Muzikuoja keistu instrumentu
Kai Miežiškių seniūnijos Vaideginės kaimo gyventoja 75 metų Paulina Kazlaučiūnienė kartu su muzikantais užlipa į sceną ir priešais save ant kėdės pasideda keistą, nuo laiko pajuodusį styginį instrumentą, klausytojai ištempia ausis ir išplečia akis - dažnas tokį muzikos įrankį regi ir girdi pirmą kartą gyvenime.
Anot P.Kazlaučiūnienės, nė karto nėra buvę, kad po koncerto nepristotų klausinėtojai ir nekamantinėtų, kuo ji čia grojo.
„Tai citra, gal šimto, gal dar daugiau metų senumo, iš labai toli atkeliavusi, visai nelietuviška“, - noriai smalsuoliams po pasirodymų aiškina P.Kazlaučiūnienė.
Citra atkeliavo iš Brazilijos
Daugiastygį, šiek tiek į lietuviškas kankles panašų, tačiau papildomai dar turintį klavišus instrumentą P.Kazlaučiūnienė brangina kaip šeimos relikviją.
„Šita citra tikrai gerokai už mane senesnė ir jei ne vienintelė Lietuvoje kaip instrumentas, tai vienintelė tokio amžiaus antikvarinė vertybė. Šiaip jau, kiek pasiklausinėjau, nesu girdėjusi, kad mūsų šalyje daugiau kas tokiu instrumentu grotų“, - „Panevėžio rytui“ pasakojo moteris.
Citrą iš Brazilijos parsivežė P.Kazlaučiūnienės tėvas.
Ten jis buvo išvykęs su šeima uždarbiauti.
Kai citra iš tolimos šalies atkeliavo į Panevėžio rajoną, P.Kazlaučiūnienė dar nebuvo gimusi.
Grįždamas į Lietuvą tėvas parsivežė ir du smuikus. Su smuikais jis, kol gyvas buvo, muzikuodavo pats, o citra ilgus dešimtmečius stovėjo užmesta ant namo aukšto.
Seną instrumentą išgelbėjo nuo pražūties
P.Kazlaučiūnienė citrą prisiminė tik išėjusi į pensiją.
Kol buvo jaunesnė, sukosi ūkio darbuose, augino vaikus, nebuvo laiko groti.
Iš užjūrio pargabentas muzikos instrumentas ilgus metus tūnojo sesers name, ant aukšto, tarp įvairių nebereikalingų rakandų. Ten pat mėtėsi ir senieji tėvo smuikai.
Panūdusi muzikuoti P.Kazlaučiūnienė paprašė sesers atiduoti citrą, juolab kad nė vienas sesers šeimos narys, nors tarp jų yra ir muzikantų, tuo egzotišku instrumentu nesidomėjo.
„Pasakiau, kad kai numirsiu, galės citrą pasiimt atgal“, -juokiasi P.Kazlaučiūnienė.
Nuo aukšto nukelta citra buvo sudulkėjusi, perdžiūvusi, atsipalaidavusiom stygom, apėsta kinvarpų, tačiau dar tinkama groti.
P.Kazlaučiūnienei gaila, kad tėvo smuikai nesulaukė naujų muzikantų rankų. Bet kaip numesti, nesaugomi instrumentai sudūlėjo, iš jų liko tik nuolaužos. Citros medis pasirodė esąs atsparesnis laiko tėkmei.
Pamokytų groti, jei tik kas norėtų
Citra - tik pritariamasis instrumentas, su juo atskirai nepamuzikuosi, klausytojų nesužavėsi, tačiau fone jis skamba nuostabiai, atliekamam kūriniui suteikia netikėto skambesio.
P.Kazlaučiūnienė labai rūpinasi savo muzikos instrumentu, kiek paskambinusi vis nuvalo dulkes, paveržia stygas.
Vilčių, kad unikaliu instrumentu susidomės kas nors iš jaunesnių šeimos narių, P.Kazlaučiūnienė nepuoselėja. Nei vaikai, nei anūkai citra nesidomi, neprašo pamokyti skambinti.
P.Kazlaučiūnienė mielai ir ką svetimą pamokytų groti citra, jei tik atsirastų toks savanoris.
Deja, kai moteris groja su ansambliu, žiūrovai labai smalsauja, prašo leisti instrumentą apžiūrėti iš arčiau, tačiau nė vienas niekad nėra paprašęs savomis rankomis išbandyti stygų.