Ir priduria, jog tyrėjams nebuvo lengva atsakyti, ar meras kvailas, ar vagis? Jeigu Lietuvos prokurorai suktų galvą dėl tokių žmogiškų dalykų, dažnai patektų į tankią girią, iš kurios kelio nematyti.
Kokią diagnozę reikėtų nustatyti, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos
ministerijai, kuri už didžiausią įmanomą kainą pirko daugiau kaip šimtą
greitosios pagalbos automobilių, ginkluotų tokio lygio navigacijos
įranga, kokios neturi net kariškiai? Ir permokėjo galbūt net 15 mln. litų.
Tiesa, pirko ne iš brolio, bet beveik gimine tapusios bendrovės. Tokios artimos, jog tik ji viena ir dalyvavo konkurse.
Galima lažintis: ne kartą Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) purtytiems Sveikatos apsaugos ministerijos gudručiams nė plaukas nuo galvos nenukris. Jeigu įstatymo raidė nepažeista, net ir visagalė STT netenka galių. Užsakymų dalytojai - ne iš kelmo spirti.
Ko vertas vien tik ministerijos sekretoriaus Haroldo Baubino
paaiškinimas, jog agentų sulaikytai Valstybinės vaistų kontrolės
tarnybos vadovei priekaištų valdžia neturi.
Tik pernai tikrinant viešuosius pirkimus nustatyta, kad mokėta už darbus, kurių tiekėjai neatliko. Tarnyba, kalbant paprastai, vogė, o vadovė - nuostabi. Šitaip gretinant faktus, galima suabejoti ne tik korupcijos šalyje ir ypač Sveikatos apsaugos ministerijoje egzistavimu, bet ir žodžių „geras“, „doras“, „nuostabus“ reikšme.
Šią sritį Lietuvoje jau seniai reikėtų priskirti kūrybinei veiklai. Vis dažniau žadą užgniaužia atrodytų niekuo neišsiskiriančių esą valstybei
tarnaujančių pilkų asmenų fantazija.
Seniai praėjo tie laikai, kai „broliais“ netapusiems konkurso dalyviams
beveik tiesiai patardavo dingti arba išmesdavo už nieką.
Antai Šilutėje vienu metu buvo suklestėję slapti viešieji pirkimai, apie
kuriuos nežinojo net tarybos nariai. Kaunas, Panevėžys, Vilnius. Visur veikia specifinės krašto metodikos.
Ar ne kūryba parengti tokias viešųjų pirkimų sąlygas, kad tikrų tik tam,
kam reikia. Kaina būtų kuo didesnė, tačiau nekeltų įtarimų. Arba priešingai, pirkti pigiai ir tokias paslaugas ar prekes, kurių
nebuvimas neatkreiptų dėmesio.
Galbūt šios veiklos dalyviai vienu metu yra ir vagys, tuštinantys visų
mūsų bendrą kišenę mainais į trupinį savoje, ir kvailiai, manantys, kad
pagauna tik kitus kvailius.
Kita vertus, Lietuvoje dar nemažai manančių, kad tokie veikėjai yra
tikrų tikriausi gudruoliai, žinantys, kaip reikia gyventi.
Pagauto amerikiečio mero ir jo brolio istorija moko dar vieno.
Valdžios korupcija - nėra išskirtinis Lietuvos bruožas. Tai - žmogaus
prigimties apraiška.
Tik kažkodėl kur nors Skandinavijoje ši prigimties pusė panirusi į
letargo miegą. Kuo toliau nuo Lietuvos į Rytus, tuo aktyviau ji
reiškiasi.
Geografinė padėtis čia mažai kuo dėta. Jau greičiau galima surasti
sąsajų su istorija. Kuo liaunesnė demokratija, tuo daugiau smulkių žuvyčių mėgėjų nardo šiame vandenyne. Stambūs rykliai profesionalai nardo visur.
Reikia pripažinti, kad Lietuva nuosekliai įveikia visus šios veiklos
etapus. Pirmiausia - valstybės turto privatizavimas. Po to - žemės
grąžinimas. Tai du procesai, laikomi geriausia dirva tamsiosios
prigimties pusės sužydėjimui.
Kai jie pasibaigia, lieka niekada nesibaigiantys viešieji pirkimai.
Pridėkime jiems plaukiančius Europos milijardus ir pamatysime didelį
vandenyną, kuriame ką tik išsimaudė Sveikatos apsaugos ministerija.
Maudosi kunigaikštystes primenanti savivalda, o ypač – valstybinės įmonės.
Sakysite, smulkmena? Milijonas kitas iš valstybės iždo pro
šalį - ne tiek išmesta į balą?
Iki 2003 metų, kai valstybės institucijos ir įmonės
šioms reikmėms išleisdavo tik kelis milijardus, gal taip buvo galima sakyti.
Bet prieš ketverius metus prasidėjo staigus kilimas ir pirkimų vertė
Jau siekia 13-14 milijardų, sudaro daugiau nei 10 procentų bendrojo
vidaus produkto.
Kasmet vis daugiau įkliūva, bet dar daugiau paprasčiausiai numoja ranka ir nebedalyvauja viešuosiuose pirkimuose. „Broliams“ dėl to tik dar geriau.
Tose šalyse, kurios nuo mūsų labiau į Vakarus ir gerokai daugiau žino
apie tamsiąsias žmogaus prigimtis apraiškas, manoma, kad nėra gerai
turėti daug valdiškų pirkėjų, kuriuos sunku sugaudyti, bet gana lengva
papirkti.
Gerai apmokama centralizuota viešųjų pirkimų tarnyba, aptarnaujanti
valdžios įstaigas galėtų būti nebloga išeitis ir Lietuvoje. Minčių tokių būta, bet tokios tarnybos nėra.
Gerai, kad yra dažnėjančios seklių atakos. Bet skina jie tik atsitiktinius žiedus. Lietuva turi pasirinkimą. Gali tapti panaši į Skandinaviją arba Azijos kraštus. Jį nulems ne bausmių griežtumas ar STT bandymai pačiupti bent vieną kitą.
Nulems kitas labai paprastas dalykas. Kiek žmonių pirmiausia patys sau pasakys: taip negali būti.
Atsiras tai galinčių dauguma, prigimties maurai turės slėptis. Neatsiras – ir toliau prisimerkę stebėsime, kaip visuomenės naudą broliai ir pusseserės gaudo. Šie galės apsimetinėti kvailais. Stebėtojams to daryti net nereikia.