Žiūrėkite reportažą iš konferencijos.
Į renginį, pavadintą „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“, atvykęs britų dienraščio „The Guardian“ apžvalgininkas Jonathanas Steele'as puikiai prisimena laikus, kai pasaulį sudrebino Sovietų Sąjungos žlugimas. 1988–1994 metais jis vadovavo „The Guardian“ biurui Maskvoje ir buvo kelis kartus atvykęs į Vilnių, kur savo akimis regėjo, kaip beviltiškai komunistų partijos funkcionieriai atsakinėja į minios užsienio žurnalistų klausimus.
Lėtai žingsniuojantis Vilniaus Senamiesčio grindiniu J.Steele'as prisipažįsta, kad Lietuva pasikeitė neatpažįstamai. Tačiau, pasak jo, keičiasi ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis – žurnalistas taip pat yra dirbęs Pietų Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Balkanuose, Izraelyje, Afganistane ir Irake.
Dirbdamas užsienyje įspūdžius J.Steele'as klojo į dienraščio puslapius, tačiau nuolat likdavo daug nepapasakota. Rusija, Rytų Europa, Vokietija, Afrika, Irakas – vaizdai, įvykiai, faktai tilpo į knygas, kuriose ekspertas analizuoja tarptautinius santykius ir besikeičiantį pasaulį.
Du kartus geriausiu užsienyje dirbančiu Didžiosios Britanijos korespondentu pripažintas J.Steele'as su lrytas.lt žurnalistais kalbėdamas apie Lietuvos santykius su Rusija pirmiausia ragino susilaikyti nuo emocijų, kurias sukelia istorija.
„Suprantu rusus, kurie po Sovietų Sąjungos griūties dabar bando susitaikyti su tuo, kad imperijos daugiau nebebus. Tą patį išgyveno ir britai, ispanai, prancūzai ar portugalai, kai neteko kolonijų Afrikoje ir Azijoje. Tik Rusijai dar sunkiau. Juk britus ir Prancūziją nuo Afrikos skyrė vandenynas, didelis atstumas, o Rusijos nuo Baltijos valstybių, Gruzijos, Ukrainos neskyrė niekas. Pamatę, kad prarado valdžią, britai susirinko vėliavas ir išplaukė. Sovietų Sąjungos atveju scenarijus turėjo būti kitoks, juk Maskva neteko strategiškai svarbių Baltijos ir Juodosios jūros uostų“, - mano britų žurnalistas, pabrėžęs, kad kiekvienos imperijos istorijoje yra kruvinų šuorų.
„Net britų mokyklų istorijos vadovėliuose nėra aptariamos skerdynės, kurios vyko Afrikoje, kai britai ten valdė kolonijas. Kenijoje, Zimbabvėje, kuri anksčiau vadinta Rodezija, Sudane ir kitur kolonizatoriai išžudė šimtus tūkstančių žmonių. Tai nepateisinama ir baisu. Bet laikai keičiasi“, - dėstė J.Steele'as, lygindamas Rusijos istoriją su britų ir kitų imperijų. Anot jo, per Pergalės paradą Raudonojoje aikštėje kriokiantys tankai nekelia grėsmės Lietuvai ir kitoms šalims: „Tai vidaus rinkai skirtas reginys.“
Jo britiškas požiūris į Rusiją lietuviams gali būti nemalonus ir sukelti pasipiktinimą. Tačiau jo negirdėti būtų klaida, nes tokia nuomonė nėra tik pavienių apžvalgininkų mintys. „Aš suprantu, kodėl Lietuva kelia reikalavimus prieš ES derybas su Rusija dėl Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Tačiau Lietuva nerado sąjungininkų, todėl jos išsišokimas yra pernelyg drastiškas“, - įsitikinęs „The Guardian“ žurnalistas. Anot jo, Lietuva šiuo atveju galėjo pasimokyti iš Lenkijos, kuri taip pat likusi viena užsispyrusiai reikalavo savo, todėl stipriai susigadino įvaizdį.
Kad šiuolaikinė diplomatija turi būti lanksti J.Steele'as bando įrodyti pateikdamas pavyzdį: Londono ir Maskvos nesutarimai dėl oligarcho Boriso Berezovskio išdavimo arba Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo netrukdo Rusijai ir D.Britanijai spręsti kitų klausimų, bendradarbiauti.
J.Steele'as mano, kad Rusijos siekiai realizuoti savo interesus užsienyje – įprastas dalykas, taip pat elgiasi ir D.Britanija, Vokietija, Prancūzija bei bet kuri kita valstybė. Tačiau apžvalgininkas pripažįsta, kad viduje Rusija vis aiškiau žengia autoritarizmo link: „Rusija, kaip ir Kinija, modernizaciją tęsia pagal autoritarines taisykles.“ Neseniai išrinktas naujas Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas situacijos nepakeis, nes, pasak J.Steele'o, nors ir kalbama apie jo liberalumą, D.Medvedevas yra tos pačios sistemos kūrinys.
Britas mano, kad Lietuvai negresia Rusijos okupacija ir negali suprasti, kodėl ką tik laisvę iškovoję lietuviai dabar patys elgiasi kaip okupantai. „Kodėl Lietuva siunčia savo karius į Iraką? Juk JAV įsiveržimas į Iraką buvo neteisėtas – tam nepritarė Jungtinės Tautos. Net buvęs britų premjeras Tony Blairas buvo vadinamas George'o Busho pudeliu dėl to, kad nesugebėjo pasipriešinti invazijai. Negalėdamas palenkti didžiųjų valstybių - Prancūzijos, Vokietijos, Vašingtonas ėmė manipuliuoti mažosiomis“, - aiškino žurnalistas.
Jis absurdu vadina NATO plėtrą, nes tiki, kad XXI amžiuje negali būti dominuojančių valstybių, kurios visam pasauliui primestų savo valią: „Kalbos, kad prasidėjo naujas Šaltasis karas, yra nesąmonė. Todėl nesuvokiu, kodėl reikalinga NATO plėtra. Dabar kalbama apie Gruzijos, Ukrainos narystę. O kas vėliau? Kazachstanas ir Uzbekija? Kam viso to reikia? Kaip į tai turėtų reaguoti Rusija? Nereikia pamiršti, kad ji taip pat turi savo interesų.“
Paklaustas, ar tai neturėtų būti pačių valstybių apsisprendimo teisė, britų žurnalistas abejoja, ar kai kurių šalių vyriausybės išties atstovauja gyventojų nuomonei. „Štai, Ukrainos apklausos rodo, kad daugiau gyventojų nenori, jog jų valstybė taptų NATO nare“, - pastebi jis.
J.Steele'as pritaria nuomonei, kad Rusija politiniams tikslams naudoja ekonominius svertus. Tačiau, anot jo, taip daro visos didžiosios valstybės. „Na, naftotiekį „Družba“ sustabdė, bet juk vis tiek Lietuvą pasiekia rusiška nafta. Tik tanklaiviais“, - pastebi pašnekovas, kuris 1975-1979 metais vadovavo „The Guardian“ biurui Vašingtone. Rusijos žurnalistas nebijo lyginti su JAV.
Kalbėdamas apie Iraką, kuriame nuo 2003 metų lankėsi aštuonis kartus, J.Steele'as tikina, kad šis karas atskleidė imperines JAV ambicijas: „Žinoma, negalima sutapatinti Rusijos, D.Britanijos ir JAV imperijų, tačiau paprastai noras dominuoti baigiasi konfliktais.“
Tarptautinės politikos ekspertas mano, kad atitrūkusi nuo Maskvos Lietuva pernelyg klauso JAV diktato – Vilniaus ir Vašingtono pozicijos sutampa kone visais klausimais ir tai trukdo mąstyti savo galva, ieškoti sprendimų, kurie Lietuvai būtų geriausi.