Bet ne, šlaistytis prisigėrus Seimo koridoriuose – prašom, pasidomėti, kaip iš tiesų šiandieną atrodo šeima Lietuvoje, užuot nuleidus įstatymus „iš viršaus“ – jokiu būdu.
Mėginimas iškelti teorinę šeimą, egzistuojančią valdžios moterų vyrų fantazijose, rodo, kad Lietuva ir dar vienoje srityje praranda galimybes tapti maža, tačiau modernia, įžvalgia, ateities, o ne praeities valstybe.
Tokia, kuri žiūri, kaip pasaulis atrodys po dešimties ar penkiasdešimties metų, o ne gręžiojasi į Žemaitės apsakymų laikus. Tuomet devynis vaikus sutuoktinei padaręs vyras „stabilią“ ir „dorą“ šeimą garantuodavo kumščio trinktelėjimu į stalą, o reikalui esant – ir žmonai į veidą. „Mauči, tuoj gauni į dantis“, – šūkauja Vingių šeimos galva klasikiniame Žemaitės apsakyme. „Kaip pasakysim, taip ir bus“, – iš po vingrios kanceliarinės kalbos Žemaitės apsakymo herojui antrina naujosios Šeimos politikos koncepcijos autoriai.
Pastaroji atsisako visų šeimos modelių, kurie neatitinka jų išsigalvoto standarto.
Motina, viena auginanti vaiką mirus vyrui, dar laikoma šeima, nors ir pabrėžiama, kad tokia šeima – nevisa.
Tokia klasifikacija – mažų mažiausiai įžeidžianti, nes Seimo nariai vienu metu imasi vaizduoti ir dievus, ir psichologus, primesdami nuomonę, kad nevisoje šeimoje vaikui augti nėra gerai. Juk ten pat pabrėžiama, kad valstybė įsipareigoja skatinti žmones kurti visavertes šeimas. Labai gražu, kad Seimas skatina vyrus nemirti ir nepalikti savo žmonų ir vaikų vienų, betgi mirtis, prieš rinkdamasi kandidatus Anapilin, juk Seimo narių neatsiklausia.
Visi kiti visuomenės dariniai apskritai lieka už koncepcijos borto – vadinasi, negaus jokių įstatymais numatytų lengvatų. Ir tai – labai neteisinga. Pavyzdžiui, pagyvenusi moteris, karšinanti savo seną tėvą, nėra laikoma šeima. Dvi taip ir neištekėjusios seserys, visą amžių gyvenančios viename bute, taip pat nelaikomos šeima. Lygiai, kaip ir brolis, gyvenantis su vyresne seserimi, ar dvi našlės, atsikrausčiusios gyventi į vieną namą, kad galėtų viena kitai padėti auginti vaikus.
Tokių variantų – ne vienas ir ne dešimt. Ir štai, koks paradoksas: moralistai politikai, besirūpinantys visuomenės dorove, nustato, kas yra šeima, o kas – ne, remdamiesi tik vienu faktoriumi – seksu, kuris, tiesa, dar ir privalo būti įformintas. Kadangi kartu gyvenantys duktė su senu tėvu ar dvi seserys seksu neužsiiminėja, vadinasi, jie šeima laikomi būti negali.
Nesvarbu, kad pokyčiai išsivysčiusiose valstybėse rodo, jog diena, kai vadinamoji tradicinė šeima bus kas tik nori, bet ne valstybės pagrindas, artinasi. To savo laidose nebijo pasakyti netgi į masinę auditoriją orientuoto žymiausio pasaulyje pokalbių šou vedėja Oprah Winfrey, neoficialiai turinti didesnę įtaką už JAV prezidentą.
Ir keista, ir liūdna, kad Lietuva vis dažniau priiminėja sprendimus dairydamasi ne į Daniją, Švediją ar Norvegiją, bet į Lenkiją ar netgi Rusiją. Tuo tarpu liberalų požiūrį į šeimą propaguojančios kaimyninės Skandinavijos šalys ne tik džiaugiasi ekonomine gerove, bet ir jų piliečiai, pasak neseniai atliktos sociologinės apklausos, yra vieni laimingiausių pasaulyje.
Kai kuriose Skandinavijos šalyse 2001 m. duomenimis nesantuokinių vaikų skaičius siekė 65 proc. Ir tai netrukdo jų laimei. O vienas iš antradienio piketo prie Seimo dalyvių, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkas Algimantas Ramonas išsijuosęs susirinkusiems šalininkams melavo, esą „santuokoje saugiau vaikui, moteris taip pat jaučiasi saugesnė ir oresnė, vyras – lygiai taip pat“.
Kodėl tada ne Lietuva, bet Danija, Norvegija ir Islandija pateikiamos kaip moterų lygybės pavyzdžiai, o smurtas šeimose čia minimalus, palyginti su Lietuva?
Kai kurių fundamentalistinių islamo valstybių vadovai taip pat tvirtina, kad jų šalyse moterų teisės yra ginamos labiau, nei supuvusioje ir pasileidusioje Amerikoje, o jos mėgaujasi neribotomis laisvėmis. Tik kažkodėl šių šalių moterys nuo galvos iki kojų apvyniotos audeklais ir nuo joms suteiktų „laisvių“ važiuoja stogas, o pacienčių nespėja sutalpinti vietinės psichiatrinės ligoninės.
Kad ir kaip Šeimos politikos koncepcijoje įtvirtintas XIX amžiaus šeimos modelis jaudintų Lietuvos Seimą, keliaklupsčiaujantį prieš Vakarų demokratijas juokinančią hiperkatalikišką Lenkiją, realus šeimos vaizdas mažai ką turi bendro su Seimo narių fantazijomis.
2004 m. duomenimis, 100 santuokų Lietuvoje tenka 65 skyrybos. 1999 m. duomenimis, 12,5 proc. vaikų gimsta už santuokos ribų. 2006 m. duomenimis, kas trečias lietuvis gimsta santuokos neįregistravusiems tėvams.
Tiksliai pasakyti, kiek vaikų neturinčių porų gyvena nesusituokusios, sunku, tačiau Statistikos departamento tinklalapyje teigiama, kad tokių atvejų kasmet daugėja. Be to, kas antras namų ūkis apskritai yra be vaikų, o kas dešimta Lietuvos šeima yra netipinė – sugyventiniai ar vieni vaikus auginantys motinos arba tėvai.
Anot žymios amerikiečių šeimos teisės specialistės Nancy Polikoff, samprata, kad šeima – tai tik seksas ir vaikai, yra smarkiai atgyvenusi.
Visuomenėje yra per daug netradicinių šeimų, kad būtų sąžininga vieną modelį pritaikyti visiems. N.Polikoff tvirtina, kad laikas atsieti santuoką nuo valstybės teikiamų privilegijų, tokių kaip lengvatinės paskolos ar kitokios socialinės išmokos. Arba paskelbti šeima visus, kas gyvena po vienu stogu ir rūpinasi vieni kitais, nesvarbu, turi jie lytinių santykių, ar ne.
Jei kam vadinamoji tradicinė santuoka tokia jau šventa, tai ir palikite ją tikėjimo sričiai. Tegul santuokomis rūpinasi kunigai. Religija moderniaisiais laikais tapo atskirta nuo valstybės. Laikas nuo valstybės, o ypač – nuo jos pinigų, atskirti ir santuoką.