Vyskupas turi receptų nuo senatvės ligų

Šiandien 70 metų jubiliejų švenčiantis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas sako šio gimtadienio per daug nesureikšminantis - jam kur kas svarbesnės kunigavimo metų sukaktys.

Dar po penkerių metų vyskupas gali būti atleistas iš pareigų, jei taip nuspręs popiežius. Tada, pasak J.Kaunecko, jis galėsiąs išeiti į užtarnautą poilsį - tarsi kunigystės pensiją.

Tačiau kol kas Jo Ekscelencija yra kupinas jėgų, sveikata nesiskundžia ir dar turi kalnus sumanymų.

Vyskupo J.Kaunecko nuomone, žmogaus gyvybingumas, sugebėjimas dirbti, mąstyti priklauso nuo įvairių faktorių. Nereikia visko versti vien genetikai, nes toje pačioje šeimoje užaugę žmonės labai skiriasi: vienas suglemba, praranda viltį, kitas atsilaiko prieš visas gyvenimo negandas.

„Čia daugiausia priklauso nuo dvasinės nuotaikos. Juk tie patys įvykiai vieną žmogų pribloškia, kitam kaip tik duoda didesnį ryžtą kovoti. Amžius irgi ne viską pasako. Vienam mūsų kunigui jau 97 metai, jis ir lageryje yra buvęs, o kartais yra stipresnis už penkiasdešimtmetį.

Man stiprybės teikia tikėjimas. Galvojant, kad šiandien bažnyčia bejėgė, jokių turtų neturi, pašaukimų mažėja, kunigų trūksta - jų reikėtų dvigubai daugiau negu dabar yra, atrodytų, dabar jau viskas blogai.

Tačiau tai tik materialioji pusė. Tu žinai, kad čia Dievo reikalas, kad Jis viską tvarko. Tai stengiesi atlikti savo pareigas iš visų jėgų, nuoširdžiai. Ir Dievas padeda“, - savo jubiliejaus išvakarėse „Panevėžio rytui“ sakė vyskupas J.Kauneckas.

Jo Ekscelencija prisiminė, kad gražiai apie tai yra parašęs popiežius Jonas XXIII, labai rūpinę-sis Bažnyčia. Popiežius kartą susapnavęs sapną, kuriame kažkas jo klausia: „Negi tu galvoji, kad viskas tavimi remiasi?“

Tada popiežius sako: „Dieve, per dieną, kiek pajėgiu, aš rūpinuosi, o dabar einu miegoti. Tavo Bažnyčia - Tu, Dieve, ir rūpinkis“.

Išlaikyti gerą sveikatą vyskupui padeda ne tik dvasiniai dalykai: jis ir dviračiu daug važinėja, ir sportuoja.

„Tokia taisyklė: jei vyresnio amžiaus žmogus nejudės, tai jis sustings. Kai senas žmogus atsiduoda kitų priežiūrai, su juo viskas baigta - pamažu stingsta, viską pradeda skaudėti.

Todėl aš visada stengiuosi judėti. Kiekvieną rytą, jei tik nesu kur išvažiavęs, mažiausiai pusvalandį bėgioju. Arba kai atsiranda galimybė, koks laisvas pusdienis - ant dviračio ir važiuoju. Knygą pasiimu - paskaityti, apmąstyti“, - pasakoja Jo Ekscelencija.

Vyskupo darbo diena įtempta, pareigų daug: šv.Mišios, maldos, vyskupijos reikalai. Dar reikia ir knygą perskaityti, ir laikraščius perversti. Bet, pasak vyskupo, viską įmanoma suderinti.

„Aš išnaudoju laiką. Bėgiodamas sukalbu tris dalis rožinio, meldžiuosi. Dviračiu važiuodamas mąstau, ką perskaičiau knygoje, o nulipęs vėl paskaitau. Šveicarijoje beveik visą mėnesį atostogaudamas perskaičiau 20 vokiškų knygų.

Mano supratimu, tikrasis laisvalaikis yra veiklos kaitaliojimas. Kai tenka ilgai dirbti prie rašomojo stalo - ruoštis pamokslams, atsakinėti į raštus, rašyti straipsnius, - sėdžiu ant kamuolio.

Kai sėdi ant kėdės, nugara sustingusi, kankina ataugos, o kai sėdi ant tokio kamuolio nors ir penkias valandas, nugara nesustings, nes organizmas pats stengiasi išlaikyti pusiausvyrą ir nugara treniruojasi“, - savo mažomis paslaptimis dalijosi vyskupas.

Didžiulius kamuolius Jo Ekscelencija turi ir vyskupijos kurijoje, ir namuose. Ne vieną gali nustebinti, kad kurijoje prie rašomojo stalo vietoj įprastos kėdės guli milžiniškas spalvingas kamuolys.

Paklaustas, ar neturįs jokių silpnybių, Jo Ekscelencija diplomatiškai atsako, kad net šventieji 7 kartus per dieną nusidėdavo. Juk nusidėti galima ne vien darbais, žodžiais, bet ir mintimis.

Vyskupo J.Kaunecko pamoksluose tikintieji išgirsta daug ne tik dvasinių, religinių tiesų, bet ir enciklopedinių žinių.

„Yra taisyklė, kad Šventąjį Raštą nagrinėdamas kunigas jį turi susieti su gyvenimu. Sunku rasti įvairių atsitikimų, pavyzdžių, tačiau kai daug skaitai, tai randi. Aš turiu nusipirkęs skaitmenines „Brockhaus“ ir „Encarta“ enciklopedijas, kas mėnesį automatiškai ateina jų papildymai.

Per pamokslą dažnai stengiuosi iš karto kažko paklausti, intriguoti. Kartais dėl to žmonės net pasipiktina“, - pasakojo vyskupas.

Kartą Jo Ekscelencija pamokslą pradėjo taip: „Žinote, kas visi esate? Mėšlas“.

Tuomet pastebėjo, kad vienas žmogus tik numojo ranka ir išlėkė iš bažnyčios. Vėliau vyskupas tikintiesiems paaiškino šį žodį panaudojęs kaip trąšų sinonimą.

Pasak jo, trąša metaforiškai yra visi, kas tiesia kelią kitiems: tėvas ir motina yra vaikų trąša, Jonas Krikštytojas Kristui kelią ruošė, sakė esąs nevertas Jo kurpių dirželio atrišti“.

Vyskupas gudrybę intriguoti nuo pirmųjų sakinių kartais panaudoja ir rašydamas. Tačiau jis apgailestauja, kad dabar bendradarbiaująs tik su spauda, o rimtesniems rašymams neturįs laiko.

Rašęs tik vaikystėje. Dabar romanų tikrai nekuriąs, nebent vėliau kokius memuarus pradėsiąs rašyti. Pasak vyskupo, kunigo profesija - viena iš kūrybiškiausių, juk nuolat turi galvoti, ką per pamokslus pasakyti.

J.Kauneckas Panevėžio vyskupijai pradėjo vadovauti 2002 metais. Dar prieš jam atvykstant į Panevėžį sklido kalbos, kad savo pamokslais pravirkdo tikinčiuosius.

„Mačiau, kad per Motinos dieną žmonės verkė katedroje. Yra visokių skaudžių atsitikimų. Kai juos papasakoji, žmonės susigraudina“, - sakė vyskupas.

Vyskupas J.Kauneckas moka lietuvių, rusų, vokiečių ir lotynų kalbas. Skaito angliškai, susikalba lenkiškai.

Jo kelias į kunigų seminariją buvo ilgas. Prieš ten įstodamas studijavo vokiečių kalbą: neakivaizdiniu būdu baigė germanistikos studijas Maskvos aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose. Tada įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos.

„Studijuodamas lietuvių kalbą Vilniaus universitete šešis semestrus mokiausi lotynų kalbos. Vėliau kunigų seminarijoje - vėl lotynų kalba.

Kai sužinojau, kad mane jau priima į seminariją, buvau tris kursus lituanistikos mokslų baigęs. Svarsčiau, ar baigti studijas, bet žinojau, kad nedirbsiu filologijos srityje.

Jau mokydamasis kunigų seminarijoje dar vieną kursą, ketvirtą, neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus universitete. Buvau net kurso seniūnas. Seminariją baigiau su aukščiausio laipsnio pagyrimu“, - apie studijas pasakojo vyskupas.

Nuo 1959 metų J.Kauneckas kasmet bandė stoti į Kauno kunigų seminariją, tačiau atsirasdavo įvairių barjerų. Vienas jų buvo tas, kad turėjo specialybę, buvo baigęs Panevėžio hidromelioracijos technikumą, o specialistų priimti nebuvo galima. Tuomet pradėjo studijuoti kalbas, o į kunigų seminariją buvo priimtas 1972 metais.

„Specialybę Hidromelioracijos technikume įsigijau tik dėl to, kad ten stipendiją mokėjo. Mūsų šeimoje buvo 7 vaikai, tėvai negalėjo išleisti į mokslus, teko gyventi iš stipendijos, kuri pirmame kurse buvo 14 rublių.

Esu savaitę buvęs be duonos kąsnio, bet niekada nekilo mintis, kad reikia eiti elgetauti. Tada visi žmonės palyginti skurdžiai gyveno, iš visų mūsų 60 kurso draugų kostiumo nė vienas neturėjo. Buvo 1954 metai. Tada prie duonos žmonės stovėdavo per naktį eilėje ir dar negaudavo“, - prisiminė vyskupas.

Trajoniškio kaime, Pasvalio rajone, valstiečių Petro ir Veronikos Kauneckų šeimoje užaugo septyni vaikai iš dešimties. Būsimasis vyskupas buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Dabar beliko du broliai ir dvi seserys - vyriausia ir jauniausia.

„Mano tėvas Petras Kauneckas buvo gana išsilavinęs - caro laikais Smilgiuose baigė 6 skyrius, tais laikais tai buvo laikoma kaip progimnazija.

Kariuomenėje jis tarnavo pačioje Rusijos širdyje Sankt Peterburge 1917 metais. Tėvas sakydavo, kad jokios revoliucijos nebuvo, niekas Žiemos rūmų langų nedaužė. Karininkai vieną dieną komandavo už Rusijos Laikinosios vyriausybės vadovą Kerenskį, o kitą dieną - jau už Leniną“, - pasakojo vyskupas.

Jo Ekscelencijos tėvas buvo tvirtas ir tiesus žmogus, to išmokęs ir savo vaikus. Sovietmečiu pas jį atvažiuodavo pionierių, komjaunuolių vadovai, prašydavo pasakoti apie revoliuciją, o jis atsakydavęs, kad jokios revoliucijos nebuvę.

Jam ne kartą siūlė kalbėti taip, kaip reikia, žadėjo valstybinę pensiją, bet jis nesutiko ir negavo jokios pensijos.

Po revoliucijos P.Kauneckui ilgai nebuvo leidžiama sugrįžti į Lietuvą, tik 1924-aisiais, kariuomenėje ištarnavęs 10 metų, grįžo į tėvynę.

Vyskupas pasakojo pašaukimą tapti dvasininku pajutęs dar vaikystėje. Kai vaikai vaidindavo pačių pastatytuose spektakliuose, jis visada vaizduodavęs kunigą, sakydavęs pamokslus.

Labai jautriai reaguodavo į blogybes. Kartą pamatęs, kaip kaimo vyrai tempia už kojų girtą moterį, nubėgo už krūmų, verkė ir prižadėjo sau būti mokytu žmogumi ir kitus mokyti, kad tokių blogybių nebūtų. Tada dar nė mokyklos nelankė, bet tas įvykis įstrigo visam gyvenimui.

Mama labai norėjo, kad sūnus būtų kunigas. Tėvas sureagavo šalčiau, nes žinojo, kiek dvasininkams sovietmečiu iškildavo sunkumų.

Sakoma, jog ant jubiliejaus slenksčio stovinčiam žmogui reikia atsigręžti atgal ir peržvelgti nuveiktus darbus, kad matytųsi, kiek jų dar liko ateityje.

Vyskupo J.Kaunecko klausiu, ką pavyko Bažnyčios labui padaryti per tuos metus ir kokie svarbiausi tikslai dar turėtų būti pasiekti.

„Svarbiausia dabar atkurti bendruomenes, žmonių bendruomeniškumo jausmą. Nuo senų laikų taip būdavo, kai nelaimė žmogui atsitinka, kaimynai skuba jam į pagalbą.

Lietuvoje visada būdavo talkos: kūlimas, linų rovimas, net plunksnas kartu plėšydavo. Tokia gyva buvo bendruomenės dvasia. Kartu šventes švęsdavo. Į vestuves, laidotuves nė kviesti žmonių nereikėdavo, sueidavo iš visų aplinkinių kaimų.

Tarybiniai laikai tą bendruomenės dvasią sugriovė, todėl mano mintis buvo tiek dirbant kunigu, tiek vyskupu - atkurti bendruomenes“, - teigė J.Kauneckas.

Pasak Jo Ekscelencijos, bendruomenes atkurti labai sudėtinga. Prie bažnyčių seniau buvusius bendruomenių namus sovietinė valdžia nusavino, kai kurių išvis nebeliko, o lėšų jiems atkurti nėra.

„Žmonės bėga iš kaimų į miestą, todėl kai kur nebelieka parapijų, žmonių, kurie galėtų padėti išlaikyti bažnyčią. Sakykim, Anykščių rajone Inkūnai. Ten faktiškai beliko viena sodyba miškuose. To parapija jau nebegalima laikyti, reikia naikinti.

Arba Baltriškės. Mes panaikinome parapiją, bet dabar ten atsiradus Tiberiados bendruomenei, važiuoja žmonės iš visur, bet jau ne vietiniai.

Džiaugiuosi, kad Europos Sąjunga remia bendruomenes, net parapijų namus remontuoja už fondų lėšas, kurias gauna vietinės bendruomenės“, - kalbėjo vyskupas.

Jo Ekscelencija pasidžiaugė, kad bendruomenės pamažu atkuriamos, parapijose tikinčiųjų aktyvumas stiprėja, atsirado tarybos, pasisekė Utenoje naują bažnyčią pastatyti.

Vyskupas pasakojo, kad 2002 metais atvažiavęs į Panevėžį rado sugriuvusią Ateitininkų organizaciją. Atkūrė valdybą, o dabar jau yra 20 kuopų ir Lietuvoje ji pirmauja.

Prieš porą metų Ateitininkų federacija Panevėžyje surengė savo kongresą, į kurį suvažiavo dalyviai iš įvairių šalių.

„Lenkijoje į bažnyčias susirenka 50 procentų žmonių, o Lietuvoje - tik 10 procentų. Prieš karą buvo 60 procentų. Sovietiniai laikai padarė savo.

Juk net dabartinės močiutės - tai sovietinių laikų jaunimas, negavęs rimtų religijos pagrindų. Kunigų uždavinys - įkvėpti tikėjimą jaunuomenei, tėvų - savo vaikams“, - kalbėjo J.Kauneckas.

Pasak vyskupo, kitose šalyse Bažnyčią labiau remia vyriausybės, mecenatai. O Lietuvoje net restitucija neįvykdyta - ne tik pastatai Bažnyčiai negrąžinti, bet ir žemė. Visos kitos Europos Sąjungos šalys atstatė bažnyčios nuosavybę.

Jo Ekscelencijos teigimu, jei Bažnyčiai vien Panevėžyje būtų atlyginta už nusavintas žemes, susidarytų apie 60 milijonų litų. Vyskupas net neturėtų teisės tokio turto atsisakyti, nes visa tai buvo paaukota tikinčiųjų, tai yra Bažnyčios nuosavybė.

J.Kauneckas stebisi, kad Lietuvoje įsigalėjusi keista nuomonė: jei Vyriausybė paremtų Bažnyčią, kiltų klausimas, kodėl taip daroma, juk Bažnyčia atskirta nuo valstybės.

Pasak vyskupo, jei 80 procentų Lietuvos žmonių užsirašė esantys katalikai, kodėl dalis jų sumokėtų mokesčių negalėtų būti panaudota Bažnyčios reikmėms.