Nacionalinės premijos laureatas A.A.Jonynas šiemet pelnė Vilniaus mero premiją už poeziją apie sostinę.
„Aš pats tų įvertinimų nesureikšminu. Dažnai jie turi ir atsitiktinumo, ir netgi simpatijų aspektą. Kūryba nuo įvertinimų nei gerėja, nei prastėja. Bet jei į darbą atkreipia dėmesį – malonu. Esu vilnietis nuo gimimo, todėl man šis įvertinimas yra svarbus“, – teigia A.A.Jonynas.
- Gal premiją įteikęs meras Juozas Imbrasas paminėjo ir jam labiausiai patikusį jūsų eilėraštį apie Vilnių? – „Sostinė“ pasiteiravo A.A.Jonyno.
- Su meru kažkaip nelabai kalbėjomės nei apie mano eilėraščius, nei apie ką nors kitą (juokiasi).
- Kiek Vilnius galėjo turėti įtakos jūsų kūrybai?
- Erdvė, kurioje gyveni, formuoja ir tavo pasaulio sampratą. Tai neišvengiamai atsispindi kūryboje. Tuo labiau kad Vilnius – labai paveikus miestas. Jis stipriai veikia ne tik savo išore, bet ir dvasia, istorija, kultūra.
Tai, koks aš esu, nemaža dalimi suformavo Vilnius. Juk esmingiausi mano gyvenimo patyrimai susiję su šia erdve. O iš jų ir atsiranda kūryba, pasaulio supratimas.
- Poezijoje apie Vilnių dažnas gamtos motyvas – skvero, žolės ar rūko pavidalu. Bet miestas vis labiau linksta į urbanistinę pusę. Ar jau galima kalbėti apie Vilniaus dangoraižių poeziją?
- Tie nauji statiniai neišvengiamai krinta į akis. Bet juk nesu iš tų, apie kuriuos gali pasakyti: „Ką matau, tą ir dainuoju“. Kūryboje niekas neatsispindi tiesiogiai. Ką gali žinoti, gal kada tie dangoraižiai iškils ir eilėraščiuose.
Ir šaligatvių, ir dangoraižių poezija pasaulyje juk egzistuoja. Manau, kad ir Vilniaus poetams kada nors tai bus visiškai natūralus dalykas.
- Tačiau šiandien jus įkvepia prarastasis Vilnius?
- Tiesą sakant, niekas neprarasta, kol gyva atminty. Viskas ateina iš būtųjų dalykų, prisiminimų, iš to, kas tampa tavo savastimi.
- Kalbėdamas apie miesto pokyčius esate sakęs, kad Vilnius praranda ne tik pastatus, bet ir žmones. Ką būtent turėjote omenyje?
- Vilnius yra nuolatinio atsiradimo ir išnykimo būsenoje.
Keitėsi ne tik pastatai, bet ir žmonės, net tautos. Tikrų senųjų vilniečių, prie kurių net aš save ne itin drįsčiau priskirti, likę labai nedaug.
Prisiminkime kad ir išnykusią žydų bendriją, dariusią didelę įtaką miestui. Dar mano mokyklos laikais kiekvienoje klasėje būdavo po keletą žydų tautybės moksleivių. Dabar to nebėra. Ir tai yra netektis.
Vilnius kažkada buvo toli gražu ne lietuviškas miestas, o įvairių tautų konglomeratas. Dabar jis tampa lietuviškas. Patriotiškai tuo galima džiaugtis. Bet su tuo mes daug ir praradome.
- Kodėl savęs nedrįstate laikyti tikruoju vilniečiu? Juk čia gimėte ir gyvenate visą gyvenimą.
- Turi būti kažkokia „genetinė atmintis“. Senelių pasakojimai, jų kapai, žinojimas, kad šiomis gatvėmis vaikščiojo tavo protėviai. Tikruoju save gali laikyti, jei esi trečios ar ketvirtos kartos vilnietis.
Antra vertus, ir aš kitų erdvių iš esmės nepažįstu. Čia – vienintelė vieta, kur jaučiuosi namie. Vilnius – mano vidinė būsena.
Ar esi vilnietis, daug lemia ir žmogaus jautrumas, imlumas. Bet kad pajustum, kuo miestas unikalus, vertingas, vis dėlto reikia jame pragyventi daugybę metų.
- Ar jus Vilnius dar sugeba nustebinti?
- Kai tiek metų gyveni, akis apsipranta, nepastebi daugelio gražių dalykų. Bet būna, kad atsiduri toje pačioje vietoje kitu metu, esant kitokiam apšvietimui, ir pamatai netikėtas detales.
Apskritai mes pernelyg retai be tikslo slankiojame po miestą, o dar rečiau pakeliame akis nuo šaligatvio.
Ar daug kas žino, kad ant Katedros sienos per visą sovietmetį kabojo bareljefinis Vyčio atvaizdas? Jį galima matyti ir dabar. Arba, pavyzdžiui, jau nepriklausomoje Lietuvoje daug metų galėjai „grožėtis“ Stalino profiliu Boriso Dauguviečio paminklinio biusto švarko atlape.
- Šiandien daugiau matote prarasto ar atrasto miesto?
- Praradimų nereikia smarkiai dramatizuoti. Daug kas pradingo Vilniuje, bet gal ir ačiū Dievui. Nesu prieš šiuolaikišką architektūrą, pastatus, naujoves. Viskas laikui bėgant apsišlifuoja. Bet jei nauji statiniai negražūs, tai jie lieka tokiais visada.
O labiausiai turėtų liūdinti besikeičianti, gal net kryptingai keičiama Vilniaus dvasia. Tai, kad Vilniaus dvasiniu simboliu virsta akropoliai, dėl kurių iš provincijų autobusais plūsta vartojimo piligrimai. Bet aš nesu pesimistas.
- Ką,manote, atrasime 2009-aisiais, kai Vilnius taps Europos kultūros sostine?
- Parodyti Vilnių Europai – puiki idėja. Kiekvienas iš mūsų galime kuo nors prisidėti, kad Vilnius taptų kultūriškai patrauklesnis. Turime nuostabią progą patys padaryti šventę.
- Bet kai neprisidedi, gali piktintis ir kritikuoti.
- Mane tas liūdina. Lietuvoje dažnai galvojama, kad visi nori ką nors apgauti, pavogti, pakenkti. Taip nėra. Skundai, kaip blogai gyvename, irgi netiesa. Žmogus – padaras, turintis trumpą atmintį ir mažą dėkingumą.
Blogai tik vienas dalykas. Nuolat besikeičiančios valdžios nelabai suvokia pačią Vilniaus esybę. Deja, tai tinka ir dabarčiai.
- Tai galbūt į valdžią metas poetams?
- Nepervertinkime savo kompetencijų. Poetui turėtų pakakti aktyviai būti opozicijoje. Taip jis galėtų daugiau nuveikti.
- Vis dėlto, jeigu vienai dienai jums suteiktų diktatoriaus teises, ką vienu mostu pakeistumėte?
- Kadangi dabar vyksta Lukiškių aikštės projekto konkursas, visų pirma uždrausčiau ten statyti visokius monumentus ir obeliskus.
Apžiūrėjau architektų pasiūlymus ir nemačiau tokio, kuriems visa širdimi pritarčiau.
Jei norime kokio nors paminklo laisvei, geriau suteikime toje aikštėje laisvę žmonėms.