Esu tavo indas (jei aš sudušiu)?
Esu tavo gėrimas (jei aš sugesiu)?
Esu tavo rūbas, medžiaga esu -
pridengiu aš, slepiu tave.
Jei nėra manęs, neturi tu namo, kur
tave pasveikintų žodžiais, nuoširdžiais ir šiltais.
( Raineris Maria Rilke, „Valandų knyga“ *)
Kaip dažnai girdime sakant: žmogus kilo iš beždžionės. Tokiomis kalbomis norima mus išmušti iš pusiausvyros. Tik dėl jų neverta karščiuotis.
Na ir kas, kad iš beždžionės? Mes, krikščionys, žmogaus kilmės klausimą svarstome remdamiesi kitais duomenimis ir argumentais, todėl tam, kuris garsiai rėkia, tvirtindamas, kad žmogaus protėviai yra beždžionės, ramiai galime atsakyti: „O ką, nejau tai tau - kažkas baisaus, nejaugi tu kažko bijai, negi dėl to negalima būti žmogumi? Tiesa, bijoti reikia. Bet vieno dalyko: kad kartais negrįžtume ten, iš kur galbūt atėjom, kad vėl nepavirstume beždžionėmis“.
Taip, labai labai mes panašūs į gyvūnus. Yra tačiau viena labai ryški žymė, kuri mus skiria nuo jų. Žmogus turi išskirtinį, ypatingą organą – savo galvą! Ir galva – dominuojanti jo kūno dalis. Visos kitos mūsų kūno dalys - mūsų kojos, mūsų rankos - yra silpnesnės nei daugelio gyvūnų, su kuriais žmogų kartais mėginama palyginti. Bet! Mūsų galvos gali padaryti mus ir padaro valdovais. Viso pasaulio.
Tačiau žmogus turi būti pakelta galva. Ir turi turėti gyvą, įdvasintą, didelę širdį. Dievas nuolat skleidžia savo Šviesą į žemę, ir jam reikia laidininkų, kurie ją priimtų, o priėmę ją paskleistų.
Deja. Visa mūsų aplinka, visa tai, kas mums atsitinka, lenkia mūsų galvas žemyn. Sielvartas surakina mūsų širdis, gniuždo ir parklupdo, ir mes sakom: „Koks sunkus tas gyvenimas, tiesiog gyvuliškas!“.
Dar labiau negu vargas prispaudžia mus prie žemės šio pasaulio malonumai. Kiek daug žmonių nebemato dangaus, niekad galvos nepakelia aukštyn. Toji aistra, polinkis į nuolatinį malonumų ieškojimą, jo veidą visiškai prilenkia prie žemės - ir štai jis sulinksta nuo laiko naštos.
Kaip pakilti, kaip išsitiesti?
Visada bus dvi žmonių grupės. Vienų veidai bus nuolat nukreipti į dangų, o kiti iš jų juoksis, vadins juos svajotojais, netgi - kvailiais. Bet tie, kurie mokės išlaikyti savo akis ir širdis pakeltas aukštyn, tarytum šviesos laidininkai nužengdins iš dangaus šviesą į šią pilką ir nuobodžią žemę.
Juodeikiai, 1959 – Paberžė, 2003
©Linas Bukauskas
------------
* Vertė teksto autorius; red. L.B.