau­gia­me­tės gė­lės. „Ban­džiau imi­tuo­ti kaž­ką pa­na­šaus į po­ky­liui pa­ruoš­tą sta­lą, ku­rio vi­du­ry­je pui­kuo­ja­si me­niš­kai pa­puoš­tas sim­bo­li­nis tor­-tas“, – sa­ko Ri­ma.

Vy­ras su­gal­vo­jo pie­ve­lė­je įreng­ti fon­ta­ną ir lais­ty­mą. Pa­lei tvo­rą pa­so­di­no aly­vų, kė­nį, ki­ni­nę vyš­nią, svy­ran­tį mau­me­dį, šal­ta­lan­kių. Dar ne vis­kas baig­ta, ma­tys, kaip for­muo­sis žel­di­niai, koks bus re­gi­nys. Dau­gės gė­lių, at­si­ras įvai­res­nių, gal ir ka­rū­no­je ne­be­iš­si­teks. Dar li­kęs obe­lų so­das, ku­ris lau­kia rū­pes­tin­gų šei­mi­nin­kų ran­kos.

Drau­gus kvie­čia į miš­ke­lį

Ki­ta­pus tvo­ros ri­kiuo­ja­si stul­pų su įvai­riais gum­bais, iš­au­go­mis kuo­pa. Jie ir­gi iš gi­rios, nes ką įdo­mes­nio ran­da med­kir­čiai, Lai­mon­das pri­glau­džia sa­vo pa­na­mė­je. Ant vie­no nu­tū­pu­si dirb­ti­nė pel­ėda duo­da žen­klą pa­suk­ti ta­ke­liu į pu­šy­nė­lį.

To­ji pel­ėda tar­si kvie­čia sve­čią į sa­vo val­das, kur tarp jau­nų me­džių įreng­ta va­sar­vie­tė. Kie­me­ly­je iš ak­me­nų pa­da­ry­ta lau­ža­vie­tė, kur šei­mi­nin­kai su drau­gais ke­pa šaš­ly­kus. Sto­vi lai­ki­na bre­zen­ti­nė sto­gi­nė, sta­las, suo­lai – yra kur sve­čius pa­so­din­ti ir pa­si­šne­ku­čiuo­ti.

Sva­jo­ja apie at­rak­ci­jas

Lai­mon­das pa­siū­lo pa­ė­jė­ti ta­ke­liu per pu­šy­nė­lį. Ne­tru­kus pri­ei­na­me bul­do­ze­riu iš­ly­gin­tą tra­są. Tai ke­lio Ro­vė­jos upe­lio link san­ka­sa, dar vi­sai švie­žia. Ke­le­lį bū­ti­nai pa­žvy­ruos, gal at­ei­ty­je ir as­fal­tuos. No­ri­si nu­ei­ti prie van­dens, pa­si­sta­ty­ti kai­miš­ką pir­tį. Jei­gu gaus lei­di­mą, sta­tys pir­te­lę upe­lio kran­te, kad pa­si­kai­ti­nę ga­lė­tų šok­ti į upe­lį, ne­leis – pa­trauks ato­kiau. Juk bū­tų ap­mau­du gy­ven­ti ne­to­li van­dens ir ne­si­nau­do­ti tei­kia­mais ma­lo­nu­mais.

Šei­mi­nin­kas iš­duo­da dar vie­ną sva­jo­nę. Kai įtei­sins ki­tą miš­ko skly­pą, įrengs ja­me ma­nie­žą, kur bus ga­li­ma jo­di­nė­ti. Mat su žir­gais jį sie­ja se­na bi­čiu­lys­tė nuo ma­žens, kai se­ne­lis ar­kliais trau­kė me­džius gi­rio­je. Lai­mon­das pa­mi­lo tuos iš­tver­min­gus, pro­tin­gus, tai­kius gy­vu­lius ir ne­si­ski­ria su jais. Šiuo me­tu lai­ko po­rą žir­gų, su jais ne­dir­ba jo­kių dar­bų – dėl grožio puo­se­lė­ja. Kai įrengs ma­nie­žą, leis drau­gams pa­jus­ti jo­di­nė­ji­mo ma­lo­nu­mą.

Tė­vo su­ma­ny­mus pa­lai­ko ir pa­de­da įgy­ven­din­ti sū­nus Do­man­tas, Bir­žų „Sau­lės“ gim­na­zi­jos dvy­lik­to­kas.