Kasdien su smurtą šeimoje patiriančiomis moterimis bendraujanti psichologė Šeimos politikos koncepciją vadina gėdingu politikų smūgiu visuomenei.
- Kodėl taip skeptiškai vertinate Šeimos politikos koncepciją, kuriai pritarė Seimas?
- Būna pergalių, kurios yra blogesnės už prasčiausią pralaimėjimą. Tai, ką padarė Seimas, – visiškos nekompetencijos pavyzdys. Neįžvelgiu čia nei socialinės, nei ekonominės logikos.
Manau, kad šį Seimo poelgį dar ilgai nagrinės politologai ir ekonomistai. XX amžiuje kilo daug pilietinių judėjimų, kurie siekė, kad visuomenėje būtų kuo mažesnė atskirtis. Ilgai buvo kovojama su „benkarto“ sąvoka.
Ir štai XXI amžiaus pradžioje mūsų valstybė priima dokumentą, kuris įteisina atskirtį ir supriešina visuomenę. Vakarų šalyse tokie sprendimai būtų neįmanomi. Tokia Šeimos politikos koncepcija – gėda prieš visą Europos Sąjungą.
Pagal šią koncepciją nesusituokę vyrai ar moterys, auginantys vaikus, yra kažkuo žemesni, prastesni.
- Kokių tai gali turėti pasekmių?
- Taip ribojamas gimstamumas. Jei vaikams, gimusiems ne šeimoje, kaip tai supranta Seimas, valstybė nesuteiks vienodų garantijų, moteris pasvarstys, ar išvis gimdyti.
Kertame patys sau – juk mūsų šalyje gimstamumo rodikliai yra prasti.
Ar toks dokumentas nepaskatins emigracijos? Ar moteris su Lietuvoje gimusiu vaiku neišvyks į Daniją, Norvegiją ar Austriją – šalis, kuriose niekas nė nesumanytų jos su atžala nevadinti šeima.
Ar tokia Šeimos politikos koncepcija neprieštarauja Konstitucijai? Juk valstybės funkcija – globoti savo piliečius, sukurti jiems tokias sąlygas, kad jie jaustųsi lygūs su kitais. Tačiau valdžios atstovų palaimintas dokumentas prieštarauja valstybės prigimčiai.
- Ar Šeimos politikos koncepcija nepažeidžia moterų teisių?
- Šis dokumentas išties yra nukreiptas prieš moteris. Lietuvoje yra dešimt kartų daugiau moterų, kurios vienos augina vaikus, nei vyrų, kurie savo atžalomis rūpinasi vieni.
O šiame dokumente šeima vadinamas toks visuomenės darinys, kuriame būtinai yra vyras. Vadinasi, į socialinį užribį patenka dešimt kartų daugiau moterų.
Ir ten jas stumia valdžia, kuri nieko nepadarė, kad išspręstų smurto prieš moteris problemą. Lietuvoje smurtą patiria per 60 proc. moterų. 98 proc. smurtautojų yra vyrai.
Po tokių valstybės žingsnių moterims telieka masiškiau eiti į valdžią.
- Galbūt Seimas pritarė tokiam dokumentui, nes jo daugumą sudaro vyrai?
- Manau, kad tai svarbi priežastis. Be to, Seimas susivienijo su Bažnyčia ir ėmė moralizuoti. Valstybė neturi būti sentimentali, moralizavimas neturi pakeisti išmintingos politikos.
Bažnyčios manymu, jei moteris siekia ištuokos, vadinasi, ji yra bloga, mat pasmerkia savo vaiką betėvystei. Tiesa yra kitokia: jei moteris siekia ištuokos, dažnai ji siekia apsaugoti savo ir savo vaikų gyvybę ir sveikatą nuo smurtaujančio sutuoktinio.
Tačiau nei aukščiausioji šalies valdžia, nei Bažnyčia į tai gilintis nerado noro.
Bažnyčiai derėtų atsigręžti į save. Ji yra paskutinė archajiška, nedemokratiška Vakarų pasaulyje institucija, uždara kaip kariuomenė, neįsileidžianti moterų.
Bažnyčia, užuot rūpinusis ganytojiška veikla, politikuoja. Nejaugi mūsų šalies piliečių išrinkta valdžia yra tokio žemo intelekto, kad to nesuvoktų? Nejaugi Seimo nariai tokie paveikūs, kad jiems Bažnyčia būtų kelrodė žvaigždė? Tai neatitinka modernios visuomenės kriterijų.
Galbūt parlamentarai tikisi, kad kunigai jiems padės per artėjančius rinkimus?