Rudųjų lokių (Ursus arctos) ir natūralioje aplinkoje nestinga – tai Rusijos platybės.
Kai paklausiau Ramūną, kur sugebėjo šitiek meškų sumedžioti, jis tik nusišypsojo – taip, tiek rudųjų nulupo, bet pats sumedžiojo tik aštuonias ir visas Rusijoje, Karelijoje bei Tolimuosiuose Rytuose. Lietuvos mastu ir aštuonios įspūdingas skaičius. Neteko girdėti, kad kuris nors mūsų medžiotojas daugiau jų būtų paklojęs. Tada jau išsprūdo tradicinis klausimas: ar pavojinga medžioti meškas?
– Medžiojome Rusijos Magadano srities Ochotsko jūros pakrantėje. Nors meškos naktiniai žvėrys, bet pabudusios iš žiemos miego ir labai praalkusios, maisto ieško ankstyvą rytą ir vėlyvą vakarą. Pakrantėje pasirodo apie 4–5 val. ryto ar 10 val. vakaro. Čia jos randa visko – išmestų negyvų žuvų, ruonių, jūržolių.
Plaukdami jūros pakrante kateriu stebime. Išlipę į krantą gyvename palapinėse arba apleistose medžiotojų trobelėse. Ne kartą yra tekę nakvoti tiesiog prie laužo. Pamatę slampinėjančias meškas, bandome prisėlinti. Lokiai turi puikią klausą, tad nors bangų mūša slopina garsus, tenka ne tik slėptis, bet ir tyliai sėlinti. Tą kartą pakrantėje buvo dvi. Norėjau nušauti geriau atrodančią. Sėlinu. Tik staiga priešais išdygsta kita. Mane išvydusi, stojasi piestu. Puls. Atstumas – gal kokie penki metrai. Du šūviai ir žvėris guli. Reikia skubėti nulupti, nes artėja potvynio metas – meška guli užliejamoje zonoje. Pasidėjau kuprinę, šautuvą ir prie darbo, vis pasidairydamas, kad netikėtai kita neužkluptų.
Eilinį kartą pakėlęs galvą, pamačiau priešais stovinčią mešką. Stovi ir žiūri į mane. Metu į ją akmenį – nereaguoja. Karabine likę 8 šoviniai. Gal šūvio išsigąs? Šaunu į sniego lopą šalia jos. Pažiro kibirkštys – kulka į uolą patiško. O meškai nė motais – pasisuko ir uodžia tą vietą. Dar kartą šaunu arčiau jos – pabėgėja kokius 30 m ir vėl sustojusi spokso į mane. Šaunu į akmenį šalia. Šį kartą lepečkojė dingo už uolų. Vėl už peilio. Po kelių minučių pakėlęs galvą matau mešką, uostinėjančią akmenį, į kurį prieš tai šoviau. Supratau, kad tai patinas – šios teritorijos šeimininkas. Jo haremo patelės rujoja ir jis manęs ramybėje nepaliks – aš įsibrovėlis ir pagal meškų įstatymus turiu sprukti iš jo valdų arba gauti į kailį.
Ką daryti? O meškinas jau bėga prie manęs. Padedu peilį ant diriamos meškos, o pats atatupstas traukiuosi. Pribėgęs prie gulinčios, meškinas letena brūkštelėjo per nugarą, numetė mano peilį, pauostė ir artyn. Reikia gintis. Įpratimas nešauti į galvą, kad nesugadinčiau pagrindinio trofėjaus – kaukolės, galėjo liūdnai baigtis – lokys jau puolė. Šoviau į sprandą ir meška krito, bet tuojau pat pašoko ant užpakalinių letenų ir ant manęs. Jai bestojant išgirdau trakštelėjimą, meškos galva staigiai nukaro ir patinas kūliais virto ant manęs. Spėjau dar du kartus iššauti. Meška per metrą guli ant dešinio šono, riaumoja. Atšokau, o pats karštligiškai galvoju, ar liko karabine nors vienas šovinys – reikia pribaigti. Paspaudžiu gaiduką. Meška krūptelėjo ir nurimo, – ramiai, lyg būtų sumedžiojęs kokį šernioką, baigė pasakojimą Ramūnas. O juk visai nedaug trūko, kad meškinas visu savo svoriu užvirstų...
Ramūnas Keraitis – puikus trofėjų paruošimo specialistas. Kaip juo tapo, papasakosime kitame „M ir M“ numeryje.