Vie­nos Są­jū­džio idė­jos gy­vos, ki­tos iš­kreip­tos, tre­čios gal­būt at­gims

Šis lai­ko tarps­nis pra­si­dė­jo dau­ge­lio Lie­tu­vos žmo­nių lū­kes­čiu tu­rė­ti sa­vo vals­ty­bę bei vie­ny­be to sie­kiant – ne­už­mirš­ta­mas ki­to del­nas ta­va­me del­ne Bal­ti­jos ke­ly­je bei dai­nos prie Par­la­men­to rū­mų juos gi­nant. Pas­kui vis­kas iš­vir­to drabs­ty­mu­si pur­vais ieš­kant, kas kal­tas, kal­tes­nis, bal­tas bal­tes­nis, bei tai, kuo da­bar so­ti ša­lis – emig­ra­ci­ja, so­cia­li­ne at­skir­ti­mi, sa­vi­žu­dy­bė­mis, vai­kais be tė­vų.

Kaip LPS veik­los pra­džią me­na ak­ty­vūs są­jū­di­nin­kai, Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai, bu­vę Sei­mo na­riai Al­gir­das PATACKAS bei Ka­zi­mie­ras UOKA, ko­kia jų nuo­mo­nė apie mi­nė­tą­sias 20-ies me­tų tar­po me­ta­mor­fo­zes?

K. Uo­ka: Ka­dan­gi tu­riu ga­li­my­bę gy­ven­ti iš sig­na­ta­ro ren­tos, sko­lą vi­suo­me­nei sten­giuo­si grą­žin­ti da­ly­vau­da­mas vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Pi­lie­čių są­šau­ka“ veik­lo­je – sten­gia­mės at­kreip­ti val­džios dė­me­sį į svar­bias ša­lies pro­ble­mas. Mums pa­si­se­kė iš­ko­vo­ti, kad 14 proc. gra­žių sau­go­mų te­ri­to­ri­jų lik­tų pri­ei­na­ma vi­siems ša­lies žmo­nėms – kad ne­bū­tų pa­keis­tas įsta­ty­mas, lei­džian­tis jas iš­da­ly­ti. Taip pat laiš­kais, pi­ke­tais da­ry­da­mi spau­di­mą val­džiai pa­sie­kė­me, kad die­ną per te­le­vi­zi­ją ne­bū­tų ro­do­ma al­ko­ho­lio re­kla­ma, Vil­niu­je ne­vyk­tų gė­jų pa­ra­dai. Ga­lan­dam dan­tį prieš ki­nų dar­bi­nin­kų įve­ži­mą į Lie­tu­vą – fir­mos ma­siš­kai juos ve­ža ir pa­lie­ka: per­nai duo­ta 3100 lei­di­mų įvež­ti, šį­met – 3400.

A. Pa­tac­kas: Tai ver­sli­nin­kų spau­di­mas. Te­gu jie su­mo­ka tik­rą kai­ną už to­kį ki­nų įve­ži­mą. Juk dar­bi­nin­kai at­vyks­ta su šei­mo­mis: kiek mū­sų vals­ty­bei kai­nuos jų in­teg­ra­ci­ja?!

K. Uo­ka: Ke­ti­na­me įkur­ti Pi­lie­čių ko­mi­te­tą, kad jis kon­tro­liuo­tų ki­nų įve­ži­mą. „Pi­lie­čių są­šau­ka“ – ne­for­ma­li or­ga­ni­za­ci­ja, ak­ty­vo jo­je – apie 100 žmo­nių: iš Stu­den­tų są­jun­gos, Moks­lei­vių par­la­men­to, Var­to­to­jų są­jun­gos, ki­tų vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų.

Pas mus jo nė­ra. Kai or­ga­ni­za­ci­ja ne­for­ma­li – ne­tu­ri pa­tvir­tin­tų įsta­tų, są­skai­tos nu­me­rio ir pan., – jai vis­kas pui­kiai se­ka­si, kai tu­ri – tai ke­lias į jos mir­tį. Lais­vas dva­sios ple­ve­ni­mas – ge­riau­sia vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos bū­se­na.

A. Pa­tac­kas: Są­jū­dis iš pra­džių taip pat ne­tu­rė­jo ly­de­rio – jo są­mo­nin­gai ne­rin­kom. Be abe­jo­nės, bu­vo vi­sos Lie­tu­vos Są­jū­dis, ta­čiau Kau­no Są­jū­dis bu­vo at­ski­ras vie­ne­tas. Jis ne­bu­vo re­gio­ni­nis. Tarp Vil­niaus ir Kau­no Są­jū­džio bū­ta prieš­prie­šų: pir­ma­sis bu­vo pro­jek­tuo­tas, ant­ra­sis – spon­ta­niš­kai ki­lęs. Vil­niaus Są­jū­džio pa­grin­dą su­da­rė ži­no­mi as­me­nys. Kaip aiš­kė­ja, jis for­muo­tas ne be KGB įta­kos.

Prieš mir­tį aka­de­mi­kas Edu­ar­das Vil­kas pri­si­pa­ži­no Zig­mui Vaiš­vi­lai, kad vie­nas tuo­me­ti­nis CK vei­kė­jas jam pa­ro­dęs są­ra­šą pen­kių žmo­nių, ku­rie tu­rė­tų bū­ti LPS ini­cia­ty­vi­nė­je gru­pė­je. Juk Są­jū­dis bu­vo su­ma­ny­tas kaip „pe­rest­roi­kos“ – Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo per­tvar­kos – rams­tis. O Kau­no Są­jū­dis bu­vo spon­ta­niš­kai su­for­muo­tos iš gat­vės žmo­nių – vie­šu­mo­je ne­ži­no­mų. An­tai kai Ar­vy­das Juo­zai­tis 1988 m. bir­že­lio 10-ąją at­vy­ko į Kau­ną, Ar­chi­tek­tų na­mus, skai­ty­ti pa­skai­tos, kvie­čian­čios iš­si­lais­vin­ti, klau­sy­to­jai ėmė siū­ly­ti at­sto­vus į Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nę gru­pę. Pa­siū­lė ir ma­ne su K. Uo­ka, nors mū­sų pa­skai­to­je ne­bu­vo. Šią da­tą, bet ne bir­že­lio 3–ąją, lai­ko­me Kau­no Są­jū­džio gim­ta­die­niu.

K. Uo­ka: Vie­ne­rius me­tus tarp Kau­no bei Vil­niaus Są­jū­džių vy­ko var­žy­bos dėl ga­lu­ti­nio tiks­lo: mes de­kla­ra­vom Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, o Vil­nius šį tiks­lą mas­ka­vo: lai­kė­si da­li­nės – eko­no­mi­nės – ne­pri­klau­so­my­bės nuo­sta­tos. Gin­čų fi­na­las – 1989 m. va­sa­rį Kau­no mu­zi­ki­nia­me te­at­re įvy­kęs LPS Sei­mo po­sė­dis, kai vis dėl­to vil­nie­čiai, kau­nie­čių pri­rem­ti, pri­ta­rė ga­lu­ti­niam LPS tiks­lui – vi­siš­kai Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bei, ir tai bu­vo pa­tvir­tin­ta.

A. Pa­tac­kas: Ma­tyt, bu­vo pri­bren­dęs lai­kas pa­sa­ky­ti ši­tą žo­dį. Tai bu­vo tar­si įžan­ga į Ko­vo 11–ąją. Kai bu­vo pa­tvir­tin­tas mi­nė­ta­sis LPS tiks­las, žmo­nės svei­ki­no šį žings­nį, o val­džia, lig tol murk­so­ju­si – pa­lai­kiu­si ri­bo­tą su­ve­re­ni­te­tą – tam ne­pri­ta­rė. Ji iš­va­rė mus iš TV už­draus­da­ma „At­gi­mi­mo ban­gą“ ir pan.

K. Uo­ka: Kau­no mu­zi­ki­nis te­at­ras – ypa­tin­ga is­to­ri­nė vie­ta. Ant jo rei­kė­tų pri­tvir­tin­ti at­mi­ni­mo len­tą, pri­me­nan­čią, kad čia 1940 m. bu­vo pa­tvir­tin­tas Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pra­ra­di­mas, vė­liau – jos at­ga­vi­mas.

A. Pa­tac­kas: Kau­no Są­jū­džio ypa­ty­bė, sky­ru­si jį nuo ki­tų Lie­tu­vos vie­to­vių Są­jū­džio struk­tū­rų, ta, kad jis tu­rė­jo Įga­lio­ti­nių su­si­rin­ki­mą, pri­me­nan­tį Pran­cū­zi­jos kon­ven­tą: kiek­vie­ną sa­vai­tę rink­da­vo­si 600 mies­to ko­lek­ty­vų at­sto­vai.

K. Uo­ka: Aukš­čiau­sio laips­nio liau­dies bal­są! Juk kiek­vie­ną iš 600 gru­pių su­da­rė 100–200 žmo­nių. Tai­gi Kau­ne bu­vo apie 7–12 tūkst. są­jū­di­nin­kų. Įga­lio­ti­nių su­si­rin­ki­mai bu­vo di­džiau­sias įvy­kis, pa­gal jų nu­ta­ri­mus klos­tė­si le­mia­mi vi­so Są­jū­džio, tai­gi ir Lie­tu­vos įvy­kiai: LPS Sei­mo po­sė­džiuo­se mes, kau­nie­čiai, iš­ko­vo­da­vo­me, kad bū­tų pri­ima­mi ati­tin­ka­mi spren­di­mai.

A. Pa­tac­kas: Nes il­gai bė­gio­jo abi­pus gat­vės: iš LPS būs­ti­nės de­rin­ti rei­ka­lų į CK. Ko­dėl kau­nie­čiai drą­siai sie­kė to­kio tiks­lo?

Nes ne­tu­rė­jo­me ko pra­ras­ti. Tar­kim, aš, bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys, iš­mes­tas iš Moks­lų aka­de­mi­jos, šie­na­vau pa­ke­les, Ka­zi­mie­ras dir­bo su bul­do­ze­riu.

Pir­mie­ji – Ar­chi­tek­tų, pas­kui Me­ni­nin­kų na­muo­se, pas­kui – Vy­tau­to Land­sber­gio na­me Do­ne­lai­čio gat­vė­je, ga­lop – Ra­di­jo ga­myk­los „Ši­le­lio“ sa­lė­je. Ki­ta iš­skir­ti­nė Kau­no Są­jū­džio ypa­ty­bė ta, kad mums rū­pė­jo kul­tū­ri­niai da­ly­kai – mies­tas rū­pi­no­si ir kul­tū­ros vir­smu. Kau­no Są­jū­džiui re­miant mies­te 1988 m. įkur­ta LPS sek­ma­die­ni­nė mo­kyk­la, be­je, vei­kian­ti lig šiol (per­va­din­ta į Kau­no tau­ti­nės kul­tū­ros cen­trą – red.), 1989 m. at­kur­tas Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas, ku­ris iki ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 1990 m. bu­vo vie­nin­te­lė ne­pri­klau­so­ma aukš­to­ji mo­kyk­la Lie­tu­vo­je; Kau­nas ta­da ta­po ir Ža­lių­jų ju­dė­ji­mo, Šau­lių bei ki­tų at­kur­tų­jų są­jun­gų cen­tru. Tai­gi Kau­ne vie­nu me­tu vy­ko ir po­li­ti­niai, ir kul­tū­ri­niai pro­ce­sai.

K. Uo­ka: Kau­nas kul­tū­ros at­žvil­giu nė­ra smu­kęs, ži­no­ma, no­rė­tų­si, kad bū­tų ge­riau.

A. Pa­tac­kas: Vi­suo­me­ni­nio pa­ki­li­mo lai­ko­tar­piais ran­da­si idė­jos. Pa­vyz­džiui, auš­ri­nin­kų idė­jos Vin­cą Ku­dir­ką tar­si bib­li­nį Sau­lių pa­ska­ti­no per­si­mai­ny­ti į Pau­lių. Jų idė­ja, kad de­mo­kra­tinį va­do­va­vi­mo vals­ty­bei pa­grin­dą tu­ri su­da­ry­ti ne aris­tok­ra­tų, bet vals­tie­čių, ar­ba vi­du­ri­ny­sis, sluoks­nis, pa­si­reiš­kė My­ko­lo Kru­pa­vi­čiaus že­mės re­for­ma. Ir Są­jū­džio jė­ga – jo idė­jos: vie­nas pa­vy­ko pa­vers­ti tik­ro­ve, iš ki­tų iš­si­ty­čio­ta, tre­čios įgy­ven­din­tos iš­kreip­tai, ki­tos, ma­nau, at­gims. Idė­jos juk ne­mirš­ta. Idė­jos – svar­biau­sias Są­jū­džio nuo­pel­nas. Bal­ti­jos ke­lias – tai K. Uo­kos idė­ja. Jos nie­kam pa­sau­ly­je ne­pa­vy­ko pa­kar­to­ti.

K. Uo­ka: Tar­kim, vo­kie­čiai, pro­tes­tuo­da­mi prieš ato­mi­nę ener­ge­ti­ką.

A. Pa­tac­kas: Są­jū­džio idė­jos gy­vos! Svar­biau­sia, tu­ri­me sa­vo vals­ty­bę tar­si na­mą su sto­gu, nors vi­du­je gal ir ne­jau­ku. O jis pri­klau­so nuo žmo­nių. Vals­ty­bė bu­vo prie­mo­nė per­duo­ti bū­si­moms kar­toms tai, kas va­di­na­ma tau­tos ta­pa­ty­be, men­ta­li­te­tu ir pan. Šie da­ly­kai – svar­biau­si. Mes kal­bos ne­pra­ra­do­me kaip, pa­vyz­džiui, ai­riai.

Ne­at­si­tiks: tu­ri­me sa­vo li­te­ra­tū­rą, ben­dri­nę kal­bą. Emig­ra­ci­ją lai­kau tė­vy­nės iš­da­vys­te – jos ne­ga­liu pa­kęs­ti. Iš­im­tis bū­tų po­li­ti­nė emig­ra­ci­ja. Bet bū­da­mas po­li­ti­niu ka­li­niu sa­ky­da­vau: jei ma­ne iš­grūs­tų iš So­vie­tų Są­jun­gos, tu­rė­tų rū­pin­tis ana­pu­si­nės sie­nos sau­gu­mu – kad ne­grįž­čiau į Lie­tu­vą. Su­tin­ku: sve­tur ga­li­ma už­si­dirb­ti, bet ne­ga­li­ma gal­vo­ti apie pa­si­li­ki­mą. Ne­pa­tei­si­nu va­rian­tų, kai emig­ruo­ja­ma sie­kiant per­ei­ti iš že­mes­nio so­cia­li­nio sluoks­nio į aukš­tes­nį: kai, tu­rint ga­li­my­bę pa­ken­čia­mai gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, iš­vyks­ta­ma no­rint iš Volks­wa­ge­no per­sė­ti į BMW ir pan., dėl to vai­kai pa­lie­ka­mi ar­ba iš­si­ve­ža­mi – abiems at­ve­jais jie trau­muo­ja­mi.

K. Uo­ka: Liūd­niau­sia, kad So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja emig­ra­ci­ją ėmė nei­gia­mai ver­tin­ti tik nuo 2004 m. Tai liu­di­ja val­džios kri­zę.

Ne­su­pran­ta­me, kad gy­ve­na­me to­kia­me gra­žia­me ža­lia­me kam­pe­ly­je. Į Lie­tu­vą iš saus­ros iš­de­gin­tų Indijos že­mių už­kly­dę in­dai negali su­vok­ti, kad gy­ve­na­me to­kio­je gra­žio­je že­mė­je. O val­džia ją par­da­vi­nė­ja! Mū­sų žmo­nės Lie­tu­vą tu­ri pa­ma­ty­ti tų in­dų aki­mis! Lie­tu­vo­je vi­du­ti­nis gy­ven­to­jų tan­kis – 52 gy­ven­to­jai 1 kv. km, o ki­to­se ša­ly­se – 200–300 gy­ven­to­jų 1 kv. km. Tad džiau­ki­mės sa­vo tė­vy­ne ir gy­ven­ki­me jo­je, už­pil­dy­da­mi ją sa­vo žmo­nė­mis, sa­vo kul­tū­ra!

Ar emig­ra­ci­jos nė kiek ne­pa­tei­si­na­te – juk žmo­nės iš­vyks­ta ne­ga­lė­da­mi pra­gy­ven­ti, nes nė­ra dar­bo ar­ba už jį men­kai mo­ka­ma?

K. Uo­ka: Dar­bų pil­na, pro­ble­ma, ta, kad ven­gia­ma dirb­ti va­di­na­muo­sius juo­dus dar­bus: sta­ty­ti, šluo­ti, kas­ti že­mę. Jų ven­gu­si Vo­kie­ti­ja jau sre­bia tą sriu­bą.

A. Pa­tac­kas: Čia su­si­for­ma­vęs tur­kų et­ni­nis sluoks­nis ne­ma­žai bė­dų jai ke­lia. Ir mums taip at­si­tiks, jei tuo ke­liu ei­si­me. Tau­tą žu­dan­čiu kvai­lu­mu, sno­biz­mu lai­kau šią lie­tu­vių bal­ta­ran­kys­tę.

K. Uo­ka: Tai bjau­riau­sia šlėk­tiš­ko ba­jo­riš­ku­mo ap­raiš­ka. Vi­si ver­žia­si gy­ven­ti did­mies­čiuo­se, ne­su­vok­da­mi, kad tai vi­siš­ka ak­la­vie­tė.

Tu­rė­da­mas is­to­ri­ko di­plo­mą, dėl KGB se­ki­mo ne­ga­lė­jau ra­miai dirb­ti mo­kyk­lo­je, to­dėl pa­si­rin­kau eks­ka­va­to­ri­nin­ko dar­bą. Jį dir­bau 27 me­tus ir tuo di­džiuo­juo­si. Kai, bai­gęs Sei­mo ka­den­ci­ją, vėl sė­dau už eks­ka­va­to­riaus vai­ro ir dir­bau so­dy­bo­je prie Vil­niaus, vie­na mo­te­ris ma­ne iš­vy­du­si verk­ti pra­dė­jo – kaip­gi aš, bu­vęs vals­ty­bės kon­tro­lie­rius, to­kį juo­dą dar­bą da­bar dir­bu?! Ar­gi tai verks­mo ver­ta si­tu­a­ci­ja? Vi­si dar­bai gar­bin­gi.

A. Pa­tac­kas: Kla­sio­kai ei­da­vo žiū­rė­ti, kaip aš, ge­rai mo­kę­sis, įsto­jęs į as­pi­ran­tū­rą, iš­ėjęs iš ka­lė­ji­mo šla­viau Že­mai­čių gat­vę.

Jums, bu­vu­siam moks­li­nin­kui, ne­bu­vo gė­da šluo­ti?

Esu ir kiem­sar­giu dir­bęs, ir šie­na­vęs. Vi­si di­si­den­tai dir­bo kiem­sar­giais, kū­ri­kais, pas­ta­ruo­ju – ir Vac­la­vas Ha­ve­las.

K. Uo­ka: Jo iš­rin­ki­mą Če­ki­jos pre­zi­den­tu sie­ju su tuo, kad jis, dirb­da­mas tarp pa­pras­tų žmo­nių, jau­tė jų dva­sią. Tik­ro eli­tiš­ku­mo tu­rė­tu­me mo­ky­tis iš an­glų. An­gli­jos aris­tok­ra­ti­ja ka­ro me­tais ri­bo­jo sa­vo po­rei­kius ten­kin­da­ma­si ma­žu, da­ly­da­ma­si iš­tek­liais su ki­tais so­cia­li­niais sluoks­niais.

Ir da­bar tur­tin­gų an­glų vai­kai įsi­dar­bi­na. An­glai gy­ve­na pa­gal pa­tar­lę, kad auk­sas ir pe­le­nuo­se ži­ba, o šlėk­tiš­ka­sis – len­kiš­ka­sis ir lie­tu­viš­ka­sis aris­tok­ra­tiš­ku­mas reiš­kia­si tuo, kad esu ver­tes­nis nie­kin­da­mas ki­tą.

Vie­nas to­kio iš­tvir­ki­mo po­žy­mių – veng­ti juo­do dar­bo. Skan­di­na­vi­jos ša­lys to­kių eko­no­mi­nio, so­cia­li­nių gy­ve­ni­mo aukš­tu­mų pa­sie­kė to­dėl, kad jų val­džia ne­iš­pui­ko. Vi­so­se tau­to­se vals­ty­bę gel­bė­ja val­džios ry­šys su pa­pras­tu žmo­gu­mi. Lie­tu­vos li­ki­mą sie­ju su Kau­nu. Juk iš jo dau­giau­sia žmo­nių emig­ra­vo. Dau­ge­lis jau grįž­ta. Ir anks­čiau, ir da­bar Kau­ną dau­giau­sia „ve­ža“ pa­pras­tu­mas, liau­diš­ku­mas. Kiek daug Lie­tu­vos eks­por­to – net 40 proc. – su­da­ro Kau­no įmo­nė­lė­se pa­ga­min­ta pro­duk­ci­ja! Tai dar­bo mies­tas.

A. Pa­tac­kas: Vil­nius kles­ti iš in­jek­ci­jų. Jis pseu­do­kai­miš­kas – ak­lai at­vi­ras pra­si­grū­du­siems kul­tū­ros reiš­ki­niams. Kau­nas iš­ran­kes­nis. Slo­gu man į Vil­nių nu­va­žia­vus. Slo­vac­kis apie jį ra­šė: „Tu tarp ki­tų bu­vai pa­pū­ga.“