Tai – amerikietiškosios demokratijos, amerikietiškosios svajonės pagrindas. Tokia svajonė šią savaitę, kaip niekada anksčiau JAV istorijoje, priartėjo pirmuoju juodaodžiu šalies prezidentu siekiančiam tapti demokratui B.Obamai.
„Amerika, tai – mūsų akimirka. Tai mūsų laikas. Metas užversti praeities politikos puslapį“, – šią savaitę pakiliai ir kaip visada viltingai kalbėjo oficialiu Demokratų partijos kandidatu tapęs B.Obama.
Dabar sunku patikėti, kad dar prieš metus manyta, esą B.Obamai nepavyks paveržti net daugumos juodaodžių rinkėjų balsų. Neva emigranto iš Kenijos ir baltaodės amerikietės sūnus nėra pakankamas juodaodis, kad suprastų paprastų tamsiaodžių problemas. Ką jau kalbėti apie baltuosius rinkėjus ir Clintonams ištikimą partijos elitą.
Ir iš tiesų: kai praėjusių metų sausį H.Clinton paskelbė sieksianti prezidento posto, jos pergalė prieš kitus demokratų varžovus atrodė neišvengiama.
H.Clinton kampanijos moto buvo vienas – atėjau, pamačiau, nugalėjau. Bet „neišvengiama“ pasirodė „neįveikiama“, kai teko kovoti su talentinguoju B.Obama. Politiku, kuris apie savo prezidentines ambicijas pranešė vos po dvejų metų darbo Senate.
Starto akimirką geriausias kortas turėjo ji – buvusi pirmoji JAV dama. Sutuoktinė ir sąjungininkė B.Clintono, kuris paliko prezidento postą turėdamas rekordinį 65 procentų amerikiečių palaikymą.
Dabar jau nesudėtinga įvertinti klaidas, kurios užkirto senatorei H.Clinton kelią sėkmingai pasiekti finišo tiesiąją.
Pirmiausia, H.Clinton neįvertino nuotaikos, kuri tvyro pavargusioje nuo G.W.Busho Amerikoje. Ji kalba apie savo patirtį, o amerikiečiams reikia pokyčių.
Juos žadantis B.Obama šiuo požiūriu primena ne ką kitą, o B.Clintoną. Mat į demokratų elito ir valstybės valdžios viršūnę šis užlipo būtent žadėdamas permainas.
Antra, H.Clinton strategai neturėjo vadinamojo „plano B“. Visi buvo tikri, kad politikei pavyks laimėti pačius pirmuosius pirminius rinkimus Ajovoje. O čia ji liko tik trečia.
Po to esą tereikėjo susišluoti Didžiojo antradienio balsus, kai balsavo 24 valstijos. Bet Obama tąkart atsiliko tik nežymiai.
Šlubavo ne tik strategija, bet ir vadyba. H.Clinton štabas taip greitai išleido turėtus 120 mln. dolerių, kad vėlesnėse kovose nebebuvo už ką pirkti reklamos.
Kampaniją ji baigia turėdama 20 mln. dolerių skolų.
Ne mažiau apmaudu ir tai, kad B.Clintono koziriu taip ir nebuvo tinkamai pasinaudota. Reaguodama į pastabas, H.Clinton tai slėpdavo ją užgožti vis bandydavusį charizmatiškąjį vyrą, tai vėl keldavo į viešumą.
Galiausiai meškos paslaugą sutuoktinis padarė, kai iki paraudonavimo ėmė pliekti ir B.Obamą, ir jį palaikančią žiniasklaidą. B.Obama triumfavo – nes būtent tokią purvo politiką jis ir nori pakeisti.
Akivaizdu, kad amerikiečiai nepatikėjo įtakingaisiais Clintonais. Juos pavergė B.Obamos paprastumas ir mokėjimas kalbėti žmonėms. Kreipdamasis į tūkstantines minias, daugeliui jis atrodė kaip lygybės šauklys M.L.Kingas ir legendinis prezidentas J.F.Kennedy.
Tas tikėjimas B.Obama toks stiprus, kad klaidos, griaunančios kitų politikų karjeras ar bent jau ilgam jas sugadinančios, prie jo tiesiog nelipo.
Kartą B.Obama buvo paklaustas, ar, koledžo laikais rūkydamas marihuaną, traukė į plaučius. Pavyzdžiui, B.Clintonas gynėsi esą to nedaręs. O B.Obamos atsakymas nustebino daugelį: „Niekada nesupratau šito triuko esmės. Man atrodo, esmė ir buvo įtraukti“.
Toks Ilinojaus senatoriaus atsakymas puikiai iliustruoja tiesą, kurios laikėsi B.Obamos strategai. Kampanijoje, kurioje politikos sunkiasvoriai bando žaisti patirties korta, rinkėjus galima patraukti ne sausomis kalbomis, o asmenybe.
Tai nesisekė H.Clinton. Siekdama tapti pirmąja moterimi, išrinkta prezidente, ji kartais elgdavosi agresyviai, todėl atbaidė tiek konservatyvaus mąstymo vyrus, tiek namų šeimininkes.
Pastarosios dar gerai mena tuomet pirmosios šalies ponios netaktą: „Sėdėti namie ir kepti sausainius – tikrai ne man“.
Bet, nepaisydama klaidų ir nesėkmių, H.Clinton išdidžiai kovėsi iki galo. Paskutinėmis dienomis jau net atrodė, kad ji rinkėjus agituoja kažkokioje alternatyvioje tikrovėje.
Kita vertus, būtent dėl šio atkaklumo H.Clinton pelnė savo šalininkų ir galiausiai – paties B.Obamos pagarbą.
„Mūsų partija ir mūsų šalis dėl jos yra geresnės, o aš esu geresnis kandidatas dėl to, kad turėjau garbės varžytis su H.Clinton“, – tokius B.Obamos žodžius palydėjo jo šalininkų plojimai.
Ir tai, ko gero, buvo pirmasis ženklas, kad nesutaikomi varžovai vis dėlto gali eiti išvien.
Išsilavinę JAV elito atstovai ir juodaodžiai rinkėjai su B.Obama eitų nors ir į pasaulio kraštą. Bet kovoje su respublikonu J.McCainu jam prireiks tradicinio H.Clinton elektorato – žemesniosios ir vidurinės klasės baltųjų amerikiečių paramos.
Pralaimėjusi H.Clinton vis tiek yra didžiulė jėga. „Norėčiau, kad būtų gerbiami tie 18 mln. amerikiečių, kurie balsavo už mane“, – B.Obamai priminė politikė.
Ar jai gali būti pasiūlytas viceprezidento postas? Ko nori pati H.Clinton?
Taip, ji nori būti JAV prezidente. Taip, ji nori varžovo pagarbos. B.Obama nepailstančiai politikei skolingas bent jau tai.