Per dvidešimt metų moterys ir vyrai, susituokę ir nesusituokę, vieniši ir išsiskyrę, užaugino naują kartą. Tačiau po 20 metų – dalis jų gali tapti nebevertingi, nereikalingi Lietuvos valstybei.“
Kodėl dalis politikų taip nėrėsi iš kailio, kad taip ir įvyktų? Iš pačių geriausių paskatų, žinoma. Šeimos politikos koncepciją paruošusios Seimo darbo grupės nariai Rima Baškienė, Irena Degutienė, Etela Kapickienė, Vincė Vaidevutė-Margevičienė kaip tik ir teigia, kad: „Valstybinės šeimos politikos koncepcijos (toliau – Koncepcija) paskirtis – pagrįsti bendros šeimos politikos reikalingumą, įgyvendinant Lietuvos Respublikos konstitucinę nuostatą, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas, kurioje ugdomos esminės etinės bei kultūrinės vertybės, užtikrinančios kiekvieno asmens gerovę ir Lietuvos valstybės bei tautos istorinį išlikimą.“
Pasirašau, bet ne po kiekvieno žodžio. Mat šeimos politika yra viena, o didaktika ir siekiamybė – kita. Juo labiau, kai ta siekiamybė pagrįsta nieko bendro su tikrove ir moksliniais faktais neturinčiais argumentais.
Pavyzdžiui, bandymas prievartos ir diskriminacijos būdu kovoti dėl tautos istorinio išlikimo. Ar čia turima galvoje demografinės padėties blogėjimą Lietuvoje? Dar niekas nesugebėjo priversti žmonių daugintis prieš jų valią. Ypač remiantis tokiais klerikaliniais, nacionalistiniais ir maždaug 100 metų senumo pseudopatriotiniais šūkiais.
Dar to betrūko, kad nesusituokę, bet gyvenantys kartu ir neturintys vaikų būtų apkaltinti (ir jau kaltinami) patriotizmo stoka. Tėvynės Sąjunga – Krikščionys demokratai pasirinko rizikingą, nuo demokratijos tolyn vedančią šeimos politiką. Priminsiu, kad tokios ideologijos, kaip nacionalsocializmas ir komunizmas, bandė visomis priemonėmis ugdyti „teisingą teisingai gyvenantį pilietį“.
Tam reikalui buvo rengiami tūkstančiai politrukų, nuolat besikišančių į intymų žmogaus gyvenimą. Štai mūsų minėtų politikų supratimu, visi nesusituokę, išsiskyrę, vienišos motinos ir vieniši tėvai, našliai ir pan. nėra „teisingai“ gyvenantys piliečiai. Jie nėra šeima – taip mūsų naujųjų politrukų supratimu, reikėtų ir nurodyti įstatyme.
Žaidimas su klerikalais, siekiančiais sugrąžinti Lietuvą į viduramžius, man išvis nesuprantamas. Krikščionybė 2 tūkst. metų (o judaizmas visus 5 tūkst. metų) savo valioje turėjo šeimos „politikos koncepciją“. Bet tai neapsaugojo „teisingos šeimos“ atžalų nuo baisiausių karų, žudynių, žiaurumo, kitų tautų naikinimo, nuo paniekos moteriai ir nuo patologinės baimės laisvam moters apsisprendimui – jos prigimtinei teisei į save ir savo kūną.
Tad, kodėl norima šeimos politikos koncepcija mus sugrąžinti atgal į skaudžią praeitį? Atsakymas nemalonus, bet nesuklysiu: Lietuvos, lietuvių tautos demokratijos patirtis neilgesnė, kaip 28 metai. Iš čia ir kyla vilionės sugrįžti prie „tikrų tautos vertybių“, autoritarinėmis priemonėmis įprasminant šeimos politikos koncepciją. Esu įsitikinęs, kad dauguma politikų, siekiančių tokiais būdais kovoti už tautos istorinį išlikimą, buvo auklėjami su „beržinės košės“ pagalba. Ir dabar išdidžiai pasigirtų, kad tik dėka tokios „pedagogikos“ jie tapo politikais.
Akis badančios tikrovės nenorintys matyti lietuviški šeimos sergėtojai taip pat siekia uždrausti abortus. Pasižiūrėkime į Slovakijos pavyzdį. Nors Romos katalikų bažnyčia šalyje užima stiprias pozicijas, Slovakija, lyginant su kitomis katalikiškomis Europos šalimis, abortų klausimu išlieka liberali.
Abortų atlikimo sąlygos šioje šalyje panašios į galiojančias kaimyninėje Čekijos Respublikoje, kurioje, kaip ir Slovakijoje, pastaraisiais metais abortų skaičius smarkiai sumažėjo. Ekspertų nuomone, tokį pagerėjimą lėmė lytinis švietimas ir plačiai naudojamos kontraceptinės priemonės. 2008 m. gegužės 14 dieną Slovakijos parlamentas atmetė opozicijos Krikščioniško demokratinio judėjimo narių siūlymą sugriežtinti abortų atlikimo sąlygas šalyje.
O kokia šeimos ir gimstamumo padėtis Švedijoje? Kur niekas niekam nebando primesti nuo gyvenimo atsilikusios šeimos politikos koncepcijos bei kur į šeimos sąvoką patenka ir vedę gėjai? Tarp kitko, tam neprieštarauja ir Švedijos moderatų (konservatorių) partija. Ir abortų ten niekas nesiruošia drausti. Šiandien Švedijoje – tikras gimstamumo bumas.
Vienai moteriai tenka 1,87 vaiko. Tai vienas aukščiausių rodiklių Europoje. Liberalus Švedijos laikraštis „Dagens Nyheter“ taip bando paaiškinti šį faktą: „Aukšto gimstamumo rodiklių Švedijoje priežastis tikriausiai glūdi Švedijos gerovės modelyje. Jis sudaro sąlygas moteriai ir dirbti, ir prižiūrėti šeimą.
Toks paaiškinimas lyg ir patvirtina tai, kad lyčių lygiateisiškumas bei gerovės politika nėra grėsmė šeimai. Tuo tarpu kitose valstybėse moters išsilavinimas ir nepriklausomybė mažina gimstamumą. Galima išvada, kad norint padidinti gimstamumą, valstybė turi sudaryti sąlygas, pavyzdžiui, padidinti darželių skaičių, kas leistų moteriai neprarasti nepriklausomybės ir savarankiškumo šeimoje. Antraip ji protestuos savo įsčiomis, atsisakys gimdyti.“ Vėlgi, priminsiu, kad JAV gimstamumas toks pat, kaip ir Švedijoje, nors valstybės parama daug mažesnė.
Todėl, sprendžiant tautos istorinio išlikimo problemą, mažiausia, ko reikia visuomenei, tai politikų bandymų primesti jai sprendimus, priimtus, remiantis visokiomis neaiškios prigimties idėjomis, beje, prieštaraujančiomis tarptautinėms konvencijoms. Ką ir teigia Seimo kanceliarijos išvada: „Ratifikuodama Konvenciją Lietuva prisiėmė ir visas iš to kylančias teisines bei politines pasekmes, inter alia derinti nacionalinę teisę su Konvencijos bei protokolų nuostatomis.
Konvencija ir jos Protokolai yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisės sistemos dalis, tiesioginio taikymo aktas ir vadovaujantis teisės aktų hierarchija yra viršesnė už nacionalinius įstatymus bei įstatymų lydimuosius aktus.
Koncepcijos siekis susiaurinti šeimos sąvoką yra diskutuotinas ir gali sukelti nacionalinės teisės prieštaravimą Konvencijoje įtvirtintoms nuostatoms.“ Seimo nariai, šiandien balsavę už šeimos politikos koncepciją, į tai neatsižvelgė. Gal jie iš tikrųjų balsavo už tautos istorinį išlikimą – tokiu skandinavams nesuprantamu ir jiems juokingu, tačiau mūsų į ateitį žvelgiančiai visuomenei liūdnu būdu?
Tad, už ką mes kovojome? Pagalvokime apie tai, ką pasakė mano pažįstama.