Nepaisant, kad apie tokią padėtį informuotas Alizavos seniūnas, Kupiškio rajono savivaldybė, iki šiol nuostoliai ŽŪB „Daukučiai“ neatlyginami, pasėliai ir toliau klampojami.
ŽŪB „Daukučiai“ pirmininkas Petras Brazinskas, įsitikinęs rajono valdininkų bejėgiškumu ar nenoru pakeisti susidariusią padėtį, raštu kreipėsi į „Ūkininko patarėją“. Laiške redakcijai bendrovės vadovas rašė: „Per pasėlius važinėja medžiotojai, miško kirtėjai. Buvo kreiptasi pagalbos į savivaldybę, tačiau jokio sprendimo nesulaukėme.
Išaiškinti susidariusią padėtį buvo nukreipta seniūnui. Jam iškvietus policiją ir parodžius kelius pasėliuose, buvo atsakyta, kad „ženklai“ nepažeisti. Kokie gali būti kelio ženklai pasėlių laukuose, juk ten jokio kelio negali būti?! Mokame mokesčius už žemės nuomą valstybei, patiriame išlaidas įdirbdami žemę, o pasėliais gali važinėti kas nori ir kur nori.“
Pabėdojęs redakcijai bendrovės vadovas klausia: „Kas gali apriboti medžiotojų ir miško kirtėjų savivalę dėl važinėjimo per pasėlius, tiesiog padaromų kelių? Kur kreiptis pagalbos dėl padarytos žalos atlyginimo? Ar yra kokie nors apribojimai miško kirtėjams?“
Birželio 3 d. „ŪP“ lankėsi ŽŪB „Daukučiai“. Susitikimo metu bendrovės pirmininkas P. Brazinskas, lyg mintinai išmokęs, pažodžiui pakartojo laiško redakcijai tekstą. Paprašytas išsamiau pakomentuoti kai kuriuos atvejus, atsisakė kalbėti, kai įjungtas diktofonas. Drąsesnis pasirodė pirmininko pavaduotojas Julius Klikūnas. Su juo „ŪP“ apžiūrėjo pamiškėse plytinčius bendrovės laukus.
„Štai kaip atrodo kelias, kuriuo dar šį pavasarį važinėjo medvežės,“ – ranka mostelėjo į giliai įrėžtas medvežių vėžes J. Klikūnas ir pakvietė palei jas paeiti toliau miško link. Dabar tuo keleliu neįmanoma pravažiuoti jokiam automobiliui, buldozeriu jo jau neišlyginsi. J. Klikūno manymu, šiuo keliuku dešimt metų negalima bus pravažiuoti.
Todėl šalia to medvežių išmalto keliuko „formuojasi“ kitas – per bendrovės pasėlių lauką. Pastaruoju, pasak J. Klikūno, važinėja medžiotojai visureigiais prie pamiškėse esančių bokštelių žvėrims tykoti.
Į kurią pamiškę bepažvelgsi, visur per pasėlius matyti provėžos. Tai ne technologinės linijos, o laukų pakraščiais lengvųjų automobilių vingiuojančios vėžės. Bendrovės vadovai buvo teisūs, iš tikrųjų tos vėžės veda prie medžioklės bokštelių ir prie žvėrių papildomo šėrimo aikštelių. Eidami vienomis vėžėmis per lauką priėjome prie pamiškėje ant griovio kranto papiltų pabirų šernams.
Bendrovės žmonės bandė bent nusausinti medvežių išmaltas provėžas, kad tais keliukais galėtų pravažiuoti medžiotojai.
Kai kur jie iškasė griovelius vandeniui iš jų ištekėti. Tačiau ne visas provėžas galima nusausinti. Daugelyje vietų jos yra pernelyg gilios – iki juosmens.
Bendrovės pirmininko pavaduotojas parodė net užverstą melioracijos griovį medvežei išvažiuoti iš miško. Taigi pažeista ir sausinimo sistema. „Kai per vieną pasitarimą savivaldybėje pasakiau, kad medvežės sugadina griovius, man pasiūlė užrašyti medvežių ir traktorių numerius.
Tai negi aš turiu palei tą griovį sėdėti ir laukti, kol pravažiuos medvežė? Kartą pavyko sustabdyti vieną rąstus iš miško vežančią mašiną. Kai vairuotojo paklausiau, iš kur jis, vaikinukas atsakė, jog jis iš Radviliškio. Jis man paaiškino, kad jeigu dėl gilių provėžų negalima išvažiuoti keleliu, tenka sukti lauko pakraščiu, vadinasi, per pasėlius,“ – „ŪP“ pasakojo J. Klikūnas apie bandymą sutramdyti miško kirtėjus patiems bendrovės darbuotojams. Pasak J. Klikūno, ne kiekvienas vairuotojas stabdomas sustoja, dauguma visiškai nekreipia dėmesio į žemdirbių reikalavimus.
Įsitikinus, kad bendrovei savo jėgomis nepavyks sutramdyti nei miško kirtėjų, nei medžiotojų, buvo kreiptasi pagalbos į Alizavos seniūną Antaną Alkauską. Tačiau ir jis pasirodė bejėgis. Vietinis valdžios atstovas A. Alkauskas „ŪP“ sakė: „Blogiausia, kad mes nežinome, kas mišką veža.
Mat miško valdas vienas perparduoda kitam. Aš žadėjau bendrovės pirmininkui, kad sukviesiu pasitarimą su aplinkosaugininkais ir Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus paprašysiu informuoti seniūnus, kas kada gabena medieną. Pernai kviečiau policiją, ji surašė aktą. Medienos vežėjai tada sumokėjo baudą ir tuo viskas baigėsi. Šiemet buvau sustabdęs medvežę ir taip pat iškviečiau policiją. Bet kol pareigūnai atvyko, vairuotojas sėdo prie vairo ir išvažiavo. Taigi vienas seniūnas nieko čia nesugaudys.
Jeigu kieno išvažinėjo pasėlius, tai jis turi nors numerį užrašyti. Aš juk negaliu aplėkti visą seniūniją (17 tūkst. ha), tai tiesiog neįmanoma.“ Seniūnas pripažino, kad kartais per pasėlius pravažiuoja medžiotojai ir miškininkai, nes esą žemdirbiai suaria ir pasėja labai arti griovio. Ir jų paliktu ruoželiu negali pravažiuoti automobilis. Dėl tokių ne dažnai, seniūno nuomone, pasitaikančių atvejų iš dalies kalti ir patys žemdirbiai.
„Didžiausia tragedija rudenį ir pavasarį, kai labai šlapia. O vasarą, sausu metu, kad ir pravažiuoja kur per pasėlių kertę automobilis, ką gi padarysi. Mes statome draudžiančius važiuoti per pasėlius ženklus, bet jie neilgai išbūna, kam reikia pravažiuoti, tas nuverčia tuos ženklus ir važiuoja, kur jam reikia. Su medžiotojais kalbėjausi, jie stengiasi nepažeisti pasėlių. Daugiausia atvejų pasitaiko su miškininkais. Vienas jų automobilių ratas siekia tuos pasėlius, bet ką dabar padarysi...“- „ŪP“ aiškino padėtį Alizavos seniūnas A. Alkauskas.
Kupiškio r. sav. Žemės ūkio skyriaus vedėjo Valento Mankūno teigimu, šiemet rajono komisijai dar neteko nustatyti ir įvertinti miško kirtėjų ar medžiotojų padarytos žalos ūkininkų ar bendrovių pasėliams. Iki šiol niekas į komisiją tokiu prašymu nesikreipė, nors V. Mankūnui apie tokius dalykus tekę girdėti.
Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Kupiškio skyriaus vedėja Vita Stančikienė, supažindinta su ŽŪB „Daukučiai“ laišku redakcijai, nustebo, kad bendrovės pirmininkas skundžiasi, jog bandė surasti miško kirtėjus, tačiau niekas nieko apie juos nežino. „Pas mus yra visi dokumentai, kuriuose nurodyta, kas kada kirto, kam priklauso ta ar kita miško valda.
Be to, išduodami medienos gabenimo lapai, kuriuose įrašyti transporto priemonių valstybiniai numeriai. Todėl jokių problemų dėl kirtėjų ir medienos vežėjų išaiškinimo nėra. Deja, tokių duomenų mūsų niekas neprašė. Vietinėje spaudoje buvo parašyta, kad žala padaryta, tačiau nežino, kas ją padarė. Galiu pasakyti tik viena – jeigu nenori, tai ir nežino. Į raštiškus prašymus visada nedelsdami atsakome. Bet į mus nesikreipė nei ŽŪB „Daukučiai“ , nei Alizavos seniūnija“, - „ŪP“ aiškino miško kirtimo ir medienos gabenimo iš miškų tvarką V. Stančikienė.
Ir iš tikrųjų ŽŪB „Daukučiai“ niekur, išskyrus „ŪP“ redakciją, raštu nesikreipė. Bendrovės vadovas į seniūną kreipėsi tik žodžiu. Reikia pastebėti, kad A. Alkauskas geranoriškai nusiteikęs padėti žemdirbiams. Tačiau ir jis į aukštesnes valdžios instancijas taip pat kreipėsi tik žodžiu. O štai svarbiausias informacijos šaltinis – aplinkosauga - buvo pamirštas.
Ūkininkas ar žemės ūkio bendrovė neprivalo aiškintis, kam buvo leista kirsti mišką, kada ir kuo gabenti medieną, kam priklauso medvežės ir panašūs dalykai. Pakanka ūkininkui ar bendrovei raštu pranešti seniūnui apie padarytą žalą. Tolimesne pareiškimo vykdymo eiga turi užsiimti seniūnas. Jo pareiga kreiptis į aplinkosaugininkus dėl duomenų apie žalą padariusį fizinį ar juridinį asmenį. Bet vėlgi kreiptis tik raštu, nes žodžius pernelyg „užsiėmę darbais“ valdininkai greitai pamiršta. Su biurokratais reikia elgtis biurokratiškai.