Būdinga, kad islamas, dar neseniai urbanizuotose Europos ir Šiaurės kraštuose buvęs nežymi jėga, kasdien sulaukia vis daugiau išpažinėjų, o jų įtaka – pavyzdžiui, Anglijoje ir Prancūzijoje – darosi vis labiau juntama.
Priešingai yra krikščionybės atveju – krikščionių skaičius islamo pasaulyje nedidėja. Pavienė, kartais net intensyvi krikščionių misionierių veikla nuo pat islamo atsiradimo Turkijoje, Šiaurės Afrikoje, Irane, Pakistane, Malaizijoje ir Bangladeše buvo nesėkminga., tiesa, išskyrus Balkanų regioną ir Ispaniją bei kai kurias Afrikos šalis, kuriose iki šiol tarp krikščionių ir musulmonų vykstanti kova, mėginant patraukti į savo pusę kuo daugiau gyventojų, regis, gali baigtis islamo pergale.
Nepaisant nuolat atnaujinamų pastangų, krikščionybės įtaka musulmonų kraštuose ne tik nereikšminga, bet dažniausiai mažėja. Viena vertus, dėl to, kad tarp musulmonų vis labiau įsitvirtina neteisinga krikščionių tikėjimo samprata, patvirtinta pačių Vakarų krikščionių, kita vertus, todėl, kad krikščioniškų misijų veikla dažnai neatsiejama nuo politinio ir ekonominio Vakarų imperializmo. Be to, krikščionių misionierių skelbiamas mokymas islamo pasaulyje dažnai nepriimtinas ir dėl neįtikinamo teologinio turinio, ir dėl deramo kitos kultūros supratimo nebuvimo. Nepagrįstai niekinama pažiūra į šeimos ir bendruomenės papročius davė ypač neigiamų rezultatų.
Islamo sugebėjimas adaptuotis įvairiose kultūrose ir visuomenėse, įnešant į jas sava ir perimant svetima, leidžia jam jaustis ir būti pranašesniam. Pirmiausia – sekuliarizuotuose ir „drungnose“ ar priešiškose krikščionybės ir bet kurios kitos religijos atžvilgiu pasaulio dalyse. Todėl musulmonai, būdami ištikimi savo pareigai, pačiais įvairiausiais būdais ir be perstojo stengiasi skelbti Mahometo – „Pranašų Antspaudo“ perduotą žodį ir kviesti rinktis „teisingąjį kelią“.
Susidarius tokiai situacijai, vis dažniau krikščionys mėgina pradėti rimtą dialogą su atgimstančio islamo išpažinėjais.
Prieš pora dienų, birželio 2-ąją, Vienoje baigėsi tarptautinis forumas „Pokrikščioniškoji Europa ir atgimstantis islamas“, kuriame buvo diskutuojama, kaip atskiros šalys ir visa Europos Sąjunga reaguoja į islamo plėtrą. Forumo darbe dalyvavo politikai, dvasiniai lyderiai ir religijų ekspertai iš Europos bei JAV ir Australijos, tarp kurių – Sidnėjaus arkivyskupas kardinolas Sethas Nicholsas, anglikonų vyskupas Michaelis Jamesas Nasiras-Ali, Austrijos stačiatikių vyskupas Ilarionas, buvęs Italijos Senato vadovas Marcello Pera, buvęs Ispanijos premjeras José María Aznaras, žinomas Europos politikas Rocco Buttiglione. Pasak organizacinio komiteto atstovo Setho Nicholso, šio renginio iniciatoriai – islamo ir krikščionybės dialogo problemas gvildenantys intelektualų centrai, pavyzdžiui, Hudcon Institute, žurnalas „Kairos“..
Viena iš pagrindinių susitikimo minčių – stiprėjant islamo sklaidai didžiausia problema išlieka patys europiečiai, atsisakę tradicijos, atmetę Šventąjį Raštą ir pamynę Dievo įstatymą. Šiandien Europai reikia bijoti ne stipraus islamo, bet silpnos krikščionybės.
Europos islamizacijos procesas vyksta ir tęsis, įgaudamas naują pagreitį. Ir tai – natūralus krikščioniškų vertybių bei tradicijų atsisakymo vardan naujai permąstytų laisvės, tolerancijos ir pan. idėjų padarinys. Tradicinė vertybių sistema, be kurios tolesnė Europos kultūros ir dvasinio gyvenimo raida ne vieno eksperto piešiama itin niūriomis spalvomis, daug kur jau sunaikinta, o jos vietoje mėginama įtvirtinti kitą, teisingiau – kitas. Todėl nenuostabu, kad savo vietą ištuštėjusioje erdvėje randa islamas – gavusi naujų jėgų renesanso laikotarpį gyvenanti religija.
Anot anglikonų vyskupo Michaelio Jameso Nasiro-Ali, ir vėl lemtingą akimirką, kaip, pavyzdžiui, praėjusiame amžiuje per seksualinę revoliuciją, kuri „sugriovė šeimas ir sėjo alkoholizmo bei narkomanijos sėklas“, krikščionys miegojo. Taip pramiegojo ir islamo įsiveržimą į jų pasaulį.
Vertybių krizė, apėmusi visą Europą, tik stiprino musulmonų pozicijas ir paskatino jų skaičiaus didėjimą Senajame žemyne. Kadangi šiandien krikščionišku save laikęs pasaulis jau yra nukirtęs beveik visas šaknis, maitinusias jį daugelį šimtmečių, atsiradusį vakuumą lengvai užpildo islamas. Tiesa, čia reikia pastebėti, kad dar yra išimčių Rytų Europoje, pavyzdžiui, Bulgarijoje krikščionybė ne tik nesitraukia, bet krikščionių skaičius ir nuolat didėja.
Vertybių nykimas, pasak Rocco Buttiglione’s, stiprias šalis padaro silpnomis. Todėl Europa, viena vertus, yra stipresnė už islamo pasaulį, kita vertus, jis yra silpnesnė, o priežastis viena – tradicinių vertybių sumažėjimas. Pabrėžęs, kad įsiviešpatavęs moralinis reliatyvizmas kelia didžiulį pavojų, ypatingą dėmesį R.Buttiglione skyrė demografinei krizei. Šią krizę ir gimstamumo mažėjimą Europoje jis susiejo su meilės krize ir pastebėjo: meilė, atsakinga meilė, vedanti į santuoką ir „gimdanti“ naują gyvybę, „palieka Europą“.
Susitikimo metu ne kartą buvo pabrėžta, kad problemų, kurios komplikuoja dialogą tarp krikščionybės ir islamo, šaltinio reikia ieškoti ne islamiško, bet sekuliarizuoto Vakarų pasaulio aplinkoje – ten, kur viešpatauja, kaip sakė Jonas Paulius II, „mirties kultūra“.
Susidurdami su antireliginės pasaulėžiūros spaudimu, su mėginimu įtvirtinti „naujosios moralės“ normas, iš esmės paneigiančias esminius moralės principus, kuriuos saugo ir kuriais remiasi tradicinės religijos, krikščionys ir musulmonai, stačiatikių vyskupo Ilariono žodžiais tariant, turi būti drauge, turi būti surėmę pečius. Tačiau kol kas realybė kitokia. Ir dėl paprastos priežasties.
Šiandien galima kalbėti ne tik apie pokrikščioniškos Europos ir, apskritai, viso Vakarų pasaulio baimę, susidūrus su atgimstančiu bei savo įtakos sferą plečiančiu islamu, bet ir apie islamo pasaulio baimę, pradedant jam kitą santykių su Europos bei kitomis Vakarų pasaulio šalimis erą.
Pagrindinė visų vakariečių, ypač europiečių, klaida ta, kad jie viešai demonstruoja, jog bijo musulmonų, bijo islamo. Ir nepastebi ar nenori pastebėti bei pripažinti jų visuomenes apėmusios krizės priežasčių. Pirmiausia galvoje turiu Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Olandiją ir Belgiją.
Musulmonai bijo artimo kontakto su sekuliarizuotu pasauliu, bijo prarasti tai, ką prarado Europa. Tik matydami jos blaškymąsi, kelių, kurie nieko nepakeis, paieškas ne tik radikaliausi islamistai, bet ir nuosaikūs musulmonai jaučia palengvėjimą bei konstatuoja: Europa nepagydomai serga, tinkamų vaistų atsisako, iki jos visiško žlugimo liko labai nedaug laiko. Tad, ar galima ir ar reikia rimtai kalbėtis su merdėjančiu ligoniu, kurti planus?
„Ne“, – atsakymas, kurį išgirstume net iš daugelio dialogui atvirų musulmonų.
Nemažiau svarbi krikščionių ir musulmonų dialogo Europoje problema – vieno stipraus dvasinio lyderio nebuvimas. Ir tarp naujosios Europos valstybėse gyvenančių musulmonų, ir suskaldytame bei toliau skaldomame islamiškame pasaulyje. Taigi ir rimtas dialogas neįmanomas.
Tiesa, vienas žingsnis jau žengtas – dialogas vyksta tarp atskirų teologų, rengiamos bendros moralės, dvasinius klausimus gvildenančios konferencijos. Bet šiandien dažniausiai viskas baigiasi tik miglotų rezoliucijų priėmimu, kurioms susidariusios situacijos įtakos neturi ir yra įdomios tik santykių tarp religijų tyrinėtojams. Norisi tikėti, kad šis forumas – išimtis.