Tačiau per laisvo žodžio Lietuvoje dvidešimtmetį dėl vieno asmens privilegijos kartą per savaitę žibėti ekrane ir skelbti savo tiesas per radiją didžiulis politinis mūšis nė karto nebuvo kilęs.
Tokios garbės susilaukė tik vienas išskirtinis Lietuvos pilietis – Piliečių Santalkos Tarybos pirmininkas ir viešosios įstaigos „Santalkos fondas“ valdybos narys, Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys.
Žinia, kad D.Kuolys nebeves vienos laidos per Lietuvos radiją ir porą mėnesių iki rudens sezono pradžios, kaip ir kiti laidų vedėjai, nesirodys per Lietuvos nacionalinės televizijos antrąjį kanalą, prilygo naujienai apie bombos sprogimą.
Tokią informacinę bombelę pradėjo sprogdinti tie patys politiniai žiniasklaidos veikėjai, kurių nė kiek nepapiktino kitos galimos netektys. Pavyzdžiui, kairuoliško „Fronto“ steigėjo A.Paleckio pasisakymai apie ketinimus nusavinti nei nuo valdžios, nei nuo trąšų ir degtinės gamybos nepriklausomą dienraštį, kurio, beje, savo partiečiams siūlo neskaityti ir konservatorių idėjinės skaistybės sargai.
„Kardas virš D.Kuolio galvos“ – isteriškai paskelbė pirmajame puslapyje į Lietuvos žinias pretenduojantis, bet niekada kritiško žodžio apie „Achemą“ nespausdinantis laikraštis, davęs startą brangios galvos gynimo kampanijai. Paskui „Santalkos“ bendražygius į kovą už Kuolį stojo net pats Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kublius, specialią rezoliuciją priėmė iš politinio letargo atbudę naujojo Sąjūdžio šaukliai.
Taigi nedaug betrūksta, kad prie Lietuvos radijo ir televizijos užsidegtų mitinguotojų prieš cenzūrą laužai. Bėda tik ta, kad Lietuvos Konstitucija ir įstatymai kol kas nei partijoms, nei kitoms politikuojančioms organizacijoms nesuteikia teisės spręsti, kam ir kokią laidą vesti per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, kuriame leidinyje ir kurio autoriaus straipsnį publikuoti viename ar kitame laikraštyje.
Tenka rašyti – „kol kas“, nes niekas nežino, ar tokios politinės jėgos, gavusios visą valdžią, nesiims keisti Konstitucijos ir įstatymų, kad tik politiškai ištikimos galvos galėtų skelbti tautai žinias. Juk ir po 1990-ųjų nedaug betrūko, kad „Sąjūdžio žinias“ ir kitą iš sovietinės priespaudos ištrūkusią spaudą būtų pakeitę konkrečią politinę liniją brėžiantis valstybės laikraštis, o Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai vadovautų tik naujajai valdžiai besąlygiškai tarnaujančios personos.
Tokių bandymų seriją gerai prisimena LRT žurnalistai, kuriems nuo 1990 iki 1993 metų vadovavo net devyni politinės valdžiai vis neįtikę LRT generaliniai direktoriai. Ir tik dešimtajam – Kęstučiui Petrauskiui pavyko išgyventi savo poste visą įstatymo nustatytą kadenciją.
Bet kodėl būtent D.Kuolio galva tampa naujojo žygio už visuomenės informavimo „švarinimą“ ar „valymą“ simboliu? Negi tik todėl, kad ji ryški politikos elito padangėje?
Kas gali paneigti, kad be buvusio K.Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės švietimo ir mokslo ministro, LDDP laikų viceministro, prezidento V.Adamkaus patarėjo žinios ir idėjinio vadovavimo nevyko nė viena ligšiolinė švietimo ir mokslo reforma. Beje, jo vadovaujančios rankos jėgą jautė pati LRT Taryba. Todėl tenka sutikti, kad D.Kuolys – ne koks žurnalistėlis, dėl kurio profesinės karjeros galvos neskauda nei partijoms, nei tautai.
Apie tautos požiūrį šiuo atveju sunku spręsti – D.Kuolys kol kas dar nėra išbandęs tautos pasitikėjimo laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose į Seimą ar į prezidentus. Galima būtų svarstyti nebent apie jo, kaip laidos vedėjo, reitingą, jei kas nors paskelbtų informaciją apie jų klausytojų ir žiūrovų skaičių. Tačiau jo didenybė reitingas nėra tas matas, kuriuo politiniai gynėjai drįstų matuoti Kuolio galvą ar jo laidų prasmę ir esmę.
Tokią teisę – neginčijamai vertinti kitų Lietuvos žurnalistų darbą – pasisavino pats D.Kuolys ir jo bendraminčiai iš „Piliečių santalkos“. Beje, tai ne pirmas kartas, kai šie piliečiams apsireiškę idėjinio ir politinio grynumo prievaizdai surengia daugiau ar mažiau viešą pirtį kuo nors neįtikusiems žurnalistams. Ne taip seniai vienam jų teko aiškintis ne tik dėl to, kad publikavo interviu su pašnekovu, turinčiu abejotiną ideologinį požiūrį, bet ir dėl jiems nepatikusių klausimų.
Juokinga ne tai, kad tas budriesiems ideologiniams sargams neįtikęs interviu buvo išspausdintas atviro žodžio mėnraščiu besiskelbiančiuose „Akiračiuose“, kurio redakcinėje kolegijoje – D.Kuolys ir kai kurie jam atitariantys žiniasklaidos moralizuotojai. Juokinga tai, kad savo prievaizdams nepatikusį interviu publikavęs „Akiračių“ žurnalistas buvo skundžiamas politikams ir net pačiam Lietuvos prezidentui!
Tiksliau, būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Ir neprimintų laikų, kai visi buvo lygūs, tik vieni kažkodėl buvo lygesni už kitus.
Suprantama, kad tokie „žvaigždžių karai“ žiniasklaidoje tampa itin pastebimi prieš Seimo rinkimus. Tačiau kodėl „Piliečių santalka“ ir jos lyderis yra toks svarbus kai kurių politinių jėgų ruporas, kurio netektis yra didelis nuostolis? Nesunku suprasti, nes ši santalka, jau užgrobusi jei ne teisę atstovauti visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, tai bent tokią iliuziją keliantį pavadinimą – jau parengtas kandidatų Seimo ir prezidento rinkimuose rezervas. Pastaraisiais metais šis rezervas pelnė savųjų pagarbą ir pasitikėjimą neblogai atlikdamas kolektyvinio organizatoriaus ir propagandisto funkciją.
Juk ne veltui tiek Pilietinės visuomenės instituto, tiek „Santalkos fondo“ įstatuose nurodoma, kad šios organizacijos gali užsiimti įvairiais informaciniais projektais. Ir ne tik knygų, laikraščių, žurnalų bei kitų periodinių leidinių leidyba, garso ir vaizdo įrašų bei kompiuterinių laikmenų tiražavimu, bet ir, cituojant įstatus, – „užsakomųjų informacinių paslaugų centro veikla“. Žodžiu, tikra PR firma, beje, neseniai priėmusi į savo gretas ir vieną R.Paksui talkinusį viešųjų politinių ryšių specialistą.
Kas, po kiek ir kokias informacines paslaugas užsisako „Santalkos fonde“, viešai neskelbiama. Beje, nėra informacijos ir apie šio fondo dalininkus, nors norintiems tapti fondo dalininkais reikia pateikti trijų jau esamų fondo dalininkų rekomendacijas, jie turi teisę siūlyti ir kandidatus į fondo valdybos narius. Griežtai reglamentuotas ir viešosios informacijos apie fondo veiklą teikimas – už tai įstatų numatyta tvarka atsako vienasmenis valdymo organas – fondo direktorius. Nenoromis kyla įspūdis, kad ne tik veiklos metodus, bet ir savo įstatus šie piliečiai nusirašė nuo KPSS.
Tokia pusiau konspiracinė santalka, kurios laisvoje Lietuvoje nevaržo jokie politinių partijų veiklą reglamentuojantys įstatymai, kuriai negalioja partijoms numatyta prievolė deklaruoti savo narių skaičių, skaidriai atsiskaityti už finansinių lėšų panaudojimą, riboti informacinę ir reklaminę veiklą rinkimų kampanijos metu – neįkainojamas kiekvienos partijos turtas. Tuo labiau, kad ši organizacija pagal savo įstatus gali būti ir paramos gavėja, ir labdaros teikėja. Tai puikus politinio propagandinio verslo projektas, kuriam gali pavydėti net pats A.Valinskas, neapdairiai bandantis įsteigti politinę partiją, o ne kokią nors viešąją įstaigą „Prisikėlimas“.
O Piliečių Santalkos aktyvistams su visais jų vadovaujamais institutais ir kitomis pavaldžiomis organizacijomis belieka tik apsispręsti, kuriam partiniam sąrašui pasiaukoti – A.Kubiliaus konservatorių, R.Pakso „Tvarkos ir teisingumo“, A.Matulevičiaus pilietininkų ar kokiam kitam brangiai paslaugas galinčiam pirkti politiniam dariniui. Arba tiesiog po vieną savo nepriklausomą žvaigždę iškelti vienmandatėse rinkimų apygardose, kaip svarstyta vadovaujant išmintingajam V.Landsbergiui minėtame Sąjūdžio suvažiavime. Na, o po rinkimų, kaip sakoma, galima ir susijungti, nes pradėta burti koalicija „Vardan Lietuvos“ gali priglausti visus sūnus palaidūnus.
Bet turbūt visų geriausia – tiesiog užsidirbti ir duoną kasdieninę, ir politinius dividendus žibant aukštai danguje, iš kur galima skelbti pamokslus apie teisingą valstybės valdymą ir užvaldymą. Radijui, spaudai ir televizijoms politinio eterio žvaigždės taip pat pelningos. Ypač laisvosios politikos žvaigždės, kurioms negalioja jokie žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksai.
Tikslas skelbti savo žodį tautai ir pasauliui – nesmerktinas. Ir niekas nedraudžia guostis bei guosti per gausiai užderėjusias žiniasklaidos priemones, tuo labiau, kad muilo operų žiūrovai mėgsta skriaudžiamas politikos eterio žvaigždes – jų kaina tuomet tik kyla.
Tik ar būtina vardan to amžiams įkalti Kuolio kuolelį į LRT darželį?