Laukėme Vestonės ir Nocos apylinkėse. Įsivaizduokite per slėnį nusitęsusį
Kelią, iš visų pusių kalnai, upė teka. Gražios vietos. Partizanų
vadovybė tarpusavyje susisiekė telefonais ir radijo ryšiu, kad artinasi
visas pulkas, 750 vokiečių esesininkų. Aš, žinoma, viso to nežinojau.
Mūsų grupė gavo nurodymą lipti į kalną. Tas kalnas status kaip namo
siena. Yra tik šakos, krūmai, dar koks akmuo išsikišęs. Niekada nebuvau
taip stačiai lipęs, kur reikia vieną koją dėti ant akmens, o ranka
laikytis už krūmo šakos. Šautuvas, amunicija ir duonmaišis su laimikiu iš viešbučio – tuo
apdulkėjusiu pusės kilogramo sviestu, nors ir
gendančiu, bet pagal „gurmanišką“ partizano skonį dar tinkamu vartoti.
Lipti darėsi vis sunkiau.
Aš juk nuo Kauno ir Kačerginės, Zapyškio. Mano apylinkėse tokių stačių
kalnų nebuvo. Pamačiau, kad visi lipa sau lyg niekur nieko.
Pasižiūrėjau žemyn – kitas mane jau stumia, tik lipk, rupūže, pirmyn.
O juk negalėjau tiems kalniečiams pasakyti, kad bijau lipti. Jie visi
lipa, o aš ką? Nelipsiu? Užsimuši, tai užsimuši. Taigi turėjau lipti su jais.
Jaunas vyras, pajėgus buvau, dirbęs kaime.
Tarp kitko, Gaižėnų kaimas, šalia Kačerginės, mane gerai paruošė, nes aš
ten dirbau už berną dvi vasaras ir fiziškai buvau tvirtas, ne koks
miestietis mėmė. Gyvendamas mieste taip pat buvau plaukimo klubo narys
ir Nemuno baseine treniravausi kartu su tuomečiu Lietuvos plaukimo
čempionu Narbutu.
Žodžiu, buvau kietas vyrukas. Beje, mano draugas Narbutas gyvenimą
baigė tragiškai. Jį Kaune suėmė vokiečiai, išvežė dirbti į
„Arbeitsdienst“, vėliau, pakliuvusį į lagerius, jį peiliu papjovė
kažkokie ten pat kalėję lenkai. Jo likimas rodo, kad ir didžiausi
stipruoliai gali tapti savo likimo priešais. Kartais aplinkiniai
netoleruoja pranašesnių už juos ir pačiomis klastingiausiomis
priemonėmis su tokiais susidoroja.
Tuo tarpu kartu su vietiniais „montanarais“ turėjau įveikti tą Italijos
kalną. Tai nebuvo taip lengva, kaip perplaukti baseiną Kaune. Lipau, o
baimė tokia, kad neklausk. Supratau, kad geriau į
apačią nežiūrėti. Tik žiūrėk, ką matai prieš nosį. Turi improvizuoti pagal savo
nuojautą ir sugebėjimus. Nors tu ir nežinai, ką daryti, negali sekti
tuo, ką kitas daro. Gal tau taip neišeis? Arba užsikabins tavo
našta, šautuvas už šakos, ir viskas.
Pagaliau užlipome, įsitaisėme viršukalnėje už krūmų ir laukėme.
Po kelių valandų jie pasirodė. Iš tolo žiūrint saulės šviesoje matėsi
esesininkų uniformos: ženklai, sidabrinės virvės aplink kepures ir
antpečiai žėrėjo mūsų akyse. 750 elitinių vokiečių kariuomenės vyrų.
Ginklų ir amunicijos – tiek, kiek dar nebuvau matęs:
kulkosvaidžiai, automatai ir automatinės priešlėktuvinės patrankos. Jei
jie visa tai būtų atsukę į mus, būtume sumalti. Mums džiaugsmas, o
jiems bėda, kad jie nežinojo, kiek mūsų yra, ir į kurį krūmą jiems reikėtų
šauti.
Tik po karo iš kitų mūsų būrio partizanų užrašytų pasakojimų sužinojau,
kad traukdamasis tas esesininkų pulkas buvo ką tik nusiaubęs Marzaboto
miestelį Emilijos regione. Sudegino namus, išžudė apie du tūkstančius
gyventojų, tarp jų moteris ir vaikus.
Apie šį karo epizodą šiandien galima pasiskaityti ir Italijos
istorijoje, ir įvairių mūsų buvusios partizanų grupuotės „Fiamme Verdi
Giacomo Perlasca“ narių prisiminimuose.
Vienas jų – Vincenzo Chiesa, kurio detalų pasakojimą radau
https://www.rsapralboino.net/resanazista.htm. Jis istoriškai atitinka mano
patirties išgyvenimus. Tik mano pasakojimas – lietuviškas, to meto
jaunuolio požiūriu.
Nuo ginklų jau nuėmėme saugiklius, pirštus padėjome ant gaidukų. Trumpai
Tarpusavyje pasitarėme, kas į ką taikome. Taikinius pasiskirstėme
akimirksniu. Nė vienas nešovėme. Pirštai niežėjo, lietė gaidukus.
Taip norėjosi nušauti kokį vokietį, o dar esesininką, bet kentėjome, kad
nesukeltume sąmyšio anksčiau negu reikia.
Kauno teatre buvau statistu ir išbėgdavau į sceną tik pagal komandą.
Vaidinau eilinį kareivį Verdi operoje „Aida“. Man jau tada buvo aišku,
kad geriau scenoje nevaizduoti solisto ir nepradėti karo su kokiu nors
Egipto karaliumi Radamessu, ar juo labiau tikrovėje – su esesininkų
pulku Italijos kalnuose. Tad gulėjau krūmuose ir laukiau komandos.
Tuo tarpu esesininkus kelyje iš priekio, Vestone miesto prieigose,
pasitiko mūsų partizanų patranka ir kulkosvaidininkai. O kalnuose, iš
viršaus, iš abiejų pusių – dar ir mes.
Iš tikrųjų tai mūsų buvo nedaug. Vėliau sužinojome, kad mūsų buvo tik
apie pora šimtų. Partizanų vadovybė jiems griežtai pasakė: „Esate
apsupti iš visų pusių. Sudėkite ginklus ir pasiduokite.“ Kiek dabar
žinau, esesininkai tada bandė išsiderėti, kad jie visi būtų perduoti į
amerikiečių zonos belaisvių stovyklą.
Iš viršaus pamatėme, kad tie vokiečiai pradėjo būriuotis ir, padėję
ginklus, pradėjo eiti miestelio link. Išlaukėme, kol jie pasitraukė ir paliko
mums savo ginkluotę, transportą bei amuniciją. Paklusniai, lydimi
mūsiškių, jie rikiuote nužingsniavo per Vestonės miestelį tolyn. Mums
beliko lipti nuo kalno žemyn.
Sugrįžusiai mūsų grupei liepė prižiūrėti, kaip taisomas mažas tiltelis per
griovį. Kokie šeši esesininkai buvo paskirti tiems darbams, o mes, maždaug
aštuoni partizanai, stebėjome, kaip jie dirba. Vieni vienoje pusėje
kelio, kiti – kitoje.
Vienas esesininkas, kiek atsimenu, kapitonas, aukštas vyras,
vienam mūsų vokiškai pasakė, kad jis yra karininkas ir pagal karo taisykles negali
dirbti kartu su žemesniais už jį eiliniais, net tai visus tik
demoralizuoja.
Staiga man užvirė kraujas. Jis, belaisvis esesininkas, žmogžudys,
pasakys, kad negali dirbti? Būtent esesininkai karo metu tik ir naikino
žmones! Be jokių taisyklių. Kaip tik jie ir nepaisė jokių visiems žmonėms
priimtinų normų ar įstatymų! Man į jį bežiūrint, iškart sukilo visos
vokiečių padarytos skriaudos. Ką, jis, žaltys, nežino, ką jie patys
darė? Dabar jis – niekas, o aš su šautuvu. Čia mano valdžia.
Žiūriu, kad tas italas partizanas vokiškam pokalbiui nelabai pasiruošęs.
Nieko nesupranta, ką esesininkas jam sako, dairosi pagalbos. O aš
galvoju, kad tokį vokietį galėčiau pastatyti į jo dabartinę vietą.
Buvau pasiruošęs gerai užtvoti jam su buože, kad atsibustų realybėje.
Bet prieš užsimodamas žvilgterėjau pro petį, kad kam netyčiomis
neužkabinčiau per nosį. Pamačiau, kad už manęs – daug moterų su
vaikais. Visos stebėjo, kas darosi. O aš jau norėjau tvoti. Tos mano
mamos amžiaus moterys viską matė, bet, žinoma, nesuprato, kas
vyko. Ką padarysi, šeimos įtaka mane lydėjo ir Italijoje.
Susilaikiau, netvojau.
Tas italas pasišaukė vyresnįjį partizaną. Esesininką jie nusivedė.
Tiltelį sutvarkė likusieji vokiečiai.
Tai, ką pasakoju, vyko 1945 m. balandžio pabaigoje. Karas baigėsi po
poros savaičių.
Išvaikius fašistinę valdžią, Vestone miestelio policijos vadu tapo
partizanas Davide'as. Karabinieriai pradėjo tarnauti nebe fašistams.
Davide'as buvo jaunas, karšto ir kieto charakterio, bet išoriškai –
švelnių bruožų, nes jam barzda nežėlė, o plaukus, kaip ir daugelis
partizanų, nesikerpančių ir nesiskutančių iki laisvės dienos, jis buvo
užsiauginęs labai ilgus. Veidas – berniukiškas, o visa išvaizda
moteriška, švelni.
Vestone miestelio audinių fabriko savininkas tam Davide'ui, naujajam
policijos vadui, padovanojo tada prabangiai atrodžiusį automobilį –
kabrioletą „Lancia Aprilia“. Mes, būrelis partizanų, apstoję
apžiūrinėjome, kaip jis atrodo, nes tokių, kaip šis, tais laikais
tikrai nedaug buvo.
Davide'as, atsisukęs į mus, paklausė: „Ar kas mokate vairuoti?“ Visi
„montanarai“ tylėjo, o aš pasakiau, kad vairuoti moku aš. Davide'as pasižiūrėjo į mane ir atsakė:
„Gerai, būsi mano vairuotojas, sėdame ir važiuojame!“ Fabriko
Savininko paklausiau, kaip jungiasi pirma pavara, ir šis man parodė.
Atsisėdome. Policijos vadas mostelėjo, kurlink važiuoti. Aš įjungiu pavarą,
ir pradėjome važiuoti. Ligi tol buvau vairavęs tik
sunkvežimius, o čia – automobilis. Prie pat – tiltas ir
staigus posūkis. Ta „Lancia“ pora ratų pakilo į orą, o mes pasvirę
lėkėme toliau, kad išsitiesintume. Mano širdis nukrito į pilvą.
Policijos vado tikriausiai – taip pat.
Pagaliau automobilį man pavyko suvaldyti. Šis akrobatinis
triukas buvo vienas tokių, kuriuos tik vėliau esu matęs filmuose.
„Signor Romano, – sakau pats sau tyliai. – Čia tau automobilis, o ne
sunkvežimis.“ Tas mano vadas Davide'as garsiai rėkė: „Romano, žinau,
kad esi geras vairuotojas, bet daugiau taip nedaryk!“ Aš jam atsakiau, kad
tikrai taip nebedarysiu. Nuo to laiko supratau, kad vairuojant lengvąjį automobilį karinio sunkvežiminio vairo valdymo jėga nereikalinga.
Nuvykus į vietą, vadas su kažkuo susitiko, pasikalbėjo ir grįžome atgal į
Vestonę, į karabinierių policijos būstinę. Ten lovos su
spyruoklėmis, tad vėl išsimiegojau ant čiužinio.
Jaučiausi galingas, nes tapau net policijos vado vairuotoju. Jis man
išdavė ir pažymėjimą, kurį iki šiol laikau kaip relikviją.
Mano darbas buvo toks: iš pat ryto eidavau į daržinę, paimdavau tą „Lancia“ ir
prisistatydavau viršininkui. Tada laukdavau arba veždavau jį kur reikia. Praėjus
dienai kitai pamačiau žingsniuojant kokius aštuonis partizanus ir
Davide'ą. Jie vedėsi tą patį SS kapitoną, kuriam aš neseniai taip
norėjau užtvoti su „pagonišku vėzdu“. Davide'as, atsisukęs į mane, pasakė:
„Romano, vieni qua, andiamo“ (ateik čia, einam kartu).
Akimirksniu pasidarė aišku, kad čia gali būti rimti dalykai. Karas – ne
žaidimai. Tave gali vesti, jei pagauna, arba tu kitą vedi. Iš visko
aišku, kad žmogų veda myriop. Tas esesininkas, ko gero, iš tiesų buvo
geras išsišokėlis. Jis vėl, matyt, ką nors prieš visus prisidirbo.
Nuojauta manęs neapgavo, kad čia bus egzekucija. Skirtingai nuo nacių,
partizanai miestelio aikštėje ar kur nors gatvėje paprastai to
nedarydavo, pavėdėdavo kur nors į nuošalesnę vietą. Aš nieko neklausiau
ir pabėgėjęs visus prisivijau.
Žingsniavau ir apimtas bendros nuotaikos, ėmiau mąstyti apie egzekuciją.
Žinoma, gerai, kad ne mane vedė, o ėjau šalia kitų. Dar Lietuvoje
buvo tekę skaityti, kad nuosprendį vykdančioje kariškoje rikiuotėje dėl
etiškų sumetimų, kad negraužtų sąžinė dėl žmogžudystės, kas antras
šautuvas būdavo užtaisomas tuščiais šoviniais. Visi pagal įsakymą
taikydavo ir šaudavo, bet, kurio šautuvas užtaisytas tikru šoviniu, dėl
atatrankos pajusdavo tik iššovęs. Kariai ir tiek.
Bet čia veiksmas vyko nevisai taip, kaip knygose. Mes buvome partizanai.
Tikri, realūs ir visai paprasti.
Visi žingsniavome ir vedėmės tą esesininką tylėdami. Iš savo
bendražygių veidų išraiškų galėjau jausti, kad čia tik aš vienas
svarstau apie kažkokius etiškus sumetimus. Visiems buvo aišku, ką ir
kaip reikės daryti toliau.
Pasukome į kairę pusę nuo kelio, toliau nuo gyventojų namų, atviroje
vietoje, prie kalno šlaito. Vieno žmogaus sušaudymui vietos buvo
pakankamai.
Šalia esesininko iš abiejų pusių stovėjo du partizanai. Davide'as,
atsisukęs į mane, pasakė: „Ar žinai, dėl ko mes čia? Per kratą pas šitą
vokietį suradome šešto kalibro pistoletą.“ Juk visiems buvo
pasakyta: „Vyrai, nusiginkluokite, pasiduokite ir bus tvarka. Atrasime
ginklą – sušaudysime.“
Ir atrado. Pagalvojau, kad jei tada būčiau nesutrikęs dėl viską stebinčių
moterų ir jam gerai užtvojęs su buože bei įkrėtęs proto,
tai dabar jis, ko gero, nestovėtų mirties akivaizdoje.
Dabar galiu pasakyti, kad po karo jis būtų ramiai gyvenęs savo gimtinėje
arba kur nors toliau Argentinoje. Aš jį tik norėjau nuoširdžiai
paauklėti už jo įžūlumą ir truputį įkrėsti realybės principų, priminti,
kad jau baigėsi jo galingasis SS kapitono statusas. Netgi dabar
galvoju, kad tai būtų jį atvedę į protą, jis būtų supratęs, kad ir kita
pusė yra jėga, ir kad čia – ne juokai. Su mumis nėra ko žaisti, mes
čia juk ne gitara grojame.
O dabar jis vienas prieš mus visus stovėjo ir laukė greito susitaikymo su
likimu. Mes tik laukėme savo vado nurodymų.
Davide'as atsisuko ir mums pasakė: „Vyrai, man nereikia jūsų pagalbos, aš jį
sušaudysiu vienas.“ Nė vienas net nežiobtelėjome – jei nori, šaudyk.
Esesininkas stovėjo už kelių žingsnių.
Davide'as, išsitraukęs kažkokį popieriuką, priėjo prie to vokiečio ir
per žingsnį nuo jo itališkai paskaitė partizanų karo lauko įstatymą,
pagal kurį teisėtai galima sušaudyti prasižengusįjį.
Aš stebėjau ironišką esesininko šypseną. Jis, matyt, itališkai
Nesuprato, ne tas tekstas jam nieko nereiškė. Pati situacija išoriškai
atrodė labai tragikomiška. Mes, apskurę partizanai, pasistatę
išsipusčiusį, blizgančiais batais, antpečiais ir sagomis švytintį
trečiojo reicho kariūną, „arijų rasės pažibą“. O kažkoks apdriskęs,
berniukiškai atrodantis ilgaplaukis vadas jam oficialiai rėžė
paskutinį savo nuosprendį.
Aš maniau, kad Davide'as mus pasikvietė dėl to, kad visus išrikiuotų ir
sukomanduotų: „Ugnis!“, tačiau taip neįvyko. Tada pagalvojau, kad mūsų vadui
per porą partizanavimo metų gal nebuvo tekę nušauti nė vieno nacio ar
fašisto. Tad dabar, karui baigiantis, jis norėjo atsigriebti.
Mačiau, kaip tas vokietis žiūrėjo į mūsų nudriskėlių grupę ir ironiškai,
karčiai šypsojosi. Jis nieko nedarė. Niekada neteko girdėti gero paaiškinimo,
kodėl absoliuti dauguma žmonių, kurie visą gyvenimą buvo aršūs
drąsuoliai, dvasios karžygiai, tuo metu, kai patys yra pasmerkti mirti,
egzekucijos procedūros metu, nebepuola priešintis, muštis, o aklai ir
nuolankiai vykdo juos žeminančių savo priešų nurodymus. Man nėra
tekę stovėti tokio žmogaus vietoje. Galvoju, kad staiga gerai
pasišakojęs dar kokį vieną kitą priešą vardan savo įsitikinimų galėtum
pasiimti mirties glėbin kartu su savimi.
Reikšmingu tonu perskaitęs nuosprendį Davide'as sulankstė savo lapuką,
įsikišo jį į kišenę ir atkišo esesininkui ranką, norėdamas paspausti jam
dešinę ir parodyti, kad viskas vyksta pagal įstatymus. Vokietis savo
rankas laikė už nugaros ir tik iš lėto pakraipė galvą. Jo kūno kalba
tai reiškė „ne.“
Davide'as paėjėjo atgal, pasiėmė iš vieno partizano „Mitrą“, du sargai,
stovėję iš abiejų pusių, pasitraukė į šonus. Davide'as paspaudė
gaiduką, bet „Mitra“ užsikirto. Jis metė tą šautuvą ant žemės ir iš kito
partizano pasigriebė vokišką mašinpistolę. Patraukė, ir ta užsikirto.
Mano viršininkui Davide'ui visų akyse jau visai gėda pasidarė, o vokietis stovėjo ir žiūrėjo.
Jo veide buvo matyti ta pati sustingusi šypsena: „Na, va, net sušaudyti nesugeba
gitaristai, o dar nori kariauti su mumis.“
Davide'as numetė ir vokišką ginklą, pagriebė kitą, itališką automatą,
patikrino, ar apkaba įdėta, kaip reikia. Tada man iškilo prisiminimai iš
paauglystės laikais Lietuvoje skaitytų Zevako knygų, kuriose buvo rašoma, kad,
kai ką nors karia ir virvė nutrūksta, tai pasmerktąjį paleidžia eiti
gyvą.
Tačiau čia – vėl ne kaip knygoje. Davide'as iššovė automatu jam į pilvą.
Vokietis apsisuko, nugriuvo ir pradėjo konvulsiškai drebėti. Davide'as
išsitraukė pistoletą, prikišo jam prie smilkinio ir dar vieną kartą
iššovė. Gyvybės ženklų nebeliko.
Negyvas vokietis gulėjo ant žemės. Duobė neiškasta. Kastuvų buvo tik du. Tą
darbą Davide'as paskyrė man ir kitam partizanui. Dirbome, o man sukosi
mintys, kodėl jam prieš mirtį neliepė pačiam išsikasti tos duobės.
Vokiečiai tą darydavo. Dažniausiai žmonės kasdavo, neatsisakydavo – vis
prailgindavo savo būtį. Pagaliau iškasėme, nors ir ne tokią gilią, kaip
kapinėse.
Prieš įmetant esesininko kūną į tą duobę pamačiau, kad jo batai –
tikrai puikūs. Mano – jau seniausiai buvo visiškai kiauri. Pridėjau savo
koją šalia negyvos vokiečio kojos ir pamačiau, kad jie netinka, per maži. Gaila. Mačiau ir
auksinį žiedą ant jo rankos, tada pagalvojau: „Na, matai, kas nors jo
laukia grįžtančio. Tačiau juk pats kvailas buvo, nevykdė gero patarimo
paklusti ir pamiršti savo „arijietišką“ viršenybę prieš kitas tautas. O
dar kapitonas.“
Užkasėme. Be jokio karsto, batuotą. Beriant ant kūno žemes, jos
dusliai atsimušinėjo į esesininko uniformą. Karo pabaiga dar oficialiai
nebuvo paskelbta. Aš sau pagalvojau, kad jis man jau baigėsi.
Mojuodamas kastuvu, aš laidojau priešą. Mes nugalėjome.
* * *
Čikagoje gyvenantis garsaus netolimoje praeityje JAV ieties metiko Tomo
Pukščio tėvas Romas Pukštys jau perkopė 9-tąjį dešimtmetį. Nors
didžiąją savo gyvenimo dalį (nuo 1949 m.) Romas ramiai nugyveno JAV, jo
istorija – verta romano.
1944 m. vasarą, eidamas tik 17-uosius, Romas atsidūrė toli nuo Lietuvos.
Pabėgęs iš vokiškosios transporto tarnybos R.Pukštys prisijungė prie
partizanų „Fiamme Verdi“ būrio, kuris kovojo su naciais.
Pats Romas sako, kad jo istorija – netipinė emigranto istorija, nes
dauguma lietuvių į JAV buvo atvykę iš Vokietijos „Displaced Persons“ (DP)
stovyklų, o jį, 17–18 metų jaunuolį, grūdino ginkluota kova Italijoje.
Išlikti gyvam padėjo lietuviškas kaimo berno auklėjimas, o būdamas
17 metų lemiamus sprendimus jis turėjo priimti be šeimos ar
lietuviškų organizacijų patarimo.
Artimieji R.Pukštį seniai skatino užrašyti prisiminimus. Bet parašyti
savo istoriją Romą įtikino sūnaus Tomo, JAV ieties metimo čempiono ir
1992 m. Barselonos olimpiados dalyvio, žmonos tėvai iš Teksaso.
„Nežinau, kodėl, bet tiems teksasiečiams didžiausią įspūdį paliko tai,
kad savo ausimis esu girdėjęs A.Hitlerio, J.Stalino ir B.Mussolini
kalbas,be to, jas visas galėjau suprasti be vertėjų“, – šypsosi Romas
Pukštys, ir dabar neprarandantis gyvenimo džiaugsmo.
Lrytas.lt pateikia R.Pukščio gyvenimo istoriją, kurią užrašyti padėjo
jo bičiulis Arvydas Reneckis.