Egzaminų verpetus filologas matė iš arti. Penkerius metus jis dirbo lietuvių kalbos brandos egzaminų vyresniuoju vertintoju – vadovavo mokinių darbus taisančių mokytojų grupėms. Ir pačiam jam teko mokyti moksleivius – net dvidešimt metų L.Laužikas padeda ruoštis egzaminams kaip korepetitorius.
Kai vieni abiturientai džiūgauja, o kiti verkia ir kaltina lietuvių kalbos egzamino rengėjus, kalbėtis apie švietimo sistemą – pats laikas. Ar mokykloje liko vietos kūrybiškumui? Ką pilnametystės sulaukę žmonės turėtų suvokti apie gimtąją kalbą ir literatūrą? Ar reikia visiems privalomo valstybinio lietuvių kalbos egzamino?
***
– Kodėl lietuvių kalbos brandos egzaminų sistemą vadinate ydinga?
– Šita sistema yra subjektyvi. Subjektyvumas nėra blogas dalykas. Tačiau jis netinka, kai pagal reitingą į vieną eilę turime sudėti keliasdešimt tūkstančių žmonių, ir tai lemia jų likimus.
Gal gramatikos testai nėra kūrybiški, gal tas kablelių dėliojimas iškreipia natūralią kalbą, bet tokių testų vaidmuo egzamine yra teigiamas. Tačiau tikra kančia yra įvertinti subjektyviai suvokiamą grožinį tekstą.
Vertintojas gauna schemą ir taškais vertina mokinio stilių, argumentus, konteksto žinojimą. Nenuostabu, kad mokytojai mokyklose ima mokyti schemų, kaip teisingai parašyti rašinį.
Jei būčiau mokykloje dirbantis literatas, turbūt nusišaučiau. Turiu galvoje, jeigu sirgčiau dėl literatūros, o lietuvių kalbos mokytojas ir turėtų būti toks sirgalius. Dėl tokios sistemos lygis krinta labai smarkiai. Jei ir toliau bus mokoma rašyti tokius bukus rašinius, mokyklose literatūros neliks.
– Man išvis neaišku, kaip rašinį galima įvertinti taškais. Juk tas darbas yra literatūros kūrinys, kurio stilius ar mintys vieną vertintoją gali sužavėti, o kitą – suerzinti. Įdomu, ar lietuvių kalbos brandos egzaminą išlaikytų, tarkime, Marcelijus Martinaitis?
– Tikrai įdomu, kaip tą egzaminą išlaikytų rašytojai. Pirmaisiais valstybinių brandos egzaminų metais buvo daug skandalų. Pamenu, buvo nufotografuotos apsiverkusios merginos, kurios neišlaikė egzamino, nors anksčiau laimėdavo literatūros konkursus.
Natūralu, kad išvargęs mokytojas, perskaitęs gryno literato išvedžiojimus, kuriuose daug minties šuolių ir sąmonės srautų, gali už tokį darbą skirti mažai taškų.
Pas mus – visiška suirutė. Ministerijos specialistai su Švietimo plėtotės centru kuria programas ir formuoja egzamino turinį, dažnai neįsivaizduodami, kaip tą bus galima vykdyti. Nacionalinis egzaminų centras yra gerokai susilpnėjusi struktūra. Anksčiau ten buvo daug rimtų specialistų, bet jie išsibėgiojo.
– Ką apie kalbą turėtų žinoti į gyvenimą išeinantis jaunas žmogus?
– Čia mes kalbame apie bendrojo lavinimo mokyklos baigimą. Manau, mes pirmiausia ugdome ne literatūros kritiką, o skaitytoją, kuris norėtų skaityti knygas, ir raštingą žmogų, kuris mokėtų taisyklingai šnekėti įvairiose gyvenimo situacijose.
Grožinį tekstą suvokti visada sunkiau nei dulkių siurblio instrukciją, tad nelengva išugdyti skaitytoją, kuris suprastų, kas parašyta. Tai, apie ką pasakoju, yra idealas. Mokykla yra tokia, kokia yra visuomenė. Vaikai labiau mėgsta žaisti su kompiuteriu negu skaityti knygas. Ir čia mes nieko nepakeisime. Žmonių poreikiai skirtingi – vieni, baigę mokyklą, eis į politiką, kiti plaus indus.
Apskritai mokykloje yra daug nelogiškumų. Didžiausia nesąmonė yra profiliavimas. Koks dar gali būti profiliavimas bendrojo lavinimo mokykloje, juk tai jau aukštosios mokyklos funkcija?
Pirmiausia mes turime suvokti, ko mes norime – iškelti aiškius reikalavimus ir daugmaž žinoti, kaip juos vykdyti. Ypač tai svarbu kalbant apie egzaminus. Šita sistema valstybiniam egzaminui netinka.
– Ką derėtų pakeisti? Kokia egzaminų sistema būtų geresnė?
– Valstybinis egzaminas turėtų būti susietas ne su mokyklos baigimu, o su jaunuolio ateitimi, jo tolimesniu pasirinkimu.
Tas privalomasis lietuvių kalbos egzaminas turėtų būti nevalstybinis – laikomas mokykloje arba kažkokiuose mažuose apskrities centruose. Nebūtų tokio triukšmo, važinėjimo iš kitų miestų, darbų vežiojimo. Nereikėtų ir mėnesį laukti – mokytojai ramiai ištaisytų darbus per dešimt dienų.
Nieko baisaus, jei vienas kitas mokinys mokykloje bus įvertintas neobjektyviai. Išlaikę egzaminą abiturientai gautų atestatą, o paskui jų žinios būtų tikrinamos dar kartą. Mokiniai turėtų užsisakyti tam tikrus valstybinių egzaminų komplektus pagal savo interesų sritis. Tokie valstybiniai egzaminai būtų panašūs į stojamuosius – pagal jų rezultatus priimtų į aukštąsias mokyklas.
Tuomet sudėtingą lietuvių kalbos egzaminą galėtų pasirinkti tie, kuriems to reikia. Tai būtų ne kvalifikacinis, o reitingų egzaminas, nukreiptas toliau į studijas.
Labai viliuosi, kad sistema pasikeis. Nors yra daug besipriešinančių, tie dalykai pamažu juda.
– Kaip vertinate lietuvių kalbos mokymo programas?
– Lietuvių kalbos padėtis – dviprasmiška. Ji lyg ir privilegijuota, tai rodo net toks dalykas, kaip privalomas egzaminas. Tačiau tai, kas yra prievarta ir kas yra labai bendra, negali būti gilu.
Ko gero, didelė klaida buvo ir gramatiką, ir literatūrą padaryti kaip vieną dalyką.
Literatūros kursas yra ne be priekaištų. Norime viską apimti – visus modernizmus, simbolizmus. Jei lietuviškos literatūros pavyzdžių nėra, skaitomi visuotinės literatūros kūriniai. Homero kūryba nagrinėjama kaip lietuvių kalbos dalykas – tai nelogiška.
– Mokytojai sutiktų, kad sistema yra ydinga. Tačiau juos kamuoja klausimas, kaip elgtis reformų krečiamoje mokykloje. Kaip lituanistas turėtų mokyti kalbos, kad mokiniai ją pamiltų?
– Nežinau, ar galima išmokyti tai mylėti. Būtų gerai, jei mokytojai dar mažesniems mokiniams mėgintų parodyti, kam ta lietuvių kalba reikalinga, ką jie darys su ja užaugę. Galimas dalykas, kad baigę mokyklą mokiniai neskaitys tų kelių dešimčių į programą įtrauktų autorių. Bet bus gerai, jei jie skaitys kitus.
Patarčiau mokytojui dirbti nuoširdžiai, nors jis ir perkrautas visokiais „popierizmais“, o pinigų sąlygiškai gauna mažai. Dirbti taip, kaip pačiam geriausiai atrodo.
Bet ar ne per daug mes reikalaujame iš lituanistų? Lietuvių kalbos mokytojas privalo būti ir tautos šauklys, ir doros ugdytojas. Jis ir tėvynę mylėti moko, ir su dideliais kontekstais mėgina pateikti literatūros programą.
Po to mokinys nueina į matematikos pamoką ir girdi, kaip mokytoja su didžiulėmis lietuvių kalbos klaidomis aiškina apie uždavinius. Tai absurdiška. Reikėtų kažkaip bausti už tokių klaidų darymą per pamokas. Kur mokytojo lygis? Tegu ne tik mokiniai, bet mokytojai lietuvių kalbą mokosi.
– Lietuvoje būti mokytoju – ne prestižas. Pedagogikos studijas dažnai renkasi tie, kuriems vietos neatsiranda kitur. O ir iš tų studijavusiųjų apsukresnieji dažnai pasuka pelningesnių darbų ieškoti. Mokytojais tampa ne patys gabiausi žmonės. Ko tokie specialistai gali išmokyti vaikus?
– Žmonių yra visokių. Ir vienas kitas gabus žmogus tampa mokytoju – žinoma, reikia labai to norėti. Sutinku, kad didžioji dauguma, jei gali, renkasi ne pedagogikos studijas.
Bet mokyklos iš esmės kaltinti mes negalime. Daug reikalų turėjau su mokytojais – yra daug tokių „nusipelniusių“, į kuriuos liūdna žiūrėti, bet yra ir puikių žmonių. Visur taip yra. Aišku, mes galime sielotis: vaje, jie juk ne kokias detales gamina, bet augina mūsų vaikus. Tačiau yra taip, kaip yra. Ir gydytojų yra blogų.
– Yra daug aiškinančių, kad apskritai mokyklos sistema traumuoja vaikus.
Esą, net pažymių rašymas nėra geras dalykas, mat vaikai ima bijoti klaidų, tampa nekūrybiški. Gal reikėtų visiškai pakeisti požiūrį į švietimą?
– Apie šitą dalyką esu daug girdėjęs. Lietuvoje yra darželių, bandoma kurti mokyklą, kurioje manoma, kad žymėti klaidas reiškia riboti individo laisvę. Tačiau nuo demokratijos iki anarchijos yra tik vienas žingsnis.
Žinau, kad prieš pora metų dalis tos mokyklos mokinių perėjo į kitą mokyklą. Pateko jie į tikrai geros lituanistės rankas. Kai mokytoja patikrino naujokų žinias, pasirodė, kad mokymosi rezultatai – itin prasti. Tie vaikai nepritapo visuomenėje, tad turėjo staigiai pasikeisti.
Tokias sistemas taikyti bendrojo lavinimo mokyklose yra neatsakinga. Aš galvoju visiškai priešingai: pažymys yra mokinio atlyginimas. Gyvename tokioje visuomenėje, kur kažką turime gauti. Eiti į mokyklą yra mokinio darbas. Labai gražu, kai šeima geba atsiriboti nuo materialių dalykų, lavina mokinius papildomai. Tačiau pats penktokas tikrai nėra toks sąmoningas, kad mokytųsi, negaudamas pažymių.
Gera yra pradinių klasių mokinių vertinimo sistema – rezultatai žymimi saulutėmis. Vaikai auga nevienodai – vienas penkerių metų jau skaito apie Harį Poterį, o kitas išvis dar skaityti nemoka. Jei vertintume juos pažymiais, būtų negerai. Tas, kuris daugiau moka, gautų vien aukščiausius balus ir imtų nesistengti, o prasčiau besimokančiųjų žemi balai irgi neskatintų pasitempti. Dabar tas, kuris diktantą rašydamas dukart suklydo, bet anksčiau klaidų nedarydavo, įvertinamas liūdnu veideliu, nes jis nepadarė pažangos. O dvidešimt klaidų padaręs mokinys pagiriamas, nes anksčiau klysdavo keturiasdešimt kartų.
Tačiau dar kartą pabrėšiu – atlygį už savo darbą mokinys gauti turi. Mokykla neprivalo paruošti nei poetų, nei dailininkų. Mokiniai turi išmokti tradicinių pagrindinių dalykų. Vaikų sąmoningumą turime skatinti ne įmesdami į vandenį ir laukdami – galbūt išplauks.
– Grįžkime prie lietuvių kalbos temos. Anksčiau kalbą darkė rusicizmai, o dabar net universitetus baigę žmonės vis dažniau į kalbą įpina angliškų žodžių. Pavyzdžiui, madinga sakyti ne „jausmas“, o „fylingas“ (ang. feeling). Ar nėra grėsmės, kad lietuvių kalba po kokio šimtmečio išvis išnyks?
– Gali būti, kad angliškų žodžių madas bus sunkiau išguiti negu rusų kalbos įtaką. Sovietmečiu, jei bent šiek tiek jauteisi lietuvis patriotas, lietuviškame sakinyje vartoti rusiškus žodžius buvo negarbinga. Dabar mes patys stojame į visokias sąjungas, o anglų kalbai net mokyklose dažnai skiriama daugiau dėmesio negu gimtajai. Taip neturėtų būti – lietuvių kalba Lietuvoje turėtų būti pirmoje vietoje.
Tačiau gyvenimas eina į priekį. Manau, kad kalba yra kaip senas malūnas – braška, stringa, bet vis tiek sukasi.