Atsiliepę į nuoširdžius Pietryčių Floridos Jaunimo Organizacijos kvietimus, ir mes , grupelė lietuvių iš Fort MyersO, susikrovę palapines, miegmaišius ir pasiėmę gerą nuotaiką bei nuoširdžias šypsenas, šįkart Joninių stebuklo ieškoti išskubėjome į Atlanto vandenyno pakrantę.
Ir neapsirikome.
Tai, ką suradome gražuolėje PeanutO saloje, pranoko visus lūkesčius.
Jau plaukiant į ją Valdo Butkevičiaus sumaniai vairuojamu laiveliu, net aiktelėjome iš nuostabos – atrodo, tiesiog vandens paviršiumi vaikščiojo suaugusieji, bėgiojo vaikai, lakstė šunys, o grupelė poilsiautojų, pasistatę sulankstomą stalelį, ramiai užkandžiavo.
Pasirodo, tai taip pat sala, tik visą jos paviršių dengia plonytis vandens sluoksnis, jokios augmenijos čia nėra, todėl taip įspūdingai atrodo ant jos esantys žmonės ir gyvūnai. O tuoj pat už šios visu grožiu iškylanti Peanuto sala sužavėjo vešlia augmenija ir puikiais paplūdimiais. Palapinėmis nusėta pakrantė, nuolat kursuojantis vandens taksi ir daugybė į salą skubančių privačių laivelių rodė, kad žmonės mėgsta šią žavią poilsio vietą.
Vos išlipusius į krantą, mus pasitiko šventės šeimininkai – rodės, kur statytis palapines, siūlėsi panešti mūsų mantą, priminė numatomą šventės programą ir linkėjo puikiai praleisti laiką. Tokio dėmesio susilaukė visi atvykstantieji. Jolita Dromantaitė, Arvydas Bubulis, Andrea Zotovas ir kiti organizatoriai nepastebimai atsirasdavo ten, kur tik reikėjo pagalbos, patarimo ar atsakyti į kokį netikėtai iškilusį klausimą.
Vos įsikūrus, mūsų vairininkas pasiūlė iki šventės pradžios dar paplaukioti jo laiveliu, pasigrožėti aplinka ir pasinerti į gaivias Atlanto vandenyno bangas. Taip ir padarėme. Dar gerokai prieš šventės pradžią atgal mus parginė didžiulis juodas debesis, visus suvaręs į palapines ar pastoges ir tada prapliupęs galinga liūtimi, kruša ir net kelias palapines sugriovusiu viesulu.
Bet tai nesugadino susirinkusiųjų nuotaikos – per patį audros įkarštį pasigirdo smagios lietuviškos dainos, skambėjo skardus juokas ir linksmi pokalbiai saugančiųjų palapines nuo įsismarkavusios gamtos stichijos.
Ir gamta pasidavė. Staigiai prasidėjusi, audra taip pat staigiai ir nurimo, o visą salą užplūdo nepaprastai gaivus oras, matyt, nusprendęs nekankinti floridišku karščiu šventės dalyvių, susirinkusių čia ne tik iš visos rytinės Floridos pakrantės, skalaujamos Atlanto vandenyno, bet ir iš St.Petersburgo, Tamposo, Orlando, Forto Myerso, o taip pat keleto svečių iš Lietuvos, leidžiančių atostogas saulėtoje Floridoje.
Smagu, kad dar ne taip seniai mažai žinoję vieni apie kitus, baiminęsi didesnių atstumų, Floridos apygardos lietuviai šiandien gražiai bendrauja vieni su kitais, keičiasi informacija, vyksta vieni pas kitus į svečius ir net kartais, kaip atsitiko per šias Jonines, gali pasirinkti, kuriame iš tuo pat metu keliose vietose vykstančių renginių dalyvauti.
Susirinkusiųjų tarpe smagiai linksminosi net penki amerikiečiai su savo lietuvaitėmis žmonomis ir viena mergina rusaitė, kuri tąnakt buvo viena iš laimingųjų, suradusių paparčio žiedą. Ir dalyvių amžius buvo įvairus – nuo dar mamos įsčiose augančių ar tik pradedančių žengti pirmuosius žingsnelius mažylių iki vyresnių žmonių, nepabūgusių įprastus patogumus iškeisti į romantišką nakvynę palapinėje ir dainas bei šokius prie laužo.
Tą nuostabią Joninių naktį Peanuto saloje nebuvo nė vieno pašalinio - visas 20 palapinių vietų užėmė šventės dalyviai.
Ir kol ant stalų buvo dėliojamas Onos Stroker, Živilės Sabutytės, Astos Latažaitės, Laimono Venciaus, Nerijaus Gudžiūno, Jolitos Dromantaitės, Andrea Zotovas, Arvydo Bubulio bei kitų paruoštas maistas, susirinkusieji ir visai įsilingavo.
Dar besikrapštančius apie palapines prie bendro stalo atginė gardus dūmelis, kylantis nuo kepamų šašlykų, o vos pasigirdus lietuviškai muzikai, kuria rūpinosi Petras Baniulis ir Andrius Nosokas, šokančių ir dainuojančių netrūko per visą naktį.
Bet štai viskas akimirkai nutyla – Jolita Dromantaitė skelbia oficialią šventės pradžią, suliepsnoja Joninių laužas, ir visi susėda aplink jį ant ratu dailiai įtvirtintų nedidelių rąstukų.
Pasigirsta smagi lietuviška daina, ją keičia kita, trečia. Ir nors choras nėra labai darnus, visiems linksma ir smagu. Kažkas pabando šokinėti per laužą, o suskambėjus dainai apie Jonines, visi sveikina pagrindinį šventės kaltininką Joną, kuris, kaip bebūtų keista, šįkart vienintelis tarp daugiau nei 60-ies susirinkusiųjų.
Ir kokios gi Joninės be paparčio žiedo! Šioje šventėje jų randami net trys, o laimingieji dar ir apdovanojami specialiais prizais, bet ne mažiau smagu ir visiems kitiems – šnekučiuojasi, juokiasi, įsimylėjėliai kužda vieni kitiems švelnius žodžius, kaip ir dera šią stebuklingą naktį. Ir atrodo, kad laužo liepsnos dar labiau išgrynino visų sielas, dar labiau pripildė jas paprasto žmogiško gerumo, kurio niekada nėra per daug.
Paskui visi pajuda prie vandens, kur svajingai tėkmei atiduodamas degančiomis žvakutėmis papuoštas vainikas. Kažkas pasroviui paleidžia ir savo maža vainikėlį… Visi akimirksniui sustingsta, galvodami apie savo norus, kuriuos išsipildymo link neša šis nuostabus Joninių simbolis.
Kartu su visais kukliai šypsosi Jolanta ir Ernestas Vasiliauskai, nupynę nuostabųjį vainiką bei pasirūpinę paparčio žiedais ir prizais.
Dar kelios lietuviškos dainos ir visi grįžta prie laužo. Iki pat ryto netyla lietuviška muzika, šėlsta šokantieji, ginčijasi istorijos, politikos, sporto entuziastai, tyliai šalia sumigusių vaikučių šnekučiuojasi moterys, atskirai būriuojasi jaunimas, o prisiekę žvejai pasiryžę pusryčiams parūpinti žuvies.
O Joninių nakties stebuklai tęsiasi – vanduo prie pat kranto atplukdo didžiulę nuostabaus grožio jūros žvaigždę, kurią galėjome ne tik paimti į rankas, bet ir pasidaryti nuotrauką atminčiai.
Vėliau pagalvojau - gal tai ir buvo tas tikrasis, pačios gamtos netikėtai padovanotas paparčio žiedas kaip laimės palinkėjimas visiems susirinkusiems ir atlygis šventės organizatoriams, o taip pat šauniems pagalbininkams Jurgai Budrienei, Ryčiui Poškui, Rimui Grigaliūnui, Jūratei Barkauskaitei – Meister ir Juliui Stankūnui.