Pasirodo, išeitis paprasta. Reikia, kad šis parlamentaras pateiktų štai tokį skubiai
svarstytiną įstatymo projektą: kiekvienas tautos išrinktasis kasdien,
vos atėjęs į darbą, gauna 100 g samanės ar kito tautinio gėrimo, kurį
gali panaudoti savo nuožiūra - vidujai ar išoriškai. Nereikia slėpti
savo promilių nuo elektorato! Rinkėjai kur kas geriau jausis manydami,
kad turi reikalą su girtais profesionalais (nes tai laikina) negu su
tais blaiviais silpnapročiais (nes tai, kaip sakoma, visiems laikams).
Valinskui, susirūpinusiam būsmais būsimos partijos reitingais, patariau
drąsiai žengti paties Arnoldo Schwarzeneggerio pramintais takais. Antai
visai neseniai šis be jokio vargo užėmė I vietą JAV geidžiamiausių
gubernatorių sąraše, kurį sudarė striptizo šokėjos! Jei analogišką
geidžiamiausių Lietuvos politikų sąrašą sudarinėtų Olialia mergaitės,
neseniai grįžusios iš Alžyro, kur visus vyriškos lyties čiabuvius
apžavėjo menkai pridengtomis savo grožybėmis čadrų fone, o Valinskas
pažadėtų, kad laimėjęs rinkimus jas visas ir vėl ten nusiųs, jo
reitingas iškart pakiltų ne tik žmonos akyse.
Kęstučiui Glaveckui, pareiškusiam: „Kai lauki infliacijos augimo, jis
būtinai įvyksta“, ir Gediminui Kirkilui, kuris jos nelaukia, todėl jo
valdymo laikais infliacijos nėra ir nebus, priminiau nugirstą Optimisto
ir Pesimisto pokalbį. Optimistas sako: „Jei taip ir toliau, teks eiti
išmaldos prašyti“. „O pas ką?“ - teiraujasi Pesimistas. Panašu, kad tai
buvo Abišalos dialogas su įžūliai energetiškai išeuropėjusius kaimynu
latviu Piebalgu dėl Ignalinos atominės elektrinės.
Pasižadėjusiam niekur neišvykti Audriui Butkevičiui patarinėjau
telefonu. Jis klausė, iš kur tokia netvarka, toks neteisingumas, kad jį
pagauna visais gyvenimo atvejais - ir tada, kai ima, ir tada, kai
duoda. Per spiritizmo seansą iš paties Sartre'o sužinojusi formulę„pragaras - tai kiti“, Audriui B. logiškai paaiškinau, kad jis ne iš tų
ėmė ir ne tiems davė.
Kelios su jurisprudencija susijusios dvasios mane
užtikrino, kad kyšiu niekas, nes „Transparency international“, nelaiko
turtinės vertės neturinčių, bet naudingų ar malonių paslaugų (prie jų
priskiriama teigiama asmens reklama, geri atsiliepimai, lytiniai
santykiai). Čia jau net korupcijos baubas Juozapavičius nė nosies
neįkiš! Metęs ragelį, Audrius B. iškart stojo plėšti šių jo dar neartų
dirvonų. Nudžiuginau žmogų, parodžiau teisingą kryptį, kaip išvengti ir„tiurmos“, ir „ubago terbos“.
Susisiekusi su Sigmundu Freudu, radau ką patarti ir jo tautiečiams -
austrų regbininkams, Vilniuje viešai apnuoginusiems savo negeroves. Jie,
visi 20, netoli Kirkilo rezidencijos traukė burtus, ar kitas varžybas
pralaimės dar didesniu skirtumu negu prakišo lietuviams (0:48). Sutarė,
kad nugalėtojas bus tas, kuris ištrauks ilgiausią burtą. Priėjusi
liepiau nutraukti šią „falinę stadiją“, užsimauti kelnes ir traukti
degtukus, kaip civilizuotoje Lietuivoje yra įprasta. Šie nepaklausė ir
dabar Tarptautinė regbio federacija, kad nustatytų nusikaltimo sudėtį,
atlieka tardymo eksperimentą - visi 20 turės savo sostinėje pakartoti
veiksmus, kuriuos atliko mūsų sostinėje.
Kita vertus, nėra nuogaliaus, kuris kam nors nepraverstų (antai vienas
šiuolaikinis menininkas tokiems net užmoka, kad šie išsirengtų viešose
vietose ir leistųsi nufotografuojami). Ar nereikėtų ir mums pasekti
austrų pavyzdžiu? Kitąmet, kai viniečiai ir linciečiai savo miestus
teisėtai vadins Europos kultūros sostinėmis, galėtume į Lincą nusiųsti
visą savo futbolo komandą, kad viešoje vietoje ištrauktų burtus, kada,
kam ir kokiu skirtumu pralaimės, tada nusifotografuotų be aprangos ir
tuo išgarsintų mūsų šalį ne tik Freudo gimtinėje.
Arba galėtume
mąstydami globaliai veikti lokaliai - pavyzdžiui, nuogais užpakaliais
užmaskuotume Vilniaus stadiono nebaigtų statybų griuvėsius, kol išeis iš
cypės toks Lementauskas ir darbai vėl užvirs. Tokiais neordinariais
veiksmais tik dar labiau sustiprintume savo kaip drąsios šalies įvaizdį.
Tiesiai iš austriškos fotosesijos Krescencija ŠURKUTĖ