Kolektos malda paprastai išreiškia kiekvienos liturginės dienos šventiškumo esmę, pagrindinę mintį. Šio gi sekmadienio Kolekta, mano požiūriu, išreiškia pastarojo Bažnyčios laikotarpio šventiškumą. Taigi ką gi mes švenčiame?
Įsiklausykime į maldos žodžius. Mes prašome, kad pasaulio vyksmas būtų kreipiamas pagal Dievo tvarką ir dargi mūsų pačių, krikščionių, labui. O mūsų labas yra taikinga pasaulio tvarka, kai mums netrukdoma melstis.
Šių laikų pasaulio tvarka iš tiesų kol kas netrukdo krikščionims Lietuvoje melstis. Kol kas netradicinių „šeimų“ Lietuvoje atstovai dar nėra tiek įžūlūs ir galingi valdžioje, kad gniaužtų prigimtines gyvasties sklaidos, būtent, šeimos formą. Dievas leido, kad žmogui prigimtinė šeimos tradicija išliktų Lietuvoje (tik kol kas!) nepaliesta. Deo gratias. Taip pat mums neliepiama, kaip kad Didžiojoje Britanijoje, nusiimti kryžius ir būti „lygiems“ su artimaisiais iš svetimųjų ir karingųjų Rytų.
Tačiau pačios Bažnyčios gyvenimą taikiu dabar tikrai nepavadinsi. Tokios tikėjimo formų įvairovės turbūt nepamena jokie Bažnyčios laikai. Nuo apaštalų ir Bažnyčios tėvų laikų vyravo Tradicijos vienovė; o klaidatikiai buvo tuoj pat vejami iš Bažnyčios kaip šėtoną atstovaujantys niekdariai. Dažnas Bažnyčios susirinkimas įsakydavo „Anathema sit!“ – „Tebūnie prakeikti!“, ir piktžaizdės nebelikdavo. Bažnyčios Tradicija lyg didelis ir laivas plaukdavo solidžia Tradicijos vaga; o visus savanorius maištautojus, jei neatgailaidavo, mesdavo už borto. Šioje senoje Kolektos maldoje Bažnyčia kaip tik ir prašo Dievo, kad jokia priešprieša nekliudytų Laivui judėti Tradicijos farvateriu dieviškųjų Rytų link.
Dabar gi neramūs laikai pačioje Bažnyčioje. Ar jums neteko būti išvytam iš šventovės? Man su draugais giesmininkais teko – nuo pat išstatytojo Švenčiausiojo sakramento. Buvome ir esame laikomi kaip „ne ta kryptimi“ einantys ir bandantys kreipti kitus. Mat mes žvelgiame ir einame į Rytus; o anie – susisuko ir eina Ratu. Dvi nesutampančios kryptys ir dvi skirtingos tendencijos.
„Rytų“ kryptis – tradicinė, Tėvo linkme. „Rato“ kryptis – naujoviška, ištikusi Bažnyčią po 1970m. liturginės reformos ir pedagoginio (ne doktrininio) pobūdžio leidimo kunigui aukoti Šv.Mišias atsisukus į žmones. Šį žmonių susibuvimą liturgijoje Ratu ypač paaitrino po II Vatikano Susirinkimo įsitvirtinusi nuostata (dėmėsio: ne pačio II Vatikano Susirinkimo dokumentų!), kad „Bažnyčia turi atverti langus pasauliui“.
Įdomu, ką Bažnyčia veikė iki XX amžiaus pabaigos? Ką šiuo klausimu pasakytų amžiuose gausūs misijonieriai; ir ką gi byloja pats sukrikščionintos Europos ir Lietuvos joje faktas? Uždarumą? Ne. Būtent Bažnyčios misijinio atvirumo skelbti Evangeliją ir visą atnaujinti Kristuje tikėjimo ir meilės galią. Ar šiais laikais, atsivėrę pasauliui, pastarąjį XX amžiaus gale užkariavome? Anaiptol. Greičiau atvirkščiai. Pro atvirus langus pasaulis įžengė į Bažnyčią ir ėmė ją niekinti pačioje jos šventovėje.
Septyniasdešimtųjų eigoje Popiežius Pauliaus VI kelis kartus išsitarė: „šėtono dūmai įsiveržė į Bažnyčios šventovę“. Tai reiškia ne ką kitą, o nūdienoje vis labiau įsisąmoninamą daugelio tikinčiųjų klaidą: Bažnyčios sueitį su pasauliu. Šios sueities kaina yra baisi: nusigręžimas nuo Kristaus. Vadinasi, supasaulėjimas, tikėjimo nudebilėjimas iki visuotinai privalomų linksmybių ir, pagaliau, sielažudystė.
Kryžiaus Aukos atmintis ir gebėjimas ją švęsti ėmė nykti kaip krikščionių gyvasties šaltinis ir gyvenimo centras. O Bažnyčios laivas, atrodė, ilgam tvirtai prisišvartavo prie šio pasaulio kranto. Ne vienas laivo jūreivis paliko laivą ir išėjo siausti pasaulio uosto viešnamiuose bei patogiai tarpti gražiuose apartamentuose: daug kunigų, vienuolių ne tik išsivilko iš sakramentą liudijančio drabužio, bet gerokai primiršo ar net paliko tarnystę visiškai. O daugelis, susisukę į savų žmonių liturginius ar TIK Rašto skaitymo ratelius, prarado Šventojo Kryžiaus tikrovę.
Sakramentinė Švč.Eucharistijos malonė objektyviai neišnyko. Tačiau spėriai ir dideliais mastais sunyko tikinčiųjų gebėjimas dalyvauti šioje Aukos tikrovėje. Nes ten, kur žmonės įsikabina vienas į kitą, ten jie ir teatpažįsta vienas kitą. Parodoksalu, tačiau šie žmonės mano atvirkščiai: būtent taip jie išgyvena „dieviškumą“ ... kažkur tarpe vienas kito. Skirtis tarp tų, kurie siela ir kūnu ilgisi žengti Rytų ir gyvasties šaltinių link, ir tų, kurie sukasi Ratu bei tariasi čia atradę visą gyvastį yra didelis.
Ir visgi laivas pajūdėjo. „Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“ (Lk 5,3-4, Evangelija). „Duc in altum“ – „Irkis į gilumą“, kvietė Jonas Paulius II. O jo įpėdinis Benediktas XVI pradėjo drąsiai kirsti lynus rišančius Bažnyčios laivą su šio pasaulio krantu.
Pirmiausiais Benediktas XVI aiškiai parodė II Vatikano netradicinių supratimų klaidingumą (Kalba Kurijai, 2005m); toliau pakvietė sugrąžinti Kristų švenčiausiame sakramente į bažnyčių, Bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenimo centrą (posinodinis paraginimas „Sacramentum caritatis“); sugrąžino tradicinės liturgijos teises (motu proprio „Summorum Pontificum“); popiežinėse koplyčiose Vatikane nebeliko laikinųjų, į žmones atsuktų altorių; o ir ant altorių, kai tik aukoja Šventasis Tėvas, vėl lyg pertvara tarp aukotojo ir tikinčiųjų stūkso nukryžiuota mūsų Gyvastis ir šešios žvakės. Pagaliau prie Dievo stalo suklupo ir iš pasaulio į šventovę grįžtantys tikintieji: komuniją Popiežius dalinti ėmė klūpantiems (Dievo kūno iškilmė, 2008m.).
Senojo Popiežiaus akibrokštai? Taip vis dar kalba pasauliui atsivėrusieji ir šio pasaulio vynu apsvaigusieji tikintieji. Ką gi, teks išsiblaivyti girtiems jūreiviams, kurie kol kas dar spėja grįžti atgal į Laivą. Nes Petro Laivas jau nuplaukė nuo seklumos ir vėl iriasi į gilumą dieviškųjų Rytų link. Štai – šventė.
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).